F. ENGELSO PRATARMĖ
Čia spausdinamas rankraštis — programos projekto kritika drauge su lydraščiu Brakei — 1875 metais, prieš pat jungtinį Gotos suvažiavimą[1], buvo pasiųstas Brakei, kad tas supažindintų su juo Geibą, Aušrį, Bebelį ir Libknechtą, o paskui grąžintų Marksui. Kadangi partijos suvažiavimas Halėje diskusijas dėl Gotos programos įtraukė į darbotvarkę, tai aš, dar ilgiau delsdamas paskelbti visuomenei šį svarbų, šioms diskusijoms, gal būt, svarbiausią dokumentą, jausčiausi darąs nusikaltimą.
Šis rankraštis betgi turi dar ir kitą, platesnę reikšmę. Jame pirmą kartą aiškiai ir tiksliai išdėstyta Markso pažiūra į kryptį, kurios Lasalis laikėsi nuo pat savo agitacinės veiklos pradžios, ir būtent tiek į Lasalio ekonominius principus, tiek ir į jo taktiką.
Negailestingas aštrumas, su kuriuo Marksas čia išnagrinėja programos projektą, nepermaldomumas, su kuriuo jis pareiškia savo išvadas, atskleisdamas projekto silpnybes, — visa tai šiandien, po penkiolikos metų, jau nieko nebegali įžeisti. Specifiški lasalininkai egzistuoja dar tik užsienyje, kaip vienišos atlaužos, o nuo Gotos programos, kaip visiškai nepatenkinamos, Halėje atsisakė netgi jos kūrėjai.[2]
Vis dėlto, kur buvo galima nekenkiant reikalui, aš praleidau kai kuriuos aštrius, atskiriems asmenims taikomus išsireiškimus ir įvertinimus, pakeisdamas juos taškais. Taip būtų pasielgęs ir pats Marksas, jeigu jis šį rankraštį šiandien spausdintų. Vietomis aštrus šio rankraščio tonas buvo sukeltas dviejų aplinkybių. Pirma, Marksas ir aš su Vokietijos judėjimu buvome suaugę glaudžiau, negu su bet kuriuo kitu; todėl šiame programos projekto paskelbtas lemiamas žingsnis atgal turėjo sukelti ypač smarkų mūsų pasipiktinimą. Antra, tuomet (vos dvejiems metams praslinkus po Internacionalo kongreso Hagoje[3] mes buvome pačiame įkarštyje kovos su Bakuninu ir jo anarchistais, kurie mums vertė atsakomybę už visa tai, kas dėjosi Vokietijos darbininkų judėjime, tad reikėjo tikėtis, kad mums bus priskirta ir slapta šios programos tėvystė. Sie sumetimai dabar atkrinta, o su jais atkrinta ir atitinkamų vietų reikalingumas.
Taip pat ir cenzūros sumetimais kai kurie sakiniai pakeisti taškais. Ten, kur man teko parinkti švelnesnį išsireiškimą, jis duodamas laužtiniuose skliausteliuose. Šiaip rankraštis išspausdintas pažodžiui.
Londonas, 1891 m. sausio 6 d.
Parašė F. Engelsas
Išspausdinta žurnale „Neue Zeit“ 1891 m. Spausdinama pagal žurnalo tekstą. Versta iš vokiečių kalbos
K. MARKSAS
LAIŠKAS V. BRAKEI
Londonas, 1875 m. gegužės 5 d.
Brangusis Brake!
Žemiau dedamas kritiškas pastabas dėl suvienijamosios programos malonėkite perskaitęs perduoti susipažinti Geibui ir Aueriui, Bebeliui ir Libknechtui. Aš esu apkrautas darbu ir priverstas žymiai peržengti gydytojų man nustatytas darbo laiko ribas. Todėl man nebuvo jokio „malonumo“ parašyti tokį ilgą rašinį. Tačiau tai buvo reikalinga, kad vėliau partiniai draugai, kuriems šios pastabos skiriamos, klaidingai nesuprastų žygių, kuriuos aš, iš savo pusės, turėsiu padaryti. — Turiu galvoje trumpą pareiškimą, kurį po jungtinio suvažiavimo Engelsas ir aš paskelbsime; mes pareikšime, kad mes nedalyvavome rengiant minėtą principinę programą ir su ja nieko bendro neturime.
Tai yra būtina, nes užsienyje yra paplitusi partijos priešų rūpestingai palaikoma nuomonė — nuomonė visiškai klaidinga,— kad mes iš čia slapta vadovaują vadinamosios Eizenacho partijos judėjimui. Dar savo neseniai išėjusioje knygoje rusų kalba[4] Bakuninas laiko mane, pavyzdžiui, atsakingu ne tik už visas tos partijos programas ir t. t., bet ir už kiekvieną Libknechto padarytą žygį nuo pat jo bendradarbiavimo su Liaudies partija pradžios.
Be to, mano pareiga neleidžia man kad ir diplomatišku tylėjimu pripažinti programos, kuri, mano įsitikinimu, visiškai niekam tikusi ir demoralizuoja partija.
Kiekvienas tikro judėjimo žingsnis yra svarbesnis už tuziną programų. Todėl, jeigu buvo negalima — o aplinkybės to neleido — nueiti toliau už Eizenacho programą, tai reikėjo tiesiog sudaryti susitarimą dėl veiksmų prieš bendrą priešą. Bet jeigu sudaromos principinės programos (užuot tai atidėjus ligi to laiko, kada jos bus bendru darbu paruoštos per ilgesnį laikotarpį), tai tuo pačiu viso pasaulio akivaizdoje nustatomos gairės, iš kurių žmonės sprendžia apie partinio judėjimo lygį. Lasalininkų vadai atėjo pas mus todėl, kad tai padaryti juos privertė aplinkybės. Jeigu jiems iš pat pradžių būtų buvę pasakyta, kad į jokį mainininkavimą principais nebus įsileista, tai jie būtų turėję pasitenkinti veikimo programa arba organizaciniu bendro veikimo planu. Vietoj to jiems leidžiama atvykti apsiginklavus mandatais, ir, iš savo pusės, tie mandatai pripažįstami privalomais, taigi, pasiduodama malonei ar nemalonei tų, kurie patys reikalingi pagalbos. Be to dar, jie sušaukia suvažiavimą dar prieš kompromisinį suvažiavimą, tuo tarpu kai sava partija sušaukia savo suvažiavimą tik post festum.[5] Čia aiškiai buvo siekiama išvengti bet kurios kritikos ir neleisti susivokti savajai partijai. Yra žinoma, kad darbininkai patenkinti jau vien susivienijimo faktu, tačiau klystama, jeigu manoma, kad šis akimirksnio laimėjimas ne per brangiai pirktas.
Beje, programa niekam tikusi ir nepriklausomai nuo to, kad ji kanonizuoja lasalinį tikėjimo simbolį.
Artimiausiu laiku aš nusiųsiu Jums „Kapitalo“ prancūziškojo leidimo paskutiniuosius sąsiuvinius.[6] Spausdinimą ilgesnį laiką buvo sutrukdęs Prancūzijos vyriausybės uždraudimas. Šią savaitę ar ateinančios pradžioje knyga bus baigta. Ar Jūs gavote šešis pirmuosius sąsiuvinius? Malonėkite man taip pat parašyti Bernhardo Bekerio adresą, kuriam aš irgi turiu nusiųsti paskutiniuosius sąsiuvinius.
„Volksstaat“ knygų leidykla[7] turi savotiškus papročius. Taip, pavyzdžiui, man ligi šio momento nebuvo atsiųstas nė vienas naujo „Kelno komunistų bylos“ leidimo egzempliorius.
Geriausių linkėjimų.
Jūsų Karlas Marksas
PASTABOS DĖL VOKIETIJOS DARBININKŲ PARTIJOS PROGRAMOS
1. „Darbas yra bet kurio turto ir bet kurios kultūros šaltinis, o kadangi naudingas darbas yra galimas tik visuomenėje ir per visuomenę, tai darbo pajamos priklauso nesumažintos ir lygiomis teisėmis visiems visuomenės nariams“
I
Pirmoji paragrafo dalis: „Darbas yra bet kurio turto ir bet kurios kultūros šaltinis“.
Darbas nėra bet kurio turto šaltinis. Gamta yra toks pat vartojamųjų verčių šaltinis (o iš jų kaip tik ir susideda daiktinis turtas!), kaip ir darbas, kuris pats tėra tik vienos iš gamtos jėgų, žmogaus darbo jėgos, pasireiškimas. Aukščiau minėtą frazę jūs rasite kiekviename vaikų elementoriuje, ir ji teisinga tik tiek, kiek ja suprantama, kad darbas atliekamas, turint reikiamų objektų ir įrankių. Tačiau socialistinėje programoje neturi būti tokių buržuazinių išsireiškimų, nutylinčių tas sąlygas, kurios vienos tik ir tesuteikia jiems prasmę. Kiek žmogus iš anksto žiūri į gamtą, šį visų darbo priemonių ir objektų šaltinį, kaip savininkas, elgiasi su ja, kaip su jam priklausančiu daiktu, tiek jo darbas tampa vartojamųjų verčių, taigi ir turto, šaltiniu. Buržua turi labai rimtą pagrindą darbui priskirti antgamtinę kuriamąją galią, nes kaip tik iš darbo gamtinio sąlygotumo išplaukia, kad žmogus, neturįs jokios kitos nuosavybės, išskyrus savo darbo jėgą, bet kurioje visuomeninėje ir kultūrinėje būklėje turi būti vergas kitų žmonių, tapusių materialinių darbo sąlygų savininkais. Tik jų leidžiamas jis gali dirbti, taigi, tik jų leidžiamas — gyventi.
Bet palikime tą sakinį tokį, koks jis yra, kad ir kokie būtų jo trūkumai. Kokios gi išvados reikėtų laukti? Atrodo, šios:
„Kadangi darbas yra bet kurio turto šaltinis, tai ir visuomenėje niekas negali pasisavinti turto kitaip, kaip tik pasisavindamas darbo produktą. Tad jeigu jis pats nedirba, tai jis gyvena iš svetimo darbo ir savo kultūrą taip pat įsigyja svetimo darbo sąskaita“.
O tuo tarpu žodelyčiais „o kadangi“ prie pirmojo sakinio prisegamas antras, kad išvada būtų padaryta iš šio antrojo sakinio„ o ne iš pirmojo.
Antroji paragrafo dalis: „Naudingas darbas yra galimas tik visuomenėje ir per visuomenę“
Pagal pirmąjį teiginį darbas buvo bet kurio turto ir bet kurios kultūros šaltinis, vadinasi — jokia visuomenė negalima be darbo. O dabar mes, priešingai, sužinome, kad joks „naudingas“ darbas negalimas be visuomenės.
Lygiai taip pat galima būtų pasakyti, kad tik visuomenėje nenaudingas arba net visuomenei žalingas darbas gali tapti verslo šaka, kad tik visuomenėje galima gyventi nieko neveikiant ir t. t. ir t. t., — trumpai tariant, nurašyti visą Ruso.
O kas yra „naudingas“ darbas? Juk tai tik toks darbas, kuris duoda iš anksto numatytą naudingą rezultatą. Laukinis (o žmogus, nustojęs būti beždžione, yra laukinis), kuris užmuša akmenim; žvėrį, renka vaisius ir t. t., atlieka „naudingą“ darbą.
Trečia. Išvada: „O kadangi naudingas darbas yra galimas tik visuomenėje ir per visuomenę, tai darbo pajamos priklauso nesumažintos ir lygiomis teisėmis visiems visuomenės nariams“.
Tai bent išvada! Jei naudingas darbas yra galimas tik visuomenėje ir per visuomenę, tai darbo pajamos priklauso visuomenei, o atskiram darbininkui iš tų pajamų tenka tik tiek, kiek nėra reikalinga išlaikyti darbo „sąlygai“ — visuomenei.
Ir iš tikrųjų, šį teiginį visais laikais iškeldavo kiekvienos tuolaikinės visuomeninės santvarkos gynėjai. Visų pirma eina vyriausybės ir visų prie jos prisiplakusiųjų pretenzijos — vyriausybė juk esanti visuomeninis organas visuomeninei tvarkai palaikyti; toliau eina įvairių privatinės nuosavybės rūšių pretenzijos, nes įvajrios privatinės nuosavybės rūšys esančios visuomenės pagrindas, ir t. t. Tokias tuščias frazes, kaip matote, galima sukinėti ir vartyti, kaip nori.
Pirmoji ir antroji paragrafo dalys gali turėti bent kiek suprantamą sąryšį tik taip suredaguotos:
„Turto ir kultūros šaltiniu darbas tampa tik būdamas visuomeninis darbas“, arba, kas yra visai tas pat, „visuomenėje ir per visuomenę“.
Šis teiginys neginčijamai teisingas, nes jeigu izoliuotas darbas (manoma, kad jo daiktinės sąlygos yra) ir gali sukurti vartojamąsias vertes, tai jis negali sukurti nei turto, nei kultūros.
Tačiau lygiai taip pat neginčijamas ir kitas teiginys:
„Kiek darbas visuomeniškai vystosi, tapdamas tuo būdu turto bei kultūros šaltiniu, tiek pat išsivysto neturtas ir skurdas darbininko pusėje, o turtas ir kultūra nedarbininko pusėje“.
Tai — visos ligšiolinės istorijos dėsnis. Taigi, vietoje bendrų frazių apie „darbą“ ir „visuomenę“, čia reikėjo aiškiai parodyti, kaip dabartinėje kapitalistinėje visuomenėje pagaliau buvo sukurtos tos materialinės ir kitos sąlygos, kurios darbininkus įgalina ir verčia sugriauti tą visuomeninį prakeikimą.
O iš tikrųjų visas šis formos atžvilgiu nevykęs, o turinio atžvilgiu klaidingas paragrafas įtrauktas čia tik tam, kad Lasalio formulė apie „nesumažintas darbo pajamas“ būtų įrašyta pirmuoju lozungu į partijos vėliavą. Prie „darbo pajamų“, „lygių teisių“ ir kt. aš grįšiu vėliau, nes tas pats dalykas kiek kitokia forma kartojasi ir toliau.
2. „Šiuolaikinėje visuomenėje darbo priemonės yra kapitalistų klasės monopolis. Tuo sąlygojama darbininkų klass priklausomybė yra visų formų skurdo ir vergavimo priežastis“.
Šis iš Internacionalo įstatų paskolintas teiginys šia „pataisyta“ redakcija yra klaidingas.
Šiuolaikinėje visuomenėje darbo priemonės yra žemės savininkų (žemės nuosavybės monopolis yra netgi kapitalo monopolio pagrindas) ir kapitalistų monopolis. Internacionalo įstatai atitinkamame punkte nemini nei pirmosios, nei antrosios monopolistų klasės. Jie kalba apie „darbo priemonių, t. y. pragyvenimo šaltinių, monopolį.“. Priedas „pragyvenimo šaltinių“ pakankamai rodo, kad i darbo priemones įeina ir žemė.
Pataisa buvo padaryta todėl, kad Lasalis dėl dabar visiems žinomų motyvų puolė tik kapitalistų klasę, bet ne žemės savininkus. Anglijoje kapitalistas dažniausiai nesti net tos žemės savininkas, ant kurios stovi jo fabrikas.
3. „Darbo išvadavimas reikalauja padaryti darbo priemones visos visuomenės nuosavybe ir kolektyviškai reguliuoti visuminį darbą, teisingai paskirstant darbo pajamas“.
„Padaryti darbo priemones visos visuomenės nuosavybe“ reiškia, tur būt, jas „paversti visos visuomenės nuosavybe“. Bet tai tik tarp kitko.
Kas yra „darbo pajamos“? Darbo produktas ar jo vertė? O pastaruoju atveju — ar visa produkto vertė, ar tik ta vertės dalis, kurią darbas naujai pridėjo prie suvartotų gamybos priemonių vertės?
„Darbo pajamos“ — tai miglotas vaizdinys, Lasalio iškeltas vietoj apibrėžti ekonominių sąvokų.
Kas yra „teisingas paskirstymas“?
Argi buržua netvirtina, kad šiuolaikinis paskirstymas yra „teisingas“? Ir argi jis iš tikrųjų nėra vienintelis „teisingas“ paskirstymas šiuolaikinio gamybos būdo pagrindu? Argi ekonominius santykius reguliuoja teisinės sąvokos, o ne priešingai, — ar nekyla teisiniai santykiai iš ekonominių? O ir socialistiniai sektantai argi ne įvairiausiai vaizduojasi „teisingą“ paskirstymą?
Norėdami žinoti, ką šiuo atveju reikia suprasti žodžiais „teisingas paskirstymas“, mes turime pirmąjį paragrafą sugretinti su šiuo paragrafu. Pastarasis turi galvoje tokią visuomenę, kurioje „darbo priemonės yra visos visuomenės nuosavybė ir visuminis darbas yra kolektyviškai reguliuojamas“, o iš pirmojo paragrafo mes matome, kad „darbo pajamos priklauso nesumažintos ir lygiomis teisėmis visiems visuomenės nariams“.
„Visiems visuomenės nariams“? Net ir nedirbantiesiems?. Kurgi tuomet „nesumažintos darbo pajamos“? Tik dirbantiems visuomenės nariams? Kurgi tuomet visų visuomenės narių „lygios teisės“?
Bet „visi visuomenės nariai“ ir „lygios teisės“, matyti, tėra vien frazės. O dalyko esmė yra ta, kad šioje komunistinėje visuomenėje kiekvienas darbininkas turi gauti lasališkas „nesumažintas darbo pajamas“.
Jei išsireiškimą „darbo pajamos“ iš pradžių imsime darbo produkto prasme, tai kolektyvinės darbo pajamos bus visuminis visuomenės produktas.
Iš jo dabar reikia atimti:
Pirma, tai, kas reikalinga padengti suvartotoms gamybos priemonėms.
Antra, pridėtinę dalį gamybai išplėsti.
Trečia, atsargos arba draudimo fondą nelaimingų atsitikimų„ gaivalinių nelaimių atvejui ir t. t.
Šie atskaitymai iš „nesumažintų darbo pajamų“ yra ekonominė būtinybė, ir jų dydis turi būti nustatomas pagal esamas priemones bei jėgas, iš dalies pagal tikimybių teoriją, tačiau jokiu būdu jų neišskaičiuosi pagal teisingumą.
Lieka antroji visuminio produkto dalis, skirta būtino vartojimo reikmenims.
Prieš pradedant individualinį jos paskirstymą, iš jos vėl atimama:
Pirma, bendrosios, su gamyba nesusijusios valdymo išlaidos.
Ši dalis iš karto žymiai sumažės, palyginus su tuo, kokia ji yra šiuolaikinėje visuomenėje, ir ji tuo labiau mažės, kuo labiau vystysis naujoji visuomenė.
Antra, tai, kas skiriama bendroms reikmėms patenkinti, kaip antai: mokykloms, sveikatos apsaugos įstaigoms ir t. t.
Ši dalis iš karto žymiai padidės, palyginus su tuo, kokia ji yra šiuolaikinėje visuomenėje, ir ji tuo labiau didės, kuo labiau vystysis naujoji visuomenė.
Trečia, fondai nedarbingiesiems ir kt., trumpai tariant, tai, kas šiandien priklauso vadinamajai oficialiajai beturčių globai.
Tik dabar mes prieiname tą „paskirstymą“, kurį programa dėl Lasalio įtakos taip siauraprotiškai vien tik ir teturi galvoje, būtent, tą vartojimo reikmenų dalį, kuri padalijama tarp individualių kolektyvo gamintojų.
„Nesumažintos darbo pajamos“ nepastebimai pavirto jau „sumažintomis“, nors tai, kas iš gamintojo atskaitoma kaip iš privataus asmens, tiesiogiai ar netiesiogiai eina jo, kaip visuomenės nario, naudai.
Kaip išnyko frazė apie „nesumažintas darbo pajamas“, taip dabar išnyksta ir frazė apie „darbo pajamas“ aplamai.
Kolektyvizmo principais organizuotoje, bendra gamybos priemonių nuosavybe pagrįstoje visuomenėje gamintojai savo gaminių nemaino; darbas, sunaudotas produktams pagaminti, tiek pat maža čia pasireiškia kaip šių produktų vertė, kaip tam tikra jų turima daiktinė ypatybė, nes dabar, priešingai kapitalistinei visuomenei, individualinis darbas jau ne aplinkiniu keliu, o betarpiškai egzistuoja kaip sudėtinė visuminio darbo dalis. Išsireiškimas „darbo pajamos“, ir dabartiniu metu atmestinas dėl savo dviprasmiškumo, netenka tuo būdu bet kurios prasmės.
Čia mes susiduriame ne su tokia komunistine visuomene, kuri yra išsivysčiusi ant savo pačios pagrindo, bet su tokia, kuri, priešingai, ką tik iškyla iš kapitalistinės visuomenės ir kuri todėl visais atžvilgiais — ekonominiu, doroviniu ir protiniu — dar tebeturi liekanų senosios visuomenės, iš kurios gelmių ji išėjo. Sutinkamai su tuo, kiekvienas atskiras gamintojas gauna iš visuomenės — po visų atskaitymų — lygiai tiek, kiek jis pats jai duoda. Tai, ką jis yra davęs visuomenei, sudaro individualinį jo darbo pajų. Pavyzdžiui, visuomeninė darbo diena susidaro iš individualinių darbo valandų sumos; kiekvieno atskiro gamintojo individualinis darbo laikas — tai jo atlikta visuomeninės darbo dienos dalis, jo įdėtoji į ją dalis. Jis gauna iš visuomenės kvitą, kad jis atliko tiek ir tiek darbo (atskaičius jo darbą visuomeninių fondų naudai), ir pagal šį kvitą jis gauna iš visuomenės atsargų tokį vartojimo reikmenų kiekį, kuriam pagaminti sunaudota tiek pat darbo. Tą patį darbo kiekį, kurį jis davė visuomenei viena forma, jis atgauna kita forma.
Čia, matyti, viešpatauja tas pats principas, kuris reguliuoja prekių mainus, kiek pastarieji esti lygių verčių mainai. Turinys ir forma čia pasikeitė, nes pasikeitusiomis aplinkybėmis niekas negali duoti ką nors kita, kaip savo darbą, ir, antra vertus, niekas negali pereiti atskirų asmenų nuosavybėn, kaip tik individualiniai vartojimo reikmenys. Tačiau kiek tai liečia pastarųjų paskirstymą tarp atskirų gamintojų, čia viešpatauja tas pats principas, kaip ir mainantis prekiniais ekvivalentais: tam tikras darbo kiekis viena forma mainomas į lygiai tokį pat darbo kiekį kita forma.
Todėl lygi teisė čia iš principo vis dar tebėra buržuazinė teisė, nors principas ir praktika čia vienas antram jau riebeprieštarauja, tuo tarpu mainai ekvivalentais prekių mainuose egzistuoja tik vidutiniškai imant, o ne kiekvienu atskiru atveju.
Nepaisant šios pažangos, ši lygi teisė vienu atžvilgiu dar vis tebėra apribota buržuaziniais rėmais. Gamintojų teisė yra proporcinga jų teikiamam darbui; lygybė reiškiasi tuo, kad matuojama lygiu matu — darbu.
Tačiau vienas žmogus yra fiziniu ar protiniu atžvilgiu pranašesnis už kitą, vadinasi, per tą patį laiką atlieka daugiau darbo arba gali ilgiau dirbti; o kad darbas galėtų būti matu, jis turi būti nustatomas trukme arba intensyvumu, nes kitaip jis nustotų buvęs matu. Ši lygi teisė yrą nelygi teisė nelygiam darbui. Ji nepripažįsta jokių klasinių skirtumų, nes kiekvienas tėra darbininkas, kaip ir visi kiti; tačiau ji patylomis pripažįsta nelygius individualinius gabumus, o tuo pačiu ir nelygų darbingumą natūraliomis privilegijomis. Todėl ji, kaip ir kiekviena teisė, savo turiniu yra nelygybės teisė. Pagal savo prigimtį teisė gali būti tik tada, kai pritaikomas lygus matas; tačiau nelygūs individai (o jie nebūtų skirtingi individai, jeigu jie nebūtų nelygūs) gali būti matuojami tuo pačiu matu tik tiek, kiek jie vertinami vienodu požiūriu, kiek jie imami iš tam tikros vienos pusės, pavyzdžiui, tuo atveju, kai į juos žiūrima tik kaip į darbininkus, o daugiau nieko nematoma juose, viso kito nepaisoma. Toliau: vienas darbininkas vedęs, kitas ne, vienas turi daugiau vaikų^negu kitas, ir t.t., ir t.t. Taigi, lygiai dirbant ir todėl lygiai dalyvaujant visuomeniniame vartojimo fonde, vienas gaus faktiškai daugiau, negu kitas, vienas bus turtingesnis už kitą ir pan. Norint visų šių trūkumų išvengti, teisė, užuot buvusi lygi, turėtų būti nelygi.
Tačiau šie trūkumai yra neišvengiami pirmojoje fazėje komunistinės visuomenės, kokia ji po ilgų gimdymo skausmų yra ką tik atsiradusi iš kapitalistinės visuomenės. Teisė niekados negali būti aukštesnė už visuomenės ekonominę santvarką ir jos sąlygojamą kultūrinį išsivystymą.
Aukščiausiojoje komunistinės visuomenės fazėje, po to, kai išnyks žmogų pavergiąs jo pajungimas darbo pasidalijimui; kai išnyks kartu su tuo protinio ir fizinio darbo priešingumas; kai darbas liausis buvęs tik priemonė pragyventi, o pats taps pirmąja gyvenimo reikme; kai kartu su visapusišku individų išsivystymu išaugs ir gamybinės jėgos ir visi visuomeninio turto šaltiniai ims lietis pilna srove, — tik tada tebus galima visiškai įveikti siaurą buržuazinės teisės akiratį, ir visuomenė galės savo vėliavoje įrašyti: Kiekvienas pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal reikmes!
Aš nuodugniau sustojau ties „nesumažintomis darbo pajamomis“, iš vienos pusės, ir „lygia teise“ bei „teisingu paskirstymu“— iš antros, norėdamas parodyti, kaip sunkiai nusikalstama, kai, iš vienos pusės, mūsų partijai norima užkarti kaip dogmas tuos vaizdinius, kurie savo laiku turėjo tam tikrą prasmę, tačiau dabar yra virte pasenusiu frazių šlamštu, o iš antros pusės, realistinį supratimą, su tokiu vargu įskiepytą partijai, bet dabar jau suleidusj į ją šaknis, vėl norima iškraipyti ideologinėmis teisinėmis bei kitokiomis nesąmonėmis, taip mėgstamomis demokratų bei prancūzų socialistų.
Be viso to, kas aukščiau išdėstyta, aplamai buvo klaidinga vadinamąjį paskirstymą laikyti dalyko esme ir jį labiausiai užakcentuoti.
Bei kuris vartojimo reikmenų paskirstymas visuomet iera tik pačių, gamybos sąlygų paskirstymo pasekmė. O pastarųjų paskirstymas išreiškia paties gamybos būdo pobūdį. Pavyzdžiui, kapitalistinis gamybos būdas remiasi tuo, kad daiktinės gamybos sąlygos kapitalo nuosavybės ir žemės nuosavybės pavidalu yra nedarbininku rankose, tuo tarpu masė turi vien asmeninę gamybos sąlygą — darbo jėgą. Jei gamybos elementai yra paskirstyti šitaip, tai iš to savaime išplaukia ir dabartinis vartojimo reikmenų paskirstymas. O jeigu daiktinės gamybos sąlygos bus kolektyvinė pačių darbininkų nuosavybė, tai susidarys taip pat ir vartojimo reikmenų paskirstymas, skirtingas nuo dabartinio. Vulgarusis socializmas (o iš jo ir tam tikra demokratijos dalis) perėmė iš buržuazinių ekonomistų manierą laikyti ir traktuoti paskirstymą kaip kažką, nepriklausomą nuo gamybos būdo ir todėl vaizduoti socializmą kaip dalyką, kuris daugiausia liečia paskirstymą. Bet kadangi tikrasis santykis jau seniai seniai išaiškintas, tai kam vėl grįžti atgal?
4. „Darbo išvadavimas turi būti reikalas darbininkų klasės, kurios atžvilgiu visos kitos klasės sudaro tik vieną reakcinę masę“.
Pirmoji strofa paimta iš Internacionalo įstatų įžanginiu žodžių, tačiau „pataisyta“. Ten pasakyta: „Darbininkų kiasės išvadavimas turi būti pačių darbininkų reikalas“; o čia, priešingai, darbininkų klasė“ turi išvaduoti — ką? — „darbą“. Tesupranta, kas gali.
Užtat, tarytum žalai atitaisyti, toliau eina antistrofa — gryniausios rūšies lasalinė citata: „kurios (darbininkų klasės) atžvilgiu visos kitos klasės sudaro tik vieną reakcinę masę“.
„Komunistų Manifeste“ pasakyta: „Iš visų klasių, kurios šiandien stovi prieš buržuaziją, tik proletariatas tėra tikrai revoliucinė klasė. Visos kitos klasės smunka ir nyksta stambiajai pramonei besivystant, o proletariatas yra jos pačios produktas“.[8]
Buržuazija, kaip stambiosios pramonės nešėja, čia laikoma Revoliucine klase feodalų ir vidurinių luomų atžvilgiu, besistengiančių išlaikyti visas tas socialines pozicijas, kurias sukūrė pasenusieji gamybos būdai. Taigi, jie nesudaro drauge su buržuazija tik vieną reakcinę masę.
Iš antros pusės, proletariatas yra revoliucingas buržuazijos atžvilgiu, nes jis, pats išaugęs stambiosios pramonės dirvoje, siekia gamybą atpalaiduoti nuo to kapitalistinio pobūdžio, kurį buržuazija stengiasi įamžinti. Tačiau „Manifestas“ čia priduria, kad „viduriniai luomai“ tampa revoliucingi „tik tiek, kiek jiems gresia perėjimas į proletariato eiles“.
Taigi šiuo požiūriu vėl yra nesąmonė, kad darbininkų klasės atžvilgiu jie drauge su buržuazija ir net su feodalais „sudaro tik vieną reakcinę masę“.
Argi per pastaruosius rinkimus amatininkams, smulkiesiems pramonininkams ir pan., taip pat valstiečiams buvo pareiškiama: „Mūsų atžvilgiu jūs su buržua ir feodalais sudarote tik vieną reakcinę masę“?
Lasalis „Komunistų Manifestą“ mokėjo atmintinai, kaip jo ištikimieji pasekėjai moka jo sukurtus šventraščius. Ir jeigu jis taip grubiai iškreipė „Manifestą“, tai tik tam, kad pateisintų savo nukreiptą prieš buržuaziją sąjungą su absoliutistiniais ir feodaliniais priešininkais.
Be to, aukščiau nurodytame paragrafe išmintingasis Lasalio posakis iš viso tempte įtemptas už plaukų be jokio sąryšio su šia nevykusiai „ištaisyta“ citata iš Internacionalo įstatų. Taigi čia stačiai akiplėšiškas išsišokimas, kuris, žinoma, anaiptol nėra nemalonus p. Bismarkui, vienas iš tų pigiųjų stačiokiškumų, kuriuos fabrikuoja Berlyno Maratas.[9]
5. „Siekdama išsivaduoti, darbininkų klasė veikia visų pirma šiuolaikinės nacionalinės valstybės rėmuose, suprasdama, kad būtinas jos pastangų, kurios yra bendros visų kultūringųjų šalių darbininkams, rezultatas bus tarptautinis tautų susibroliavimas“.
Priešingai „Komunistų Manifestui“ ir visam ankstesniajam socializmui, Lasalis į darbininkų judėjimą žiūrėjo siauriausiu nacionaliniu požiūriu. Čia juo sekama, ir tai vyksta po Internacionalo veiklos!
Savaime aišku, jog darbininkų klasė, kad ji aplamai galėtų kovoti, turi pas save namie susiorganizuoti kaip klasė, ir jog betarpiška jos kovos arena yra jos pačios šalis. Tiek jos klasinė kova ne turiniu, bet, kaip sako „Komunistų Manifestas“, „savo forma“ yra nacionalinė. Tačiau „šiuolaikinės nacionalinės valstybės rėmai“ — pavyzdžiui, Vokietijos imperijos — patys savo ruožtu yra ekonominiu atžvilgiu pasaulinės rinkos „rėmuose“, o politiniu atžvilgiu — valstybių sistemos „rėmuose“. Bet kuris pirklys žino, kad Vokietijos prekyba tuo pačiu metu yra ir užsienio prekyba, ir p. Bismarko didybė glūdi kaip tik jo vedamoje tam tikros rūšies tarptautinėje politikoje.
Į ką gi suveda Vokietijos darbininkų partija savo internacionalizmą? J žinojimą, to, kad jos siekimų rezultatas bus „tarptautinis tautų susibroliavimas“. Ši frazė, paskolinta iš buržuazinės Taikos ir laisvės lygos turi būti tarptautinės darbininkų klasių brolybės ekvivalentu jų bendroje kovoje prieš viešpataujančiąsias klases bei jų vyriausybes. Taigi, apie Vokietijos darbininkų klasės tarptautines funkcijas — nė žodžio! Ir tai turi būti jos lozungas prieš savąją buržuaziją, jau susibroliavusią prieš ją su visų kitų šalių buržuazija, ir prieš sąmokslininkišką p. Bismarko tarptautinę politiką!
Iš tikrųjų programos internacionalizmas stovi dar nepalyginamai žemiau už laisvosios prekybos partijos internacionalizmą. Ir ši tvirtina, kad jos siekimų rezultatas būsiąs „tarptautinis tautų susibroliavimas“. Tačiau ji šį tą ir veikia ta kryptimi, kad prekyba taptų tarptautinė, ir jokiu būdu nesitenkina tuo, kad žino visas tautas prekiaujant pas save namie.
Tarptautinė įvairių šalių darbininkų klasės veikla jokiu būdu nepriklauso nuo „Tarptautinės Darbininkų Asociacijos“ egzistavimo. Pastaroji buvo tik pirmas mėginimas sukurti tai veiklai centrinį organą, mėginimas, kuris savo sukelto postūmio dėka paliko neišdildomų rezultatų, bet kuris savo pirmąja istorine forma, žlugus Paryžiaus Komunai, toliau negalėjo būti įgyvendinamas.
Bismarko „Norddeutsche“ turėjo visišką teisę savo šeimininko malonumui paskelbti, kad Vokietijos darbininkų partija savo naujojoje programoje išsižadėjo internacionalizmo. [10]
II
„Remdamasi šiais principais, Vokietijos darbininkų partija visomis teisėtomis priemonėmis siekia laisvos valstybės — ir — socialistinės visuomenės; darbo užmokesčio sistemos panaikinimo, drauge su geležiniu darbo užmokesčio dėsniu — ir — bet kurio pavidalo išnaudojimo panaikinimo; bet kurios socialinės ir politinės nelygybės pašalinimo“.
Prie „laisvos“ valstybės aš grįšiu vėliau.
Taigi, ateityje Vokietijos darbininkų partija turi tikėti Lasalio „geležiniu darbo užmokesčio dėsniu“! Kad jis nepradingtų, padaroma nesąmonė: kalbama apie „darbo užmokesčio sistemos (turėtų būti: samdomojo darbo sistemos) panaikinimą drauge su geležiniu darbo užmokesčio dėsniu“. Jeigu aš panaikinu samdomąjį darbą, tai, žinoma, panaikinu ir jo dėsnius, ar jie būtų „geležiniai“, ar minkšti kaip kempinė. Tačiau Lasalio kova prieš samdomąjį darbą sukasi beveik išimtinai apie šį vadinamąjį dėsnį. Todėl, norint įrodyti, kad Lasalio sekta nugalėjo, „darbo užmokesčio sistema“ turi būti panaikinta „drauge su geležiniu darbo užmokesčio dėsniu“, o ne be jo.
Kaip žinoma, iš „geležinio darbo užmokesčio dėsnio“ Lasaliui nepriklauso niekas, išskyrus žodį „geležinis“, jo pasiskolintą iš Gėtės „amžinų, geležinių, didžiųjų dėsnių“. Žodis „geležinis“ — tai etiketė, iš kurios pažįsta vienas kitą tikratikiai. Tačiau jeigu aš priimu dėsnį su Lasalio antspaudu, taigi, ir jo prasme, tai aš turiu jį priimti ir su Lasalio pagrindimu. O kas gi tai yra? Kaip parodė Langė jau tuoj po Lasalio mirties, tai — (paties Langės skelbiama) Maltuso gyventojų augimo teorija. Bet jeigu ši teorija teisinga, tai panaikinti „geležinio dėsnio“ aš jau niekaip negaliu, net ir šimtą kartų panaikindamas samdomąjį darbą, nes tuomet šis dėsnis viešpatauja ne vien samdomojo darbo sistemoje, Bet ir kiekvienoje visuomenės sistemoje. Kaip tik ta teorija remdamiesi, ekonomistai jau daugiau kaip penkiasdešimt metų įrodinėja, kad socializmas negalįs pašalinti pačios gamtos sąlygojamo skurdo, o tegalįs padaryti jį visuotinį, vienodai paskirstyti po visą visuomenės paviršių!
Tačiau visa tai nėra svarbiausias dalykas. Visiškai nepriklausomai nuo to, kad Lasalis klaidingai suprato šį dėsnį, tikrai pasipiktinimą keliantis žingsnis atgal glūdi štai kur.
Po Lasalio mirties mūsų partijoje prasiskynė kelią mokslinė pažiūra, kad darbo užmokestis yra ne tai, kuo jis atrodo, būtent, ne darbo vertė, arba kaina, bet tik užmaskuota darbo jėgos vertės, arba kainos, forma. Tuo vieną kartą visiems laikams buvo sugriautas tiek visas ligšiolinis buržuazinis darbo užmokesčio supratimas, tiek ir visa ligi šiol prieš šį supratimą nukreipta kritika, buvo aiškiai nustatyta, kad samdomajam darbininkui teleidžiama dirbti savo paties egzistencijai palaikyti, t. y. leidžiama gyventi, tik jei jis tam tikrą laiką dirba veltui kapitalisto (taigi, ir tų, kurie drauge su juo suėda antvertę) naudai; kad ta ašis, apie kurią sukasi visa kapitalistinės gamybos sistema, yra siekimas padidinti šio veltui atliekamo darbo kiekį, prailginant darbo dieną arba pakeliant darbo našumą, kitaip sakant — padidinant darbo jėgos įtempimą ir t. t.; kad, vadinasi, samdomojo darbo sistema yra vergovės sistema, ir būtent tokios vergovės, kuri tampa tuo žiauresnė, kuo labiau išauga darbo visuomeninės gamybinės jėgos, nepaisant to, ar darbininkas gauna geresnį ar blogesnį užmokestį. Ir štai dabar, po to, kai šis supratimas vis labiau ir labiau prasiskina kelią mūsų partijoje, grįžtama atgal prie Lasalio dogmų, nors dabar žmonės turėtų žinoti, kad Lasalis nesuprato, kas yra darbo užmokestis, ir, sekdamas buržuaziniais ekonomistais, regimybę laikė dalyko esme.
Tat panašu į tai, tarytum tarpe vergų, pagaliau atskleidusių savo vergovės paslaptį ir pakėlusių maištą, vienas iš jų, tebebūdamas pasenusių vaizdinių įtakoje, įrašytų j sukilimo programą: vergovė turi būti panaikinta, nes vergovės sistemoje vergų maitinimas negali pakilti aukščiau tam tikro, labai žemo maksimumo!
Jau vien tas faktas, kad mūsų partijos atstovai galėjo padaryti tokį pasibaisėtiną pasikėsinimą prieš partijos masėje paplitusią pažiūrą, argi neįrodo, su kokiu nusikalstamu lengvabūdiškumu, su kokiu nesąžiningumu jie ėmėsi kompromisinės programos sudarymo darbo!
Vietoje neaiškios baigiamosios paragrafo frazės — „bet kurios socialinės ir politinės nelygybės pašalinimo“ — reikėjo pasakyti, kad, panaikinus klasinius skirtumus, pati savaime išnyks ir bet kuri iš jų išplaukianti socialinė ir politinė nelygybė.
III
„Praskinti keliui socialiniam klausimui išspręsti Vokietijos darbininkų partija reikalauja steigti gamybines draugijas, valstybei remiant, esant demokratinei darbo liaudies kontrolei. Pramonėje ir žemės ūkyje gamybinių draugijų turi būti sukurta tiek, kad iš jų atsirastų socialistinė visuminio darbo organizacija“.
Po Lasalio „geležinio darbo užmokesčio dėsnio“ — to paties pranašo gydomieji vaistai. „Kelias praskinamas“ jo vertu būdu. Vykstančios klasių kovos vietoje pastatoma laikraščių rašeivų frazė apie „socialinį klausimą“, kuriam „išspręsti“ „praskinamas kelias“. „Socialistinė visuminio darbo organizacija“ „atsiranda“ ne iš revoliucinio visuomenės pertvarkymo proceso, bet „valstybei remiant“ gamybines draugijas, kurias „sukuria“ valstybė, o ne darbininkai. Tai įsivaizdavimas, visiškai vertas Lasalio fantazijos, kad su valstybinių subsidijų pagalba taip pat lengvai galima sukurti naują visuomenę, kaip ir nutiesti naują geležinkelį!
Iš gėdos likučio „valstybės parama“ pavedama. .. demokratinei „darbo liaudies“ kontrolei.
Pirma, „darbo liaudis“ Vokietijoje susideda daugiausia iš valstiečių, o ne iš proletarų.
Antra, žodis „demokratinis“ vokiškai reiškia „liaudies valdžios“ („volksherrschaftlich“). Tai ką gi reiškia „liaudies valdžios darbo liaudies kontrolė“? Ir tai dar tokios darbo liaudies, kuri, keldama valstybei tokius reikalavimus, tuo pačiu visiškai prisipažįsta nesanti valdžioje ir nesanti pribrendusi valdyti!
Nėra reikalo leistis čia į kritiką recepto, kurį, Luji Filypui valdant, išrašė Biušė, stodamas prieš Prancūzijos socialistus, ir kurį priėmė reakciniai darbininkai iš „Atelier“.[11] Didžiausia blogybė taip pat nėra tai, kad į programą buvo įrašyta ši specifiška stebuklinga gydymo priemonė, bet tai, kad aplamai iš klasinio judėjimo požiūrio grįžtama į sektantinio judėjimo požiūrį.
Kai darbininkai siekia sudaryti sąlygas kolektyvinei gamybai visos visuomenės mastu ir visų pirma pas save nacionaliniu mastu, tat reiškia tik tiek, kad jie kovoja dėl perversmo dabartinėse gamybos sąlygose, ir tai neturi nieko bendro su kooperatinių draugijų steigimu valstybei remiant. O kiek tat liečia dabartines kooperatines draugijas, tai jos turi tik tiek vertės, kiek jas sukūrė savarankiškai patys darbininkai ir jos nesinaudoja nei vyriausybių, nei buržuazijos globa.
