Valstybė ir revoliucija

leninPIRMOJO LEDIMO PRATARMĖ

Valstybės klausimas įgauna šiuo metu ypatingą svarbą ir teoriniu, ir praktiniu politiniu atžvilgiu. Imperialistinis karas nepaprastai pagreitino ir pasmarkino monopolistinio kapitalizmo virtimo valstybiniu-monopolistiniu kapitalizmu procesą. Valstybė, kuri vis glaudžiau susilieja su visagalėmis kapitalistų sąjungomis, pasibaisėtinai engia darbo žmonių mases, ir jos priespauda darosi vis labiau pasibaisėtina. Išsivysčiusios šalys— mes kalbame apie jų „užnugarį“ — darbininkams virsta karinės katorgos kalėjimais.

Dėl negirdėtų užtrunkančio karo baisybių ir nelaimių masių padėtis darosi nepakenčiama, didėja jų pasipiktinimas. Aiškiai urosta tarptautinė proletarinė revoliucija. Jos santykio su valstybe klausimas įgauna praktinę reikšmę.

Palyginti taikios raidos dešimtmečiais susikaupę oportunizmo elementai sudarė viešpataujančią viso pasaulio oficialiose locialistų partijose socialšovinizmo srovę. Ši srovė (Plechanovas, Potresovas, Breškovskaja, Rubanovičius, paskui truputį pridengta forma ponai Ceretelis, Černovas ir K° Rusijoje; Šeidemanas, Legynas, Davidas ir kt. Vokietijoje; Renodelis, Gedas, Vanderveldė Prancūzijoje ir Belgijoje; Haindmenas ir fabianinkai Anglijoje ir t. t. ir t. t.), socializmas žodžiais, šovinizmas iš tikrųjų, pasižymi niekšišku liokajišku „socializmo vadų“ prisitaikymu ne tiