Nacionalinis klausimas ir leninizmas

1435356167_1400885350_stalin-iosif-vissarionovich-4Atsakymas draugams Meškovui, Kovalčiukui
ir kitiems

Jūsų laiškus gavau. Jie analogiški visai eilei laiškų ta pačia tema, kuriuos esu gavęs per pastaruosius mėnesius iš kitų draugų. Tačiau aš nusprendžiau atsakyti kaip tik jums todėl, kad jūs statote klausimus grubiau ir tuo padedate pasiekti aiškumą. Tiesa, jūs duodate savo laiš­kuose neteisingą pastatytųjų klausimų sprendimą, bet tai kitas reikalas, — apie tai pakalbėsime žemiau.

Eikime prie reikalo.

1. „NACIJOS“ SĄVOKA

Rusijos marksistai jau seniai turi savą nacijos teori­ją. Pagal tą teoriją nacija yra istoriškai susiformavęs patvarus žmonių bendrumas, atsiradęs keturių pagrindi­nių požymių bendrumo pagrindu, būtent: pagrindu kalbos bendrumo, teritorijos bendrumo, ekonominio gyvenimo bendrumo ir bendrumo psichinio pobūdžio, pasireiškian­čio specifinių nacionalinės kultūros ypatybių bendrumu. Kaip žinoma, ta teorija mūsų partijoje buvo visuotinai pripažinta.

Kaip matyti iš jūsų laiškų, jūs laikote šią teori­ją nepakankama. Todėl jūs siūlote pridėti prie keturių nacijos požymių penktą požymį, būtent: nuosavos atskiros nacionalinės valstybės buvimą. Jūs esate tos nuomonės, kad be šio penktojo požymio nėra ir negali būti nacijos.

Aš manau, kad jūsų siūlomoji schema su jos nauju, penktuoju „nacijos“ sąvokos požymiu — giliai klaidinga ir negali būti pateisinta nei teoriškai, nei praktiškai — politiškai.

Pagal jūsų schemą tektų pripažinti nacijomis tik to­kias nacijas, kurios turi nuosavą, atskirą nuo kitų, vals­tybę, o visas engiamąsias nacijas, neturinčias savaran­kiško valstybingumo, tektų išbraukti iš nacijų kategorijos, ir engiamųjų nacijų kovą prieš nacionalinę priespaudą, kolonijinių tautų kovą prieš imperializmą tektų išimti iš „nacionalinio judėjimo“, „nacionalinio išsivadavimo ju­dėjimo“ sąvokos.

Dar daugiau. Pagal jūsų schemą tektų teigti, kad:

a) airiai tapo nacija tik po susidarymo „Airijos lais­vosios valstybės“, o ligi to laiko jie nebuvo nacija;
b) norvegai nebuvo nacija ligi Norvegijos atsiskyrimo nuo Švedijos, o tapo nacija tik po tokio atsiskyrimo;
c) ukrainiečiai nebuvo nacija, kai Ukraina buvo cari­nės Rusijos sudėtyje, jie tapo nacija tik po atskyrimo nuo Tarybų Rusijos, esant Centrinei radai ir etmonui Skoropadskiui, bet jie vėl nustojo buvę nacija po to, kai suvie­nijo savo Ukrainos Tarybų respubliką su kitomis Tarybų respublikomis į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą.

Tokių pavyzdžių būtų galima pateikti didelę daugybę.

Aišku, kad schema, atvedanti į tokias absurdiškas iš­vadas, negali būti laikoma moksline schema.

Praktiškai — politiškai jūsų schema neišvengiamai atveda į pateisinimą nacionalinės, imperialistinės prie­spaudos, kurios nešėjai visiškai nepripažįsta tikromis na­cijomis engiamųjų ir nepilnateisių nacijų, neturinčių savo atskirų nacionalinių valstybių, ir mano, kad ši ap­linkybė duoda jiems teisę engti tas nacijas.

Aš jau nekalbu apie tai, kad jūsų schema atveda į pateisinimą buržuazinių nacionalistų mūsų Tarybų res­publikose, įrodinėjančių, kad tarybinės nacijos nustojo buvusios nacijomis po to, kai jos savo nacionalines Tary­bų respublikas suvienijo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą.

Taip yra su klausimu dėl rusiškosios marksistinės na­cijos teorijos „papildymo“ ir „ištaisymo“.

Telieka viena: pripažinti, kad rusiškoji marksistinė nacijos teorija yra vienintelė teisinga teorija.

2. NACIJŲ ATSIRADIMAS IR IŠSIVYSTYMAS

Viena iš rimtų jūsų klaidų yra ta, kad jūs verčiate į vieną krūvą visas dabar egzistuojančias nacijas ir nema­tote principinio skirtumo tarp jų.

Įvairių esti nacijų pasaulyje. Yra nacijų, išsivysčiusių kylančiojo kapitalizmo epochoje, kai buržuazija, griauda­ma feodalizmą ir feodalinį susiskaldymą, rinko naciją draugėn ir cementavo ją. Tai — vadinamosios „šiuolaiki­nės“ nacijos.

Jūs teigiate, kad nacijos atsiradusios ir egzistavusios dar ligi kapitalizmo. Bet kaip galėjo atsirasti nacijos ir egzistuoti ligi kapitalizmo, feodalizmo laikotarpiu, kai šalys buvo suskaldytos į atskiras savarankiškas kuni­gaikštijas, kurios ne tik nebuvo viena su kita surištos nacionaliniais saitais, bet griežtai neigė tokių saitų rei­kalingumą? Priešingai klaidingiems jūsų teigimams nebuvo ir negalėjo būti nacijų ikikapitalistiniu laikotarpiu, nes dar nebuvo nacionalinių rinkų, nebuvo nei ekonominių, nei kultūrinių nacionalinių centrų, vadinasi, nebuvo tų veiksnių, kurie likviduoja ūkinį tam tikros tautos susi­skaldymą ir ligi šiol išsiskaidžiusias tos tautos dalis su­traukia į vieną nacionalinę visumą.

Žinoma, nacijos elementai — kalba, teritorija, kultū­rinis bendrumas ir t. t. — ne iš dangaus nukrito, bet kū­rėsi palengva, dar ikikapitalistiniu laikotarpiu. Bet tie elementai buvo užuomazginėje būklėje ir geriausiu at­veju tesudarė tik potenciją ta prasme, kad ateityje gali susidaryti nacija tam tikromis palankiomis sąlygomis. Potencija virto tikrove tik kylančiojo kapitalizmo laiko­tarpiu su jo nacionaline rinka, su ekonominiais ir kultū­riniais jo centrais.

Ryšium su tuo reikia pažymėti nuostabius Lenino žo­džius nacijų atsiradimo klausimu, jo pasakytus brošiū­roje „Kas yra „liaudies draugai“ ir kaip jie kariauja prieš socialdemokratus?“. Polemizuodamas su narodniku Michailovskiu, kuris nacionalinių ryšių ir nacionalinės vienybės atsiradimą kildina iš gimininių ryšių išsivysty­mo, Leninas sako:

„Taigi, nacionaliniai ryšiai — gimininių ryšių tęsinys ir api­bendrinimas! P. Michailovskis imasi, matyti, savo pažiūras į visuo­menės istoriją iš tos vaikiškos pasakėlės, kurios moko gimnazistus. Visuomenės istorija — skelbia ši nuvalkiota doktrina — yra tokia, kad iš pradžių buvusi šeima, ši bet kurios visuomenės ląstelė…, po to, girdi, šeima išaugusi į gentį, o gentis išaugusi į valstybę. Jeigu p. Michailovskis su oria išvaizda kartoja šituos vaikiškus plepalus, tai tas parodo tiktai — šalia viso kito, — jog jis neturi nė mažiausio supratimo kad ir net apie Rusijos istorijos eigą. Jeigu galima buvo kalbėti apie senovės Rusijos gimininę buitį, tai neabejotina, kad jau viduriniais amžiais, Maskvos valstybės epochoje, šitų gimininių ryšių jau nebebuvo, t. y. valstybė rėmėsi visai ne gimininėmis, bet vieti­nėmis sąjungomis: dvarininkai ir vienuolynai priimdavo pas save valstiečius iš įvairių vietų, ir tokiu būdu susidariusios bendruomenės buvo grynai teritorinės sąjungos. Tačiau apie nacionalinius ryšius tikra to žodžio prasme vargu ar galima buvo tuo metu kalbėti: vals­tybė buvo suskilusi į atskiras žemes, iš dalies net į kunigaikštijas, išlaikiusias gyvus ankstesnės autonomijos pėdsakus, valdymosi ypa­tingumus, kartais atskirą savo kariuomenę (vietiniai bojarinai eidavo į karą su savo pulkais), atskiras muitų sienas ir t. t. Tiktai naujasis Rusijos istorijos laikotarpis (maždaug nuo XVII amžiaus) iš tikrųjų apibūdinamas faktiniu visų tokių sričių, žemių ir kunigaikštijų susi­liejimu į vieną visumą. Sį susiliejimą sukėlė ne gimininiai ryšiai, gerbiamasis p. Michailovski, ir net ne jų tęsinys ir apibendrinimas: jį sukėlė stiprėją mainai tarp sričių, palaipsniui auganti prekinė cirkuliacija, nedidelių vietinių rinkų susispietimas į vieną visos Ru­sijos rinką. Kadangi šio proceso vadovai ir šeimininkai buvo kapita- listai-pirkliai, tai šitų nacionalinių ryšių sukūrimas buvo ne kas kita kaip buržuazinių ryšių sukūrimas“[1].

Taip yra su vadinamųjų „šiuolaikinių“ nacijų atsira­dimu.

Buržuazija ir jos nacionalistinės partijos buvo ir lieka tuo laikotarpiu svarbiausioji vadovaujančioji tokių nacijų jėga. Klasinė taika nacijos viduje dėl „nacijos vienybės“; savo nacijos teritorijos išplėtimas užgrobiant svetimas nacionalines teritorijas; nepasitikėjimas ir neapykanta svetimoms nacijoms; nacionalinių mažumų slopinimas; vieningas frontas su imperializmu, — toks yra idėjinis ir socialinis-politinis tų nacijų bagažas.

Tokias nacijas reikia kvalifikuoti, kaip buržuazines nacijas. Tokios yra, pavyzdžiui, prancūzų, anglų, italų, šiaurės amerikiečių ir kitos, j jas panašios, nacijos. To­kios pat buržuazinės nacijos buvo rusų, ukrainiečių, to­torių, armėnų, gruzinų ir kitos nacijos Rusijoje ligi pro­letariato diktatūros ir Tarybų santvarkos įtvirtinimo mūsų šalyje.

Suprantama, kad tokių nacijų likimas yra susijęs su kapitalizmo likimu, kad, žlugus kapitalizmui, turi nueiti nuo scenos tokios nacijos.

Kaip tik tokias buržuazines nacijas turi galvoje Stalino brošiūra „Marksizmas ir nacionalinis klausimas“, kai ji sako, kad „nacija yra ne šiaip sau istorinė katego­rija, o tam tikros epochos, kylančiojo kapitalizmo epo­chos, istorinė kategorija“, kad „nacionalinio judėjimo, savo esme buržuazinio, likimas natūraliai susijęs su bur­žuazijos likimu“, kad „galutinis nacionalinio judėjimo išnykimas tegalimas tiktai kartu su buržuazijos žlugi­mu“, kad „tiktai socializmo viešpatijoje tegali būti įgy­vendinta pilnutinė taika“[2].

Taip yra su buržuazinėmis nacijomis.

Bet yra pasaulyje ir kitų nacijų. Tai — naujos, tary­binės nacijos, išsivysčiusios ir susiformavusios senųjų, buržuazinių nacijų bazėje, nuvertus kapitalizmą Rusijoje, likvidavus buržuaziją ir jos nacionalistines partijas, įtvirtinus Tarybų santvarką.

Darbininkų klasė ir jos internacionalistinė partija yra ta jėga, kuri sujungia šias naujas nacijas ir joms vado­vauja. Darbininkų klasės ir darbo valstietijos sąjunga na­cijos viduje kapitalizmo liekanoms likviduoti pergalingos socializmo statybos vardan; nacionalinės priespaudos lie­kanų panaikinimas nacijų ir nacionalinių mažumų lygia­teisiškumo ir laisvo jų vystymosi vardan; nacionalizmo liekanų panaikinimas draugystės tarp tautų įgyvendinimo ir internacionalizmo įtvirtinimo vardan; vieningas frontas su visomis engiamosiomis ir nepilnateisėmis nacijomis kovoje prieš užgrobimų ir grobikiškų karų politiką, kovo­je prieš imperializmą, — toks yra dvasinis ir socialinis- politinis šių nacijų veidas.

Tokias nacijas reikia kvalifikuoti, kaip socialistines nacijas.

Šios naujos nacijos atsirado ir išsivystė senųjų, bur­žuazinių nacijų bazėje kaip kapitalizmo likvidavimo re­zultatas, — iš pagrindų joms pasikeitus socializmo dvasia. Niekas negali neigti, kad dabartinės socialistinės nacijos Tarybų Sąjungoje — rusų, ukrainiečių, baltarusių, toto­rių, baškirų, uzbekų, kazachų, azerbaidžaniečių, gruzinų, armėnų ir kitos nacijos — iš pagrindų skiriasi nuo atitin­kamų senųjų, buržuazinių nacijų senojoje Rusijoje tiek savo klasine sudėtimi ir dvasiniu veidu, tiek ir savo so- cialiniais-politiniais interesais ir siekimais.

Tokie yra du nacijų tipai, žinomi istorijai.

Jūs nesutinkate su tuo, kad nacijų likimas, šiuo atveju senųjų, buržuazinių nacijų likimas, — būtų susiejamas su kapitalizmo likimu. Jūs nesutinkate su teze, kad, lik­vidavus kapitalizmą, bus likviduotos senosios, buržuazinės nacijos. O su kuo gi, tiesą sakant, būtų galima susieti tų nacijų likimą, jei ne su kapitalizmo likimu? Argi sunku suprasti, kad, išnykus kapitalizmui, turi išnykti jo pa­gimdytos buržuazinės nacijos? Ar nemanote jūs, kad senosios, buržuazinės nacijos gali egzistuoti ir vystytis esant tarybinei santvarkai, esant proletariato diktatūrai? To dar betrūko…

Jūs bijote to, kad egzistuojančių kapitalizmui esant nacijų likvidavimas yra tolygus nacijų likvidavimui apla­mai, bet kurios nacijos likvidavimui. Kodėl, kokiu pagrin­du? Nejaugi nežinoma jums, kad, be buržuazinių nacijų, egzistuoja dar kitos nacijos, socialistinės nacijos, kur kas labiau susitelkusios ir gyvybingesnės negu bet kuri buržuazinė nacija?

Čia ir yra jūsų klaida, kad jūs nematote kitų nacijų, kaip tik buržuazines nacijas, — vadinasi, jūs nepaste­bėjote ištisos epochos, kurioje susidarė socialistinės na­cijos Tarybų Sąjungoje, atsiradusios senųjų, buržuazinių nacijų griuvėsiuose.

Tas ir yra, kad buržuazinių nacijų likvidavimas reiškia ne nacijų likvidavimą aplamai, bet vien tiktai buržuazinių nacijų likvidavimą. Senųjų, buržuazinių nacijų griuvė­siuose atsiranda ir vystosi naujos, socialistinės nacijos, kurios yra kur kas labiau susitelkusios, negu bet kuri bur­žuazinė nacija, nes jos yra laisvos nuo nesutaikomų kla­sinių prieštaravimų, graužiančių buržuazines nacijas, ir yra kur kas labiau visaliaudinės, negu bet kuri buržuazinė nacija.

3. NACIJŲ IR NACIONALINIŲ KALBŲ ATEITIS

Jūs darote rimtą klaidą, rašydami lygybės ženklą tarp socializmo pergalės vienoje šalyje laikotarpio ir socializ­mo pergalės pasauliniu mastu laikotarpio, teigdami, kad ne tiktai socializmui nugalėjus pasauliniu mastu, bet ir socializmui nugalėjus vienoje, šalyje, galimas ir būtinas nacionalinių skirtumų ir nacionalinių kalbų išnykimas, nacijų susiliejimas ir vieningos bendros kalbos susidary­mas. Čia jūs suplakate visiškai skirtingus dalykus: „na­cionalinės priespaudos panaikinimą“ su „nacionalinių skirtumų likvidavimu“, „nacionalinių valstybinių pertva­rų panaikinimą“ su „nacijų atmirimu“, su „nacijų susiliejimu“.

Negalima nepažymėti, kad visiškai neleistina marksis­tams suplakti šias skirtingas sąvokas. Pas mus, mūsų šalyje, jau seniai panaikinta nacionalinė priespauda, bet iš to visai neišeina, kad nacionaliniai skirtumai išnykę ir mūsų šalies nacijos likviduotos. Pas mus, mūsų šalyje, jau seniai likviduotos nacionalinės valstybinės pertvaros su pasienio sargyba, su muitinėmis, bet iš to visai neišeina, kad nacijos jau susiliejusios ir nacionalinės kalbos išnykusios, kad tas kalbas pakeitusi kažkokia viena bendra visoms mūsų nacijoms kalba.

Jus nepatenkinti mano kalba Rytų tautų Komunisti­niame universitete (1925 m.)[3], kur aš neigiu teisingumą tezės, kad, socializmui nugalėjus vienoje šalyje, pavyz­džiui — mūsų šalyje, nacionalinės kalbos, esą, atmirsiančios, nacijos susinėsiančios ir vietoj nacionalinių kalbų atsirasianti viena bendra kalba.

Jūs manote, kad toks mano pareiškimas prieštaraująs žinomajai Lenino tezei, jog socializmo tikslas yra ne tik žmonijos susiskaldymo į smulkias valstybes ir bet kurio nacijų atskirumo panaikinimas, ne tik nacijų suartėjimas, bet ir jų susiliejimas.

Toliau, jūs manote, kad jis prieštaraująs taip pat kitai Lenino tezei, jog socializmui nugalėjus pasauliniu mas­tu, pradės atmirti nacionaliniai skirtumai ir nacionalinės kalbos, jog po tokios pergalės nacionalines kalbas pradės pakeisti viena bendra kalba.

Tai visiškai neteisinga, draugai. Tai — didelė klaida.

Aš jau aukščiau sakiau, kad neleistina marksistui su­plakti ir versti į vieną krūvą tokius skirtingus reiškinius, kaip „socializmo pergalė vienoje šalyje“ ir „socializmo pergalė pasauliniu mastu“. Nereikia pamiršti, kad šie skirtingi reiškiniai atspindi dvi visiškai skirtingas epo­chas, kurios skiriasi viena nuo kitos ne tik laiku (tai labai svarbu), bet ir pačia savo esme.

Nacionalinį nepasitikėjimą, nacionalinį atskirumą, na­cionalinę nesantaiką, nacionalinius susidūrimus skatina ir remia, žinoma, ne koks nors „įgimtas“ nacionalinės neapykantos jausmas, bet imperializmu siekimas pavergti svetimas nacijas ir tų nacijų baimė, sukeliama naciona­linio pavergimo grėsmės. Neabejotina, kad kol egzistuoja pasaulinis imperializmas, egzistuos ir šis siekimas ir ši baimė, — vadinasi, egzistuos didžiulėje daugumoje šalių ir nacionalinis nepasitikėjimas, ir nacionalinis atskiru­mas, ir nacionalinė nesantaika, ir nacionaliniai susidū­rimai. Ar galima teigti, kad socializmo pergalė ir imperializmo likvidavimas vienoje šalyje reiškia imperializmo ir nacionalinės priespaudos likvidavimą daugumoje šalių? Aišku, kad negalima. Bet iš to išeina, kad socializmo per­galė vienoje šalyje, nors ji rimtai silpnina pasaulinį im­perializmą, vis dėlto nesudaro ir negali sudaryti sąlygų, reikalingų pasaulio nacijoms ir nacionalinėms kalboms susilieti į vieną bendrą visumą.

Socializmo pergalės pasauliniu mastu laikotarpis pir­miausia tuo ir skiriasi nuo socializmo pergalės vienoje šalyje laikotarpio, kad jis likviduoja imperializmą visose šalyse, panaikina tiek siekimą pavergti svetimas nacijas, tiek ir baimę, sukeliamą nacionalinio pavergimo grėsmės, iš pagrindų pakerta nacionalinį nepasitikėjimą ir nacio­nalinę nesantaiką, suvienija nacijas vieningoje pasaulinio socialistinio ūkio sistemoje ir tuo būdu sudaro realias sąlygas, reikalingas visoms nacijoms palaipsniui susilieti į vieną visumą.

Toks pagrindinis skirtumas tarp šių dviejų laikotarpių.

Bet iš to išeina, kad suplakti šiuos du skirtingus laiko­tarpius ir versti juos į vieną krūvą, — reiškia padaryti neatleistiną klaidą. Paimkime mano kalbą Rytų darbo žmonių Komunistiniame universitete. Ten pasakyta:

„Kalbama (pavyzdžiui, Kautskis) apie vieningos bendrosios žmonių kalbos sukūrimą, atmirštant visoms kitoms kalboms socializ­mo laikotarpiu. Aš mažai tikiu šita vieningos visa aprėpiančios kal­bos teorija. Patyrimas, šiaip ar taip, kalba ne už, o prieš tokią teo­riją. Iki šiol reikalas klostėsi taip, kad socialistinė revoliucija ne mažino, bet didino kalbų skaičių, nes ji, sukrėsdama giliausias žmo­nijos apačias ir išstumdama jas į politinę sceną, pažadina naujam gyvenimui ištisą eilę naujų tautybių, seniau nežinomų arba mažai žinomų. Kas galėjo pagalvoti, kad senojoje carinėje Rusijoje yra ne mažiau kaip 50 nacijų ir nacionalinių grupių? Tačiau, Spalio revoliucija, sutraukiusi senąsias grandines ir iškėlusi į sceną ištisą eilę užmirštų tautų ir tautybių, davė joms naują gyvenimą ir naują išsivystymą“[4].