IV
Dabar pereinu prie skyriaus apie demokratiją.
A. „Laisvas valstybės pagrindas“.
Visų pirma, pagal II skyrių, Vokietijos darbininkų partija siekia „laisvos valstybės“.
Laisva valstybė — kas tai yra?
Valstybę padaryti laisvą — toli gražu nėra atsikračiusių ribota, ištikimiems valdiniams būdinga galvosena darbininkų tikslas. Vokietijos imperijoje „valstybė“ beveik taip pat „laisva“, kaip ir Rusijoje. Laisvė yra tai, kad valstybė iš organo, stovinčio viršum visuomenės, būtų paverčiama organu, visiškai pajungtu tai visuomenei; ir šiandien valstybės formos yra daugiau ar mažiau laisvos pagal tai, kiek jos apriboja „valstybės laisvę“.
Vokietijos darbininkų partija — bent tuo atveju, jeigu ji priima šią programą, — parodo, kaip paviršutiniškai ji tėra įsisavinusi socialistines idėjas; užuot laikiusi esamąją visuomenę (o tai galioja ir kiekvienai būsimai visuomenei) esamos valstybės pagrindu (arba būsimą visuomenę būsimos valstybės pagrindu), ji, priešingai, laiko valstybę kažkokia savarankiška būtybe, turinčia savus „dvasinius, dorovinius, laisvus pagrindus“.
O be to, dar tas grubus piktnaudžiavimas programoje žodžiais „šiuolaikinė valstybė“, „šiuolaikinė visuomenė“ ir dar grubesnis nesupratimas tos valstybės, kuriai ji kelia savo reikalavimus!
„Šiuolaikinė visuomenė“ yra kapitalistinė visuomenė, kuri egzistuoja visose civilizuotose šalyse, daugiau ar mažiau laisva nuo viduramžiškų priemaišų, daugiau ar mažiau kiekvienos šalies istorinio vystymosi ypatybių modifikuota, daugiau ar mažiau išsivysčiusi. Priešingai„šiuolaikinė valstybė“ keičiasi su kiekviena valstybės siena. Prūsų Vokietijos imperijoje ji visiškai kitokia, negu Šveicarijoje, Anglijoje visiškai kitokia, negu Jungtinėse Valstybėse. Taigi, „šiuolaikinė valstybė“ yra fikcija.
Tačiau, nepaisant margo jų formų įvairumo, įvairios įvairių civilizuotų šalių valstybės turi tarp savęs bendra tai, kad jos visos stovi ant šiuolaikinės buržuazinės, kapitalistiškai daugiau ar mažiau išsivysčiusios visuomenės pagrindo. Todėl jos turi ir kai kurių bendrų esminių požymių. Šia prasme galima kalbėti apie „šiuolaikinį valstybingumą“, priešingai ateičiai, kai bus mirusi dabartinė jo šaknis — buržuazinė visuomenė.
Tuomet kyla klausimas: kokį pasikeitimą patirs valstybingumas komunistinėje visuomenėje? Kitais žodžiais: kurios tuomet pasiliks visuomeninės funkcijos, analogiškos dabartinėms valstybės funkcijoms? I šį klausimą galima atsakyti tik moksliškai; ir kiek tūkstančių kartų mes belipdytume žodį „liaudis“ su žodžiu „valstybė“, vis fiek nė per plauką nepriartėsime prie problemos išsprendimo.
Tarp kapitalistinės ir komunistinės visuomenės yra revoliucinio j i pirmosios pavertimo antrąja laikotarpis. Šį laikotarpį atitinka ir j pereinamasis politinis laikotarpis, ir šio laikotarpio valstybė ne gali būti niekas kita, kaip revoliucinė proletariato diktatūra.
Tačiau programa neliečia nei šios pastarosios, nei būsimojo komunistinės visuomenės valstybingumo.
Jos politiniuose reikalavimuose nėra nieko, išskyrus seną, visiems žinomą demokratinę litaniją: visuotinė rinkimų teisė, tiesioginė įstatymų leidyba, liaudies teisė, liaudies apginklavimas ir t. t. Tai tėra paprastas buržuazinės Liaudies partijos[12], Taikos ir laisvės lygos atgarsis. Tai tėra vien tokie reikalavimai, kurie, jeigu jie neišpūsti iki fantastinių vaizdinių, yra jau įgyvendinti. Tiktai valstybė, kuri juos įgyvendino, yra ne Vokietijos imperijos ribose, bet Šveicarijoje, Jungtinėse Valstybėse ir 1.1. Sios rūšies „ateities valstybė“ yra šiuolaikinė valstybė, nors ji ir yra už Vokietijos imperijos „rėmų“.
Vienas dalykas betgi yra užmirštas. Kadangi Vokietijos darbininkų partija įsakmiai pareiškia, jog ji veikia „šiuolaikinės nacionalinės valstybės“, taigi, savo valstybės, prūsų Vokietijos imperijos, ribose, — antraip dauguma jos reikalavimų būtų beprasmiški, nes reikalaujama juk tik to, ko neturima, — tai jie neturėtų užmiršti svarbiausio dalyko, būtent, kad visi tie puikūs dalykėliai remiasi vadinamojo liaudies suverenumo pripažinimu ir todėl tinka tik demokratinėje respublikoje.
Jei jau neužteko drąsos reikalauti demokratinės respublikos, kaip tai darė Prancūzijos darbininkų programos Luji Filypui ir Luji Napoleonui valdant, — ir išmintingai, nes aplinkybės liepia būti atsargiems, — tai nereikėjo griebtis ir to triuko, kuris nėra nei „doras“[13], nei „garbingas“, — reikalauti dalykų, turinčių prasmės tik demokratinėje respublikoje, iš tokios valstybės, kuri yra ne kas kita, kaip parlamentinėmis formomis apvilktas, su feodaliniais priedais sumaišytas, jau buržuazijos įtakos paveiktas, biurokratiškai sunarstytas, policijos saugomas karinis despotizmas, o juo labiau šiai valstybei iškilmingai pareikšti, jog manoma iš jos ką nors panašaus pasiekti „teisėtomis priemonėmis“!
Netgi vulgarioji demokratija, kuri demokratinėje respublikoje mato dievo karalystę žemėje ir nė jauste nenujaučia, kad kaip tik šioje paskutinėje buržuazinės visuomenės valstybės formoje klasių kova turi būti galutinai išspręsta ginklu, — net ir ji stovi vis dar nepalyginamai aukščiau už tokios rūšies demokratizmą, kuris neišeina iš ribų to, kas leistina policijos, bet neleistina logikos atžvilgiu.
Kad žodžiu „valstybė“ iš tikrųjų suprantama vyriausybinė mašina arba valstybė, kiek ji darbo pasidalijimo dėka sudaro savą, nuo visuomenės atskirtą organizmą, rodo jau žodžiai: „Vokietijos darbininkų partija reikalauja kaip ekonominio valstybės pagrindo: vieningo progresyvinio pajamų mokesčio“ ir t. t. Mokesčiai — tai ekonominis vyriausybinės mašinos pagrindas, ir daugiau nieko. Šveicarijoje esančioje „ateities valstybėje“ tas reikalavimas beveik įvykdytas. Pajamų mokestis numato įvairius įvairių visuomenės klasių pajamų šaltinius, — vadinasi, kapitalistinę visuomenę. Todėl nenuostabu, kad Liverpulio finansiniai reformistai — buržua su Gladstono broliu priešakyje — iškelia tuos pačius reikalavimus, kaip ir ši programa.
B. „Vokietijos darbininkų partija reikalauja kaip dvasinio ir dorovinio valstybės pagrindo;
1. Visuotinio ir visiems lygaus liaudies auklėjimo, kurį vykdo valstybė. Visuotinio privalomo mokyklos lankymo. Nemokamo mokymo“.
Visiems lygus liaudies auklėjimas? Kas šiais žodžiais įsivaizduojama? Argi manoma, kad šiuolaikinėje visuomenėje (o tik apie ją ir kalbama) auklėjimas visoms klasėms gali būti lygus? O gal reikalaujama, kad ir aukštesnės klasės būtų priverstos apsiriboti kukliu auklėjimo lygiu — pradžios mokykla, tokiu lygiu, kuris vienintelis tėra suderinamas su ekonomine ne vien samdomųjų darbininkų, bet ir valstiečių padėtimi?
„Visuotinis privalomas mokyklos lankymas. Nemokamas mokymas“. Pirmasis egzistuoja net Vokietijoje, antrasis, pradžios mokyklų atžvilgiu — Šveicarijoje ir Jungtinėse Valstybėse. Jeigu kai kuriose Jungtinių Amerikos Valstybių valstijose mokymas ir aukštesniosiose mokyklose yra „nemokamas“, tai tat iš tikrųjų reiškia tik tiek, kad aukštesniosios klasės padengia savo auklėjamo išlaidas iš bendro mokesčių fondo: Tarp kitko, tatai tinka ir, „nemokamai teisybai“, kurios reikalauja punktas A, 5. Baudžiamoji justicija visur nemokama; o civiliniai teismai turi reikalą beveik tik su konfliktais dėl nuosavybės, taigi, jie liečia beveik tik turtingąsias klases. Ką gi, ar ne pasiūlyti joms bylinėtis liaudies lėšų sąskaita?
Apie mokyklas kalbąs paragrafas būtų turėjęs reikalauti bent jau technikos mokyklų (teorinių ir praktinių), sujungtų su pradžios mokyklomis.
Visiškai atmestinas yra „liaudies auklėjimas, kurį vykdo valstybė“. Visuotiniu įstatymu nustatyti pradžios mokykloms lėšas, mokytojų personalo kvalifikacijas, mokymo disciplinas ir t. t. ir per valstybės inspektorius, kaip tai daroma Jungtinėse Valstybėse, sekti šių įstatymų nuostatų vykdymą, — tai visai kąs kita, negu valstybę paskirti liaudies auklėtoju! Priešingai, reikia tiek vyriausybę, tiek lygiai ir bažnyčią pašalinti nuo bet kurios įtakos mokyklai. Prūsų Vokietijos imperijoje (ir tegu niekas nemėgina tuščiai išsisukinėti, kad čia kalbama apie „ateities valstybę“, — mes matėme, kaip dalykas atrodo šiuo atžvilgiu) dargi, atvirkščiai, reikia, kad valstybė būtų kietai liaudies auklėjama.
Tačiau visa programa, nepaisant viso jos demokratiško tarškėjimo, kiaurai užkrėsta Lasalio sektos skelbiamu ištikimų valdinių tikėjimu valstybe arba, kas nė kiek ne geriau, tikėjimu demokratijos stebuklais, arba, tiksliau, ji yra kompromisas tarp šių dviejų tikėjimo stebuklais rūšių, socializmui vienodai svetimų.
„Mokslo laisvė“ — skamba vienas Prūsijos konstitucijos paragrafas. Tad kam gi jis čia?
„Sąžinės laisvė“! Jei šiuo „kulturkampfo“[14] metu buvo norima priminti liberalams jų senuosius lozungus, tai šitą galima buvo padaryti tik šia forma: „Kiekvienam turi būti leista atlikinėti savo religinius, kaip ir kūno reikalus, policijai nekišant į tai nosies“. Tačiau darbininkų partija turėtų pasinaudoti šia proga ir pareikšti savo įsitikinimą, kad buržuazinė „sąžinės laisvė“ yra ne kas kita, kaip visų galimų religinės sąžinės laisvės rūšių toleravimas, o ji, darbininkų partija, priešingai, stengiasi sąžinę išlaisvinti iš religinio, svaigulio. Tačiau pas mus nenorima peržengti „buržuazinio“ lygio.
Dabar priėjau pabaigą, nes tolesnis programos priedas nėra būdinga sudėtinė jos dalis. Todėl čia apsiribosiu tik trumpomis pastabomis.
2. „Normali darbo diena“.
Nė vienoje kitoje šalyje darbininkų partija neapsiribodavo tokiu neaiškiu reikalavimu, bet visuomet tiksliai nurodydavo kokį darbo dienos ilgumą ji esamomis sąlygomis laiko normaliu.
3.„Apriboti moterų darbą ir uždrausti vaikų darbą“.
Darbo dienos normavimas turi jau apimti ir moterų darbo apribojimą, kiek tat liečia darbo dienos ilgumą, pertraukų trukmę ir t. t.; be to, tas apribojimas gali reikšti tik moterų darbo uždraudimą tokiose gamybos šakose, kurios ypač kenksmingos moters organizmui arba moterims nesuderinamos su dorovingumu. Jeigu tai turėta galvoje, tai taip ir reikėjo pasakyti.
„Uždrausti vaikų darbą!“ Čia būtinai reikėjo nurodyti amžiaus ribą.
Visiškai uždrausti vaikų darbą yra nesuderinama su stambiosios pramonės buvimu ir todėl tai tėra tuščias, geranoriškas pageidavimas.
Šios priemonės įgyvendinimas — jeigu jis būtų galimas — būtų reakcinis, nes, griežtai reguliuojant darbo laiką pagal įvairų amžių ir vartojant kitas profilaktines priemones vaikams apsaugoti, ankstyvas gamybinio darbo sujungimas su mokymu yra viena iš galingiausių priemonių šiuolaikinei visuomenei pertvarkyti.
4. „Valstybinė fabrikinės, amatinės ir naminės pramonės priežiūra“
Turint galvoje prūsų Vokietijos valstybę, reikėjo aiškiai reikalauti, kad fabrikų inspektoriai būtų pakeičiami tik teismo keliu; kad už tarnybinių pareigų pažeidimą kiekvienas darbininkas galėtų juos apskųsti teismui; kad inspektoriais būtų asmenys, išėję medicinos mokslus.
5. „Reguliuoti kalinių darbą“.
Smulkmeniškas reikalavimas bendrojoje darbininkų programoje. Šiaip ar taip, reikėjo aiškiai pasakyti, jog darbininkai visiškai nenori, bijodamiesi konkurencijos, kad su kriminaliniais nusikaltėliais būtų elgiamasi kaip su galvijais ir ypač kad iš jų būtų atimta vienintelė priemonė pasitaisyti — produktyvus darbas. Tai jau mažiausia, ko iš socialistų galima buvo laukti.
6. „Veiksmingas įstatymas apie atsakomybe“.
Reikėjo pasakyti, kas suprantama „veiksmingu“ įstatymu apie atsakomybę.
Beje, paragrafe apie normalia darbo dieną pamiršta toji fabrikinių įstatymų dalis, kuri liečia higienos bei apsaugos nuo nelaimingų atsitikimų ir kt. priemones. Įstatymas apie atsakomybę pradeda veikti tik tuomet, kai pažeidžiami šie nuostatai.
Trumpai sakant, ir šis priedas yra taip pat nevalyvai suredaguotas.
Dixi et salvavi animam meam.[15]
Parašė K. Marksas 1875 m. gegužės pradžioje. Pirmą kartą paskelbė (su praleidimais) F. Engelsas žurnale „Neue Zeit“ 1891 m. Spausdinama pagal rankraštį. Versta iš vokiečių kalbos.
F. ENGELSAS
LAIŠKAS A. BEBELIUI
Londonas, 1875 m. kovo 18—28 d.
Brangusis Bebeli!
Aš gavau Jūsų vasario mėn. 23 d. laišką ir džiaugiuosi, kad Jus jaučiatės toks sveikas.
Jūs klausiate mane, kokia mūsų nuomonė apie istoriją su susivienijimu? Deja, čia mes lygiai tokioje pat padėtyje, kaip ir Jūs. Nei Libknechtas, nei kas nors kitas ničnieko mums nepranešė; todėl ir mes žinome tik tiek, kiek parašyta laikraščiuose, o juose nieko nebuvo parašyta, kol prieš kokią savaitę gavome programos projektą. Šis projektas mus, žinoma, nemažai nustebino.
Mūsų partija taip dažnai ištiesdavo ranką lasalininkams, siūlydama susitaikinti ar bent bendradarbiauti, ir taip dažnai bei taip užgauliai būdavo Hazenkleverių, Haselmanų ir Telkiu atstumiama, kad iš to net vaikas turėtų padaryti tokią išvadą: jeigu šie ponai dabar patys ateina ir siūlo susitaikinti, tai jie turi būti velniškai sunkioje padėtyje. Tačiau, turint galvoje gerai žinomą šių žmonių būdą, mūsų pareiga yra pasinaudoti jų sunkia padėtimi ir išsiderėti visas galimas garantijas, kad tie ponai mūsų partijos sąskaita vėl nesustiprintų darbininkų akyse susvyravusių savo pozicijų. Juos reikėjo sutikti kuo šalčiausiai ir su didžiausiu nepasitikėjimu, susivienijimą padaryti priklausomą nuo to, kiek jie bus pasiruošę atsisakyti nuo savo sektantiškų lozungų bei savo „valstybės paramos“ ir iš esmės priimti 1869 m. Eizenacho programą arba jos pataisytą leidimą, pritaikytą dabartiniam momentui. Mūsų partijai iš lasalininkų teoriniu atžvilgiu, taigi, iš to, kas programai turi lemiamą reikšmę, absoliučiai nėra ko pasimokyti, o lasalininkai, žinoma, galėtų pasimokyti iš mūsų partijos. Pirmoji susivienijimo sąlyga turėjo būti ta, kad jie liautųsi buvę sektantais, lasalininkais, — taigi, kad jie visų pirma atsisakytų nuo savo universalinių stebuklingų vaistų — valstybės paramos, ar bent pripažintų ją antraeile pereinamąja priemone greta galimų daugelio kitų. Programos projektas įrodo, kad mūsų žmonės, būdami teoriniu atžvilgiu šimtą kartų pranašesni už lasalininkų lyderius, politinio miklumo atžvilgiu pasirodė stovį tiek pat kartų už juos žemiau; „doruosius“ ir šį kartą žiauriai apmovė nedorieji.
Pirmiausia, priimta labai pompastiška, bet istoriškai klaidinga lasalinė frazė apie tai, kad darbininkų klasės atžvilgiu visos kitos klasės esančios tik viena reakcinė masė. Šis teiginys teisingas tik kai kuriais išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, tokios proletarinės revoliucijos metu, kaip Komuna, arba tokioje šalyje, kurioje ne tik buržuazija valstybę ir visuomenę suformavo pagal savo paveikslą, bet po jos dar ir demokratinė smulkioji buržuazija šį performavimą privedė ligi jo kraštutinių išdavų. Jeigu, pavyzdžiui, Vokietijoje demokratinė smulkioji buržuazija priklausytų šiai reakcinei masei, tai kaip tuomet socialdemokratų darbininkų partija būtų galėjusi per eilę metų eiti ranka rankon su ja, su Liaudies partija? Kaip galėtų „Volksstaat“ beveik visą savo politinį turinį imti iš smulkiaburžuazinio-demokratinio „Frankfurter Zeitung“? Ir kaip galima būtų įtraukti į tą pačią programą ištisus septynis reikalavimus, tiesiog ir žodis žodin sutampančius su Liaudies partijos ir smulkiaburžuazinės demokratijos programa? Aš turiu galvoje septynis politinius reikalavimus: 1—5 ir 1—2, tarp kurių nėra nė vieno, kuris nebūtų buržuazinis-demokratinis.[16]
Antra, darbininkų judėjimo internacionališkumo principas dabartiniam metui praktiškai visiškai atmetamas, ir atmetamas žmonių, kurie ištisus penkerius metus ir sunkiausiomis aplinkybėmis šį principą garbingiausiai vykdė. Vokietijos darbininkų užimama vieta Europos judėjimo avangarde daugiausia remiasi jų tikrai internacionalistišku elgesiu karo metu; joks kitas proletariatas nebūtų galėjęs taip gerai elgtis. Ir štai dabar jiems siūloma nuo šio principo atsisakyti ir tai tokiu momentu, kai užsienyje darbininkai jį visur pabrėžia tokiu pat mastu, kokiu vyriausybės stengiasi užgniaužti bet kurį mėginimą įgyvendinti šį principą kurios nors organizacijos rėmuose! Kas gi galų gale pasilieka iš darbininkų judėjimo internacionalizmo? Vien tik neaiški viltis — net ne į Europos darbininkų bendradarbiavimą ateityje, kovojant dėl išsivadavimo, ne, — o tik į būsimą „tarptautinį tautų susibroliavimą“, į ponų buržua iš Taikos lygos „Jungtines Europos Valstybes“!
Žinoma, nebuvo reikalo kalbėti apie Internacionalą kaip tokį. Tačiau reikėjo bent jau nežengti nė žingsnio atgal nuo 1869 m. programos ir pasakyti maždaug taip: nors Vokietijos darbininkų partija veikia visų pirma jai nustatytų valstybės sienų ribose (ji neturi teisės kalbėti Europos proletariato vardu, o ypač pasakyti ką nors klaidinga), tačiau ji yra įsisąmoninusi savo solidarumą su visų šalių darbininkais ir visuomet bus pasiruošusi taip pat ir ateityje, kaip ligi šiol, atlikti šio solidarumo jai uždedamas pareigas. Tokių pareigų būna ir nepasiskelbiant bei nelaikant savęs Internacionalo dalimi, kaip antai: pagalba ir streiklaužystės neleidimas streikų metu, rūpinimasis, kad partijos organai nuolatos informuotų Vokietijos darbininkus apie judėjimą užsienyje, agitacija prieš gresiančius ar jau prasidedančius dinastinius karus, tokių karų metu — taktika, panaši į tą, kuri pavyzdingai buvo įvykdyta 1870 ir 1871 m., ir pan.