Iš šios citatos matyti, kad aš kalbėjau prieš tokio tipo žmones, kaip Kautskis, kuris (tai yra Kautskis) visada buvo ir liko diletantas nacionaliniu klausimu, kuris nesu­pranta nacijų vystymosi mechanikos ir neturi nuovokos apie milžinišką nacijų pastovumo jėgą, kuris laiko galimu nacijų susiliejimą gerokai ligi socializmo pergalės, dar tebesant buržuazinei-demokratinei santvarkai, kuris, ver­giškai girdamas asimiliatorinį vokiečių „darbą“ Čekijoje, lengvabūdiškai teigia, kad čekai esą beveik suvokietinti, kad čekai, kaip nacija, neturį ateities.

Toliau, iš šios citatos matyti, kad savo kalboje aš tu­rėjau galvoje ne socializmo pergalės pasauliniu mastu laikotarpį, bet vien tiktai socializmo pergalės vienoje ša­lyje laikotarpį. Kartu aš teigiau (ir tebeteigiu), kad so­cializmo pergalės vienoje šalyje laikotarpis neduoda sąlygų, reikalingų nacijoms ir nacionalinėms kalboms susilieti, kad — atvirkščiai, šis laikotarpis sukuria palan­kias aplinkybes atgimti ir suklestėti nacijoms, anksčiau carinio imperializmo engtoms, o dabar tarybinės revo­liucijos išvaduotoms iš nacionalinės priespaudos.

Pagaliau iš šios citatos matyti, kad jūs nepastebėjote milžiniško skirtumo tarp dviejų skirtingų istorinių laiko­tarpių, dėl to nesupratote Stalino kalbos prasmės ir viso to rezultatas yra tas, kad jūs susipainiojote savo pačių klaidų painiavoje.

Pereikime prie Lenino tezių apie nacijų atmirimą ir susiliejimą po socializmo pergalės pasauliniu mastu.

Štai viena iš Lenino tezių, paimta iš Lenino straipsnio „Socialistinė revoliucija ir nacijų apsisprendimo teisė“, išleisto 1916 metais, kuri kažkodėl nepilnai cituojama jūsų laiškuose:

„Socializmo tikslas yra ne tik žmonijos susiskaldymo į smulkias valstybes ir bet kurio nacijų atskirumo panaikinimas, ne tik nacijų suartėjimas, bet ir jų susiliejimas. …Panašiai, kaip žmonija tegali ateiti į klasių panaikinimą tik per pereinamąjį engiamosios klasės diktatūros laikotarpį, panašiai ir į neišvengiamą nacijų susiliejimą žmonija tegali ateiti tik per visų engiamųjų nacijų pilnutinio išsi­vadavimo, t. y. jų atsiskyrimo laisvės pereinamąjį laikotarpį“[5].

O štai kita Lenino tezė, kuri taip pat jūsų nepilnai cituojama.

„Kol tebėra nacionalinių ir valstybinių skirtumų tarp tautų ir šalių, — o tie skirtumai išliks dar labai ir labai ilgai net po prole­tariato diktatūros įgyvendinimo pasauliniu mastu, — internacionali­nės visų šalių komunistinio darbininkų judėjimo taktikos vienin­gumas reikalauja ne šalinti įvairumus, ne naikinti nacionalinius skirtumus (tai — beprasmiška svajonė šiam momentui), bet taip taikyti pagrindinius komunizmo principus (Tarybų valdžia ir prole­tariato diktatūra), kad tie principai būtų teisingai keičiami detalėse, teisingai derinami, taikomi nacionaliniams ir nacionaliniams-valstybiniams skirtumams“ (žr. XXV t., 227 psl.).

Reikia pažymėti, kad ši citata yra paimta iš Lenino brošiūros „Vaikiška „kairumo“ liga komunizme“, išleis­tos 1920 metais, tai yra — po socialistinės revoliucijos pergalės vienoje šalyje, po socializmo pergalės mūsų šalyje.

Iš šių citatų matyti, kad nacionalinių skirtumų atmi- rimo ir nacijų susiliejimo procesą Leninas priskiria ne socializmo pergalės vienoje šalyje laikotarpiui, bet vien tiktai laikotarpiui po proletariato diktatūros įgyvendinimo pasauliniu mastu, tai yra, socializmo pergalės visose ša­lyse laikotarpiui, kai jau bus padėti pasaulinio socialistinio ūkio pamatai.

Toliau, iš šių citatų matyti, kad mėginimą nacionalinių skirtumų atmirimo procesą priskirti socializmo pergalės vienoje šalyje, mūsų šalyje, laikotarpiui Leninas kvalifi­kuoja, kaip „beprasmišką svajonę“.

Be to, iš šių citatų matyti, kad Stalinas buvo neabejo­tinai teisus, savo kalboje Rytų darbo žmonių Komunisti­niame universitete neigdamas nacionalinių skirtumų ir nacionalinių kalbų atmirimo galimumą socializmo perga­lės vienoje šalyje, mūsų šalyje, laikotarpiu, o jūs buvote neabejotinai neteisūs, gindami kažką tiesiog priešingo Stalino tezei.

Pagaliau iš šių citatų matyti, kad, suplakdami du skirtingus socializmo pergalės laikotarpius, jūs nesupra­tote Lenino, iškreipėte Lenino liniją nacionaliniu klausi­mu ir dėl to, patys to nenorėdami, stojote į ryšių su leni­nizmu nutraukimo kelią.

Būtų neteisinga manyti, kad nacionalinių skirtumų panaikinimas ir nacionalinių kalbų atmirimas įvyks tuč­tuojau po pasaulinio imperializmo pralaimėjimo, vienu smūgiu, taip sakant, iš viršaus dekretavimo būdu. Nieko nėra klaidingesnio už tokią pažiūrą. Mėginti įvykdyti na­cijų suliejimą dekretavimu iš viršaus, prievarta, — reikštų pasitarnauti imperialistams, pražudyti nacijų išsivada­vimo reikalą, palaidoti nacijų bendradarbiavimo ir brolybės organizavimo reikalą. Tokia politika būtų tolygi asimiliacijos politikai.

Jums, aišku, žinoma, kad asimiliacijos politika griež­tai pašalinama iš marksizmo-leninizmo arsenalo, kaip antiliaudinė, kontrrevoliucinė politika, kaip pragaištinga politika.

Be to, yra žinoma, kad nacijos ir nacionalinės kalbos pasižymi nepaprastu patvarumu ir milžiniška pasiprieši­nimo asimiliacijos politikai jėga. Turkiškieji asimiliato- riai, — žiauriausieji iš visų asimiliatorių, — šimtus metų kankino ir žalojo Balkanų nacijas, bet jie ne tik nepasiekė jų sunaikinimo, bet buvo priversti kapituliuoti. Cariniai rusiškieji rusifikatoriai ir vokiškieji-prūsiškieji germani- zatoriai, žiaurumu maža tenusileidę turkiškiesiems asimi- liatoriams, daugiau kaip šimtą metų draskė ir kankino lenkų naciją, taip pat kaip persiškieji ir turkiškieji asimi- liatoriai šimtus metų draskė, kankino ir naikino armėnų ir gruzinų nacijas, bet jie ne tik nepasiekė tų nacijų sunaikinimo, o — atvirkščiai — buvo priversi taip pat kapituliuoti.

Reikia atsižvelgti į visas tas aplinkybes, norint teisin­gai numatyti tikėtiną įvykių eigą nacijos vystymosi po­žiūriu betarpiškai po pasaulinio imperializmo pralaimė­jimo.

Būtų klaidinga manyti, kad pirmasis pasaulinės pro­letariato diktatūros laikotarpio etapas bus nacijų ir nacionalinių kalbų atmirimo pradžia, vieningos bendros kalbos formavimosi pradžia. Atvirkščiai, pirmasis etapas, kurio metu bus galutinai likviduota nacionalinė priespau­da, — bus anksčiau engtų nacijų ir nacionalinių kalbų augimo ir klestėjimo etapas, nacijų lygiateisiškumo įtvir­tinimo etapas, savitarpio nacionalinio nepasitikėjimo lik­vidavimo etapas, internacionalinių ryšių tarp nacijų or­ganizavimo ir sustiprinimo etapas.

Tiktai antrajame pasaulinės proletariato diktatūros laikotarpio etape, formuojantis vieningam pasauliniam socialistiniam ūkiui, — vietoj pasaulinio kapitalistinio ūkio, — tik šiame etape pradės formuotis kažkas panašaus į bendrąją kalbą, nes tik šiame etape nacijos pajus reika­lingumą greta savo nacionalinių kalbų turėti vieną bendrą tarpnacionalinę kalbą,—-susižinojimo patogumui ir eko­nominio, kultūrinio ir politinio bendradarbiavimo pato­gumui. Vadinasi, šiame etape nacionalinės kalbos ir bendroji tarpnacionalinė kalba egzistuos lygiagrečiai. Galimas daiktas, kad iš pradžių bus sukurtas ne vienas bendras visoms nacijoms pasaulinis ekonominis centras su viena bendra kalba, bet keletas zonalinių ekonominių centrų atskiroms nacijų grupėms su atskira bendra kalba kiekvienai nacijų grupei, ir tik vėliau tie centrai susivie­nys į vieną bendrą pasaulinį socialistinio ūkio centrą su viena bendra visoms nacijoms kalba.

Sekančiame pasaulinės proletariato diktatūros laiko­tarpio etape, kai pasaulinė socialistinė ūkio sistema pa­kankamai sustiprės ir socializmas įeis į tautų buitį, kai nacijos praktikoje įsitikins bendrosios kalbos pranašu­mais, palyginti su nacionalinėmis kalbomis, — naciona­liniai skirtumai ir kalbos pradės atmirti, užleisdami vietą bendrai visiems pasaulinei kalbai.

Toks, mano nuomone, apytikris nacijų ateities vaizdas, nacijų vystymosi vaizdas joms einant į susiliejimą atei­tyje.

4. PARTIJOS POLITIKA NACIONALINIU KLAUSIMU

Viena iš jūsų klaidų yra ta, kad jus nacionalinį klau­simą nagrinėjate ne kaip dalį bendro klausimo dėl so- cialinio-politinio visuomenės vystymosi, pajungtą tam pačiam bendrajam klausimui, bet kaip kažką savaimingo ir nuolatinio, iš esmės nekeičiančio savo krypties ir po­bodžio istorijos būvyje. Todėl jūs nematote to, ką mato kiekvienas marksistas, būtent to, kad nacionalinis klausi­mas ne visada yra vienodo pobūdžio, kad nacionalinio judėjimo pobodis ir uždaviniai kinta priklausomai nuo skirtingų revoliucijos vystymosi laikotarpių.

Logiškai tuo, tiesą sakant, ir paaiškinamas tas liūd­nas faktas, kad jūs taip lengvai suplakate ir verčiate į vieną krūvą skirtingus revoliucijos vystymosi laikotar­pius, nesuprasdami to, kad revoliucijos pobūdžio ir užda­vinių pakitimas įvairiuose vystymosi etapuose sukelia ati­tinkamus nacionalinio klausimo pobūdžio ir uždavinių pakitimus, kad pagal tai kinta ir partijos politika nacio­naliniu klausimu, kad, vadinasi, negalima partijos poli­tikos nacionaliniu klausimu, susijusios su vienu revoliu­cijos vystymosi laikotarpiu, prievarta atplėšti nuo to laikotarpio ir savivališkai perkelti į kitą laikotarpį.