Trečia, mūsiškiai leidosi, kad jiems primestų Lasalio „geležinį darbo užmokesčio dėsnį“, kuris remiasi visiškai pasenusia ekonomine pažiūra, kad darbininkas gaunąs vidutiniškai tik darbo užmokesčio minimumą, ir būtent todėl, kad pagal Maltuso gyventojų augimo teoriją darbininku visados esą per daug (toks buvo Lasalio argumentavimas). Tačiau Marksas „Kapitale“ aiškiausiai įrodė, kad darbo užmokestį reguliuoją dėsniai yra labai sudėtingi, kad, priklausomai nuo aplinkybių, persvara būna čia vieno, čia kito dėsnio pusėje, kad jie tuo būdu toli gražu ne geležiniai, bet, priešingai, labai elastiški, ir kad šio dalyko iš viso negalima taip išspręsti vienu antru žodžiu, kaip įsivaizdavo Lasalis. Maltusinis pagrindimas dėsnio, kurį Lasalis nusirašė iš Maltuso ir Rikardo (pastarąjį iškreipdamas), koks jis, pavyzdžiui, „Darbininkų skaitymų knygos“ 5-me puslapyje cituojamas iš kitos Lasalio brošiūros, yra Markso detališkiausiai sugriautas skyriuje apie „kapitalo kaupimo procesą“. Taigi, priimant Lasalio „geležinį dėsnį“, pasisakoma už klaidingą teiginį ir klaidingą jo pagrindimą.
Ketvirta, programa vieninteliu socialiniu reikalavimu iškelia lasalinę valstybės paramą pačiu nuogiausių jos pavidalu, kokiu Lasalis ją pasivogė iš Biušės. Ir tai po to, kai Brakė labai gerai atskleidė visą šio reikalavimo niekingumą; [17] po to, kai beveik visi, jeigu ne visi, mūsų partijos kalbėtojai kovoje su lasalininkais buvo priversti pasisakyti prieš tą „valstybės paramą“! Dar labiau savęs pažeminti mūsų partija nebegalėjo. Internacionalizmas, nusmukdytas ligi Amando Gego lygio, socializmas, nusmukęs ligi buržuazinio respublikonizmo Biušės, kuris šį reikalavimą iškėlė, panaudodamas jį prieš socialistus, norėdamas išmušti juos iš pozicijų!
O geriausiu atveju „valstybės parama“ lasaline prasme tėra viena iš daugelio priemonių tikslui pasiekti; čia, programos projekte, tai išreikšta bejėgiškais žodžiais: „praskinti keliui socialiniam klausimui išspręsti“, — tarytum mums dar tebeegzistuotų kažkoks teoriškai neišspręstas socialinis klausimas! Taigi, jeigu būtų pasakyta: „Vokietijos darbininkų partija siekia panaikinti samdomąjį darbą, ir tuo pačiu klasinius skirtumus, įgyvendinant nacionaliniu mastu kolektyvinę gamybą pramonėje bei žemdirbystėje; ji pasisako už bet kurią priemonę, kuri yra tinkama šiam tikslui pasiekti“,— tai nė vienas lasalininkas tam negalėtų prieštarauti.
Penkta, apie darbininkų klasės, kaip klasės, organizavimą su profesinių sąjungų pagalba nė neužsiminta. O tai tikrai esminis punktas, nes tai ir yra tikroji klasinė proletariato organizacija, kurioje jis kovoja savo kasdieninę kovą prieš kapitalą, kurioje jis mokosi ir kurios dabar jau nebegali užsmaugti nė žiauriausia reakcija (kaip dabar Paryžiuje). Atsižvelgiant į tą svarbą, kurią ši organizacija įgyja ir Vokietijoje, mūsų nuomone, būtų būtinai reikalinga paminėti ją programoje ir kiek galima palikti jai atitinkamą vietą partinėje organizacijoje.
Štai ką padarė mūsiškiai lasalininkams įsiteikti. O kokias nuolaidas padarė anie? Tokias, kad programoje figūruoja krūva gana painių, grynai demokratinių reikalavimų, kurių tarpe kai kurie tėra grynai mados dalykai, kaip, pavyzdžiui, „betarpiškai liaudies vykdoma įstatymų leidyba“, kuri egzistuoja Šveicarijoje ir kuri duoda daugiau žalos, negu naudos, jei ji iš viso ką nors duoda. „Liaudies vykdomas valdymas“ turėtų dar šiokią tokią prasmę. Taip pat nėra pirmosios bet kurios laisvės sąlygos: kad visi valdininkai už visus savo tarnybinius veiksmus kiekvieno piliečio atžvilgiu būtų atsakingi paprastuose teismuose ir pagal bendrą teisę. Apie tai, kad tokie reikalavimai, kaip mokslo laisvė, sąžinės laisvė, figūruoja kiekvienoje liberalinėje buržuazinėje programoje ir čia atrodo keistokai, aš plačiau nekalbėsiu.
Laisvoji liaudies valstybė pavirto laisvąja valstybe. Gramatine šių žodžių prasme, laisvoji valstybė yra tokia, kurioje valstybė laisva savo piliečių atžvilgiu, t. y. valstybė su despotine vyriausybe. Reikėtų mesti visus šituos plepalus apie valstybę, ypač po Komunos, kuri jau nebebuvo valstybė tikrąja prasme. „Liaudies valstybe“ anarchistai daugiau negu pakankamai yra badę mums akis, nors jau Markso veikalas prieš Prudoną *, o paskui „Komunistų Manifestas“ tiesiog sako, kad, įvedus socialistinę visuomenės santvarką, valstybė savaime išyra (sich auflöst) ir išnyksta. Kadangi valstybė tėra tik laikina institucija, kuria tenka naudotis kovoje, revoliucijoje, siekiant savo priešininkus prievarta nuslopinti, tai kalbėti apie laisvąją liaudies valstybę yra gryna nesąmonė: kol proletariatui dar tebėra reikalinga valstybė, ji jam reikalinga ne laisvei, bet savo priešininkų nuslopinimui, o kai darosi galima kalbėti apie laisvę, tuomet valstybė, kaip tokia, nustoja egzistavusi. Todėl mes pasiūlytume visur vietoj žodžio „valstybė“ padėti žodį „bendruomenė“ (Gemeinwesen), puikų seną vokišką žodį, atitinkantį prancūziškąjį žodį „komuna“.
„Bet kurios socialinės ir politinės nelygybės pašalinimas“ taip pat labai abejotina frazė vietoj „visų klasinių skirtumų panaikinimo“. Tarp atskirų šalių, sričių, net vietovių visuomet bus tam tikra gyvenimo sąlygų nelygybė, kurią galima sumažinti ligi minimumo, tačiau kurios niekuomet nebus galima visiškai pašalinti. Alpių gyventojai visuomet turės kitokias gyvenimo sąlygas, negu lygumų gyventojai. Supratimas socialistinės visuomenės, kaip lygybės karalystės, yra vienašališkas prancūziškas supratimas, susijęs su senuoju lozungu „laisvė, lygybė, brolybė“, — supratimas, kuris kaip tam tikra vystymosi pakopa savo laiku ir savo vietoje buvo pateisinamas, tačiau dabar, kaip ir visi ankstesniųjų socialistinių mokyklų vienašališkumai, turi būti atmestas, nes jis tik sukelia painiavą, o dabar jau yra atrasti tikslesni būdai šiam dalykui nušviesti.
Aš baigiu, nors šioje programoje, tarp kitko, dar sausai ir negyvai parašytoje, reikėtų kritikuoti beveik kiekvieną žodį. Ši programa tokia, kad tuo atveju, jeigu ji bus priimta, Marksas ir aš niekuomet nesutiksime prisijungti prie šiuo pagrindu sukurtos naujos partijos ir turėsime labai rimtai pasvarstyti, kokią poziciją (taip pat ir viešai) mums užimti jos atžvilgiu. Turėkite galvoje, kad užsienyje už visus ir visokius Vokietijos socialdemokratų darbininkų partijos išstojimus bei veiksmus daro atsakingus mus.
Taip elgiasi Bakuninas savo veikale „Valstybingumas ir anarchija“, kur daro mus atsakingus už kiekvieną neapgalvotą žodį, Libknechto pasakytą ar parašytą nuo „Demokratisches Wochenblatt“ [19] įsteigimo dienos. Žmonės įsivaizduoja, kad mes iš čionai komanduojame visam judėjimui, tuo tarpu Jūs žinote ne blogiau už mane, kad mes beveik niekuomet nė trupučiuko nesikišome į partijos vidaus reikalus, o jei ir įsikišdavome, tai vien tik tam, kad kiek galėdami atitaisytume tas klaidas, — bet ir tai vien teorines, — kurios, mūsų supratimu, buvo padarytos. Jūs pats betgi suprasite, kad ši programa yra posūkis, kuris labai lengvai gali mus priversti atsisakyti nuo bet kurios atsakomybės už partiją, pripažinusią tokią programą.
Aplamai, ne tiek svarbi oficialioji partijos programa, kiek tai, ką partija iš tikrųjų veikia. Tačiau nauja programa vis dėlto visuomet yra viešai iškelta vėliava, ir išorinis pasaulis pagal ją sprendžia apie partiją. Todėl programa nieku būdu neturi būti žingsnis atgal, kaip kad yra šis projektas, palyginus su Eizenacho programa. Reikėjo juk pagalvoti ir apie tai, ką pasakys apie šią programą kitų šalių darbininkai, kokį įspūdį padarys šis viso Vokietijos socialistinio proletariato kapituliavimas prieš lasalizmą.
Be to, esu įsitikinęs, kad susivienijimas tokiu pagrindu neišsilaikys nė metų. Nejaugi geriausieji mūsų partijos žmonės sutiks žlebenti mintinai išmoktas Lasalio frazes apie geležinį darbo užmokesčio dėsnį ir valstybės paramą? Aš norėčiau tokiame vaidmenyje pamatyti, pavyzdžiui, Jus! O jeigu jie tatai ir darytų, tai jų klausytojai juos nušvilptų. Esu tikras, kad lasalininkai užsispyrę reikalauja kaip tik šių programos punktų, lyg palūkininkas Seilokas savo svaro mėsos. Įvyks skilimas; tačiau Haselmaną, Hazenkleverį, Telkę ir kompaniją mes būsime vėl padarę „doraisiais“; iš skilimo mes išeisime susilpnėję, o lasalininkai — sustiprėję; mūsų partija bus praradusi savo politinę skaistybę ir jau niekuomet nebegalės drąsiai kovoti prieš Lasalio frazes, kurias ji pati juk kurį laiką buvo įsirašiusi į savo vėliavą; ir jeigu lasalininkai tuomet vėl sakys, kad jie — pati tikroji ir vienintelė darbininkų partija, o mūsų šalininkai — buržua, tai įrodymui jie galės nurodyti šią programą. Visos socialistinės priemonės pastarojoje priklauso jiems, tuo tarpu mūsų partija teįnešė į ją reikalavimus, priklausančius smulkiaburžuazinei demokratijai, kurią betgi ji pati toje pačioje programoje apibūdino kaip „reakcinės masės“ dalį!