Rusijos marksistai visada rėmėsi tuo teiginiu, kad na­cionalinis klausimas yra dalis bendro klausimo dėl re­voliucijos vystymosi, kad skirtinguose revoliucijos etapuo­se nacionalinis klausimas turi skirtingus uždavinius, atitinkančius revoliucijos pobūdį kiekvienu tam tikru isto­riniu momentu, kad pagal tai kinta ir partijos politika nacionaliniu klausimu.

Laikotarpiu prieš pirmąjį pasaulinį karą, kada istori­ja iškėlė buržuazinę-demokratinę revoliuciją Rusijoje, kaip momento uždavinį, Rusijos marksistai nacionalinio klau­simo sprendimą siejo su demokratinio perversmo likimu Rusijoje. Mūsų partija laikėsi nuomonės, kad carizmo nuvertimas, feodalizmo liekanų likvidavimas ir visiškas šalies sudemokratinimas — yra geriausias nacionalinio klausimo sprendimas, galimas kapitalizmo rėmuose.

Tokia partijos politika tuo laikotarpiu.

Tą laikotarpį liečia žinomieji Lenino straipsniai na­cionaliniu klausimu, jų tarpe straipsnis „Kritinės pasta­bos nacionaliniu klausimu“, kur Leninas sako:

„…aš teigiu, kad tėra tik vienas nacionalinio klausimo spren­dimas, kiek iš viso yra galimas nacionalinio klausimo sprendimas kapitalizmo pasaulyje, ir šis sprendimas — nuoseklus demokratiz­mas. Įrodymui aš remiuos, tarp kita ko, Šveicarija“[6].

Tą patį laikotarpį liečia Stalino brošiūra „Marksizmas ir nacionalinis klausimas“, kur, tarp kita ko, pasakyta:

„Galutinis nacionalinio judėjimo išnykimas tegalimas tiktai kar­tu su buržuazijos žlugimu. Tiktai socializmo viešpatijoje tegali būti įgyvendinta pilnutinė taika. Bet nacionalinę kovą sumažinti iki mi­nimumo, pakirsti jos šaknis, padaryti ją maksimaliai nežalingą pro­letariatui — galima ir kapitalizmo rėmuose. Tai liudija kad ir Šveicarijos bei Amerikos pavyzdžiai. Tam reikia sudemokratinti šalį ir įgalinti nacijas laisvai vystytis“[7].

Sekančiu laikotarpiu, pirmojo pasaulinio karo laiko­tarpiu, kai ilgai užtrukęs karas tarp dviejų imperialistinių koalicijų pakirto pasaulinio imperializmo galybę, kai pa­saulinės kapitalizmo sistemos krizė pasiekė kraštutinį laipsnį, kai greta „metropolijų“ darbininkų klasės stojo į išsivadavimo judėjimą taip pat kolonijinės ir priklau­somosios šalys, kai nacionalinis klausimas peraugo į nacionalinį-kolonijinį klausimą, kai priešakinių kapitalistinių šalių darbininkų klasės ir kolonijų bei pri­klausomųjų šalių engiamųjų- tautų vieningas frontas ėmė virsti realia jėga, kai, vadinasi, socialistinė revoliuci­ja tapo momento klausimu, — Rusijos marksistai jau ne­begalėjo pasitenkinti pirmesniojo laikotarpio politika ir jie laikė reikalingu nacionalinio-kolonijinio klausimo sprendimą susieti su socialistinio perversmo likimu.

Partija laikėsi nuomonės, kad kapitalo valdžios nuver­timas ir proletariato diktatūros suorganizavimas, imperia­listinės kariuomenės išvijimas iš kolonijinių ir priklau­somųjų šalių ribų ir užtikrinimas toms šalims teisės atsiskirti ir suorganizuoti savo nacionalines valstybes, nacionalinės nesantaikos ir nacionalizmo likvidavimas ir internacionalinių ryšių tarp tautų sustiprinimas, vie­ningo socialistinio liaudies ūkio suorganizavimas ir šiuo pagrindu broliško tautų bendradarbiavimo įgyvendini­mas, — yra geriausias nacionalinio-kolonijinio klausimo sprendimas tomis sąlygomis.

Tokia partijos politika tuo laikotarpiu.

Tas laikotarpis dar toli gražu neįgavo savo pilnutinės jėgos, nes jis tik yra prasidėjęs, bet neabejotina, kad jis dar tars savo lemiamą žodį…

Atskirai stovi klausimas dėl dabartinio revoliucijos vystymosi laikotarpio mūsų šalyje ir partijos dabartinės politikos.

Reikia pažymėti, kad mūsų šalis kol kas buvo vienin­telė šalis, pasiryžusi nuversti kapitalizmą. Ir ji iš tikrųjų nuvertė kapitalizmą, suorganizavo proletariato diktatūrą.

Vadinasi, ligi proletariato diktatūros įgyvendinimo pa­sauliniu mastu ir — tuo labiau — ligi socializmo pergalės visose šalyse, — kol kas dar toli.

Toliau, reikia pažymėti, kad, padarę galą buržuazijos valdžiai, kuri jau seniai atsisakė savo senųjų demokrati­nių tradicijų, mes tarp kita ko išsprendėme „pilnutinio šalies sudemokratinimo“ uždavinį, likvidavome nacionali­nės priespaudos sistemą ir įgyvendinome nacijų lygiatei­siškumą mūsų šalyje.

Kaip žinoma, tos priemonės buvo geriausias būdas nacionalizmui ir nacionalinei nesantaikai likviduoti, pa­sitikėjimui tautų tarpe įgyvendinti.

Pagaliau reikia pažymėti, kad nacionalinės priespau­dos panaikinimas atvedė į anksčiau engtų mūsų šalies nacijų nacionalinį atgimimą, į jų nacionalinės kultūros augimą, į sustiprėjimą draugiškų internacionalinių ryšių tarp mūsų šalies tautų ir įgyvendinimą bendradarbiavi­mo tarp jų socialistinėje statyboje.

Reikia atminti, kad šios atgimusios nacijos jau yra ne senosios, buržuazinės nacijos, buržuazijos vadovauja­mos, bet naujos, socialistinės nacijos, atsiradusios senųjų nacijų griuvėsiuose ir vadovaujamos internacionalistinės darbo masių partijos.

Ryšium su tuo partija laikė reikalingu padėti atgimu­sioms mūsų šalies nacijoms — atsistoti ant kojų visu ūgiu, atgaivinti ir išvystyti savo nacionalinę kultūrą, iš­plėsti mokyklas, teatrus ir kitas kultūrines įstaigas gim­tąja kalba, sunacionalinti, t. y. padaryti nacionalinius pagal sudėtį, partinį, profsąjunginį, kooperatinį, valsty­binį, ūkinį aparatus, ugdyti savus, nacionalinius partinius ir tarybinius kadrus ir pažaboti visus tuos elementus, — tiesa, negausius, — kurie mėgina stabdyti tokią partijos politiką.

Tai reiškia, kad partija remia ir rems mūsų šalies tautų nacionalinių kultūrų išsivystymą ir suklestėjimą, kad ji skatins mūsų naujų, socialistinių nacijų stiprėjimą, kad ji šį reikalą ima į savo apsaugą ir globą prieš visus ir visokius antilenininius elementus.

Iš jūsų laiškų matyti, kad jūs nepritariate tokiai mūsų partijos politikai. Tai todėl, pirma, kad jūs suplakate nau­jas, socialistines nacijas su senosiomis, buržuazinėmis na­cijomis ir nesuprantate, kad nacionalinės mūsų naujųjų tarybinių nacijų kultūros yra savo turiniu socialistinės kultūros. Tai todėl, antra, kad jūs — atsiprašau už šiurkš­tumą, — rimtai šlubuojate leninizmo klausimais ir labai menkai susigaudote nacionaliniu klausimu.

Atkreipkite dėmesį bent į šį elementarų dalyką. Mes visi kalbame apie kultūrinės revoliucijos reikalingumą mūsų šalyje. Jei pažiūrėsime į šį reikalą rimtai, o ne tuščiai malsime liežuviu, reikia šia kryptimi žengti bent pirmąjį žingsnį: pirmiausia padaryti pradinį švietimą pri­valomą visiems šalies piliečiams, be tautybės skirtumo, o paskiau ir — vidurinį švietimą. Aišku, kad be to nega­limas joks mūsų šalies kultūrinis vystymasis, jau nekal­bant apie vadinamąją kultūrinę revoliuciją. Dar dau­giau: be to pas mus nebus nei tikro pramonės ir žemės ūkio pakilimo, nei mūsų šalies tvirtos gynybos.

O kaip tai padaryti, jei turėsime galvoje, kad neraštin­gumo procentas mūsų šalyje vis dar labai didelis, kad visoje eilėje mūsų šalies nacijų neraštingieji sudaro 80— 90 procentų?

Tam reikia nukloti šalį gausiu tinklu mokyklų gim­tąja kalba, aprūpinus jas gimtąją kalbą mokančių dėsty­tojų kadrais.
Tam reikia sunacionalinti, t. y. padaryti nacionalinius pagal sudėtį, visus valdymo aparatus, nuo partinių ir profsąjunginių ligi valstybinių ir ūkinių.

Tam reikia išplėsti spaudą, teatrus, kiną ir kitas kul­tūrines įstaigas gimtąja kalba.

Kodėl — klausiama — gimtąja kalba? Ogi todėl, kad liaudies milijoninės masės tegali pasiekti laimėjimų kul­tūriniame, politiniame ir ūkiniame išsivystyme tik gim­tąja, nacionaline kalba.

Po viso to, kas pasakyta, man rodos, ne taip jau sunku suprasti, kad jokios kitos politikos nacionaliniu klausimu, išskyrus tą, kuri dabar vykdoma mūsų šalyje, negali vykdyti leniniečiai, jei, žinoma, jie nori likti leniniečiais.

Ar ne taip?

Na, tuo ir baikime.

Manau, kad aš atsakiau į visus jūsų klausimus ir abe­jones.

Su kom. sveikinimu J. Stalinas

1929 m. kovo 18 d.


[1] V. I. Leninas. Raštai, 1 t., Vilnius, 1950, 131-132 psl.
[2] J. V. Stalinas. Raštai, 2 t., Vilnius, 1948, 290, 298 psl.
[3] J. V. Stalinas. „Apie Rytų tautų Universiteto politinius uždavi¬nius“ (žr. Raštai, 7 t., Vilnius, 1950, 119—136 psl.).
[4] J. V. Stalinas. Raštai, 7 t., Vilnius, 1950, 124 psl.
[5] V. I. Leninas. Raštai, 4-sis leid., 22 t., 135-136 psl.
[6] V. I. Leninas. Raštai, 4-sis leid., 20 t., 23 psl.
[7] J. V. Stalinas. Raštai, 2 t., Vilnius, 1948, 298 psl.