Aš užvilkinau šio laiško išsiuntimą, nes Jūs būsite paleistas tik balandžio 1 d., Bismarko gimimo dienos garbei, ir aš nenorėjau rizikuoti, kad laiškas galėtų būti sučiuptas, mėginant jį pristatyti kontrabandos keliu. Ir štai kaip tik gaunu laišką iš Brakės, kuriam taip pat iškilo rimtų abejojimų dėl šios programos ir kuris norėtų sužinoti mūsų nuomonę. Todėl reikalui paskubinti aš siunčiu šį laišką jam, kad jis jį perskaitytų ir man nereikėtų gaišti laiko, dar kartą rašant visą šitą litaniją. Beje, aš atvirai išdėsčiau visą šį reikalą taip pat ir Ramui [20], o Libknechtui parašiau tik trumpai. Aš negaliu jam dovanoti, kad jis mums apie visą tą reikalą nepranešė nė žodžio (tuo tarpu kai Ramas ir kiti manė, kad jis mus tiksliai painformavo), ligi pasidarė, taip sakant, per vėlu. Tiesa, jis ir seniau taip darydavo — iš čia ir tas gausus nemalonus susirašinėjimas, kurį mums, Marksui ir man, teko su juo vesti,— bet šį kartą reikalas pakrypo į perdaug blogą pusę, ir mes griežtai atsisakome eiti drauge su juo tuo keliu.
Pasistenkite susitvarkyti taip, kad vasarą atvažiuotumėte čionai. Gyvensite, žinoma, pas mane, ir, jei oras bus gražus, mes galėsime išvykti keletui dienų pasimaudyti jūroje; ilgai atsėdėjusiam, Jums tas bus tikrai naudinga.
Draugiškų linkėjimų
Jūsų F. E.
F. ENGELSAS
K. LAIŠKAS KAUTSKIUI
Londonas, 1891 m. vasario 23 d.
Brangusis Kautski!
Mano skubų pasveikinimą, pasiųstą užvakar, tu, tur būt, jau gavai. O dabar grįšime vėl prie to paties dalyko — prie Markso laiško.[21]
Baimė, kad tas laiškas duos priešams ginklą į rankas, buvo nepagrįsta. Piktos insinuacijos, žinoma, gali būti skleidžiamos bet kuria proga, tačiau aplamai ši beatodairiška savikritika padarė priešams pritrenkiantį įspūdį ir sukėlė jiems tokį jausmą: kokią vidinę jėgą turi turėti partija, kuri gali leisti sau tokius dalykus! Tai aiškiai matyti iš tavo man atsiųstų (labai ačiū!) ir šiaip patekusių į mano rankas priešininkų laikraščių. Atvirai kalbant, ir aš tai turėjau galvoje, skelbdamas šį dokumentą. Aš žinojau, kad pirmą momentą jis turėjo kai ką labai nemaloniai paliesti. Tačiau to nebuvo galima išvengti, o pats dokumento turinys, mano akimis žiūrint, atsvėrė tatai su kaupu. Aš žinojau, kad partija buvo pakankamai stipri tai pakelti, ir buvau tikras, jog ir šiandien ji taip pat pakels tą atvirą kalbą, kuria prieš 15 metų tai buvo pasakyta; kad su pelnytu pasididžiavimu galima bus remtis šiuo jėgų bandymu ir pasakyti: kur yra kita tokia partija, kuri išdrįstų padaryti ką nors panašaus? Tuo tarpu tai pasakyti palikta Saksonijos ir Vienos „Arbeiter Zeitung“ ir „Zūricher Post“.[22]
Jeigu tu „Neue Zeit“ 21 numeryje imiesi atsakomybę už paskelbimą, tai tat iš tavo pusės labai kilnu, tačiau neužmiršk, kad pirmutinį paskatinimą vis dėlto daviau aš ir kad, be to, aš iš dalies priverčiau tave tai padaryti. Todėl aš pasilieku pagrindinę atsakomybę sau. O dėl smulkmenų, tai apie jas juk visuomet galima būti skirtingos nuomonės. Aš išbraukiau ir pakeičiau viską, prieš ką tu ir Dicas prieštaravote, ir jeigu Dicas dar daugiau vietų būtų nurodęs, aš ir tuomet būčiau buvęs, kiek galima, sukalbamas,— tai aš jums ne kartą esu įrodęs. Tačiau, kalbant apie svarbiausią dalyką, mano pareiga buvo paskelbti tą dokumentą, kai tik programa buvo pateikta svarstyti. O, be to, po Libknechto pranešimo Halėje, kuriame jis nesidrovėdamas iš dalies panaudoja savo išrašus iš Markso „Kritikos“ kaip savo nuosavybę, o iš dalies polemizuoja prieš ją, nepaminėdamas paties dokumento, Marksas šiam perdirbimui būtinai būtų priešpastatęs patį originalą, ir aš privalėjau padaryti tai už jį. Deja, tuomet aš dar neturėjau po ranka paties dokumento; aš jį atradau tik žymiai vėliau, po ilgų ieškojimų.
Tu sakai, kad Bebelis tau rašo, jog Markso atsiliepimai apie Lasalį suerzino senuosius lasalininkus. Gali būti. Tie žmonės tikrosios istorijos juk nežino, ir būtų neblogai juos šiuo atžvilgiu apšviesti. Jeigu tie žmonės nežino, jog visa Lasalio didybė rėmėsi tuo, kad Marksas jam leido per eilę metų puoštis Markso mokslinių tyrinėjimų rezultatais kaip savais ir, be to, dar juos dėl per menko ekonomįrno išsilavinimo kraipyti, tai tat ne mano kaltė. Tačiau aš esu literatūrinis Markso testamento vykdytojas, ir tai mane atitinkamai įpareigoja.
Štai jau 26 metai, kai Lasalis priklauso istorijai. Jeigu veikiant ypatingiesiems įstatymams istorinė kritika jo nepalietė, tai dabar pagaliau ateina laikas, kai ji turi pareikalauti savo teisių ir nušviesti tikrąją Lasalio poziciją Markso atžvilgiu. Juk negali gi tapti partijai tikėjimo simboliu legenda, pridengianti tikrąjį Lasalio veidą ir iškelianti jį į padanges. Kad ir kaip aukštai bekeltume Lasalio nuopelnus judėjimui, jo istorinis vaidmuo jame pasilieka dvilypis. Lasalį socialistą įpėdžiui lydi Lasalis demagogas. Iš Lasalio agitatoriaus ir organizatoriaus visur žvelgia advokatas, vedąs Hacfeld bylą[23]: tas pats cinizmas pasirenkant priemones, tas pats pamėgimas apsupti save įtartinais bei paperkamais žmonėmis, kuriais galima pasinaudoti kaip paprastais įrankiais, o paskui išmesti lauk. Iki 1862 m. praktikoje buvęs specifiškai prūsiškas vulgarus demokratas su stipriais bonapartistiniais palinkimais (aš ką tik peržiūrėjau jo laiškus Marksui), jis dėl grynai asmeninio pobūdžio priežasčių staiga pakeitė kursą ir pradėjo savo agitaciją. Ir dar nepraėjus nė dvejiems metams, jis jau ėmė reikalauti, kad darbininkai stotų karališkos valdžios pusėn prieš buržuaziją, ir pradėjo su sau giminingo būdo Bismarku tokias intrigas, jog tai neišvengiamai būtų turėję nuvest į faktišką judėjimo išdavimą, jeigu tik jis savo laimei nebūtų buvęs laiku nušautas. Jo agitaciniuose rašiniuose tai, kas teisinga, yra jo pasiskolinta iš Markso ir yra taip susipynę su jo paties, lasaliniais, ir kaip taisyklė, klaidingais samprotavimais, kad viena nuo antro beveik negalima atskirti. Ta darbininkų dalis, kuri Markso kritikos jaučiasi įžeista, Lasalį pažįsta tik iš dviejų jo agitacinės veiklos metų, bet ir į tai ji žiūri tik pro spalvotus akinius. Tačiau prieš tokius prietarus istorinė kritika negali amžinai sustoti nusiėmusi skrybėlę. Mano pareiga buvo kartą visiems laikams pagaliau atskleisti tikrąjį santykį tarp Markso ir Lasalio. Tai dabar padaryta. Tuo aš galiu kol kas pasitenkinti. Be to, aš pats dabar esu užsiėmęs kitais reikalais. O paskelbtas negailestingas Markso atsiliepimas apie Lasalį jau pats savaime atliks savo uždavinį ir suteiks drąsos kitiems. Bet jeigu aplinkybės priverstų mane pasisakyti, tai man neliktų pasirinkimo: aš turėčiau vieną kartą visiems laikams išsklaidyti legendą apie Lasalį.
Iš tikrųjų puiku, kad frakcijoje pasigirdo balsų, kad, esą, reikia įvesti „Neue Zeit“ cenzūrą. Kas tai — ar pasivaideno antisocialistinio įstatymo laikų frakcijos diktatūra[24] (kuri tuomet buvo reikalinga ir puikiai vykdoma), ar tai buvusios gerai išmankštintos fon Šveicerio organizacijos prisiminimas? Tai iš tikrųjų puiki mintis — Vokietijos socialistinį mokslą, išvaduotą nuo bismarkinio įstatymo prieš socialistus, vėl pajungti naujam įstatymui prieš socialistus, kurį turėtų sufabrikuoti ir įgyvendinti pati socialdemokratų partijos vyresnybė. Beje, pati gamta pasirūpino, kad medžiai neišaugtų ligi pat dangaus..[25]
Vorwärts straipsnis mane mažai jaudina.[26] Aš palauksiu, ligi Libknechtas visą istoriją nupasakos saviškai, ir tuomet, gal būt, atsakysiu abiem kiek galėdamas draugišku tonu. „Vorwärts“ straipsnyje teks tik atitaisyti keletą neteisingų tvirtinimų (pavyzdžiui, kad mes nenorėję susivienijimo, kad įvykiai parodę, jog ne Markso buvusi teisybė ir t.t.) ir patvirtinti tai, kas savaime suprantama. Tuo atsakymu aš manau iš savo pusės diskusiją baigti, jei tik nauji puolimai ar neteisingi tvirtinimai neprivers manęs imtis naujų žygių.
Pasakyk Dicui, kad aš dirbu ruošdamas „Kilmę“.[27] Bet štai šiandien gavau laišką nuo Fišerio, kuris taip pat nori iš manęs gauti tris naujas pratarmes.
Tavo F. E.
Marksisto biblioteka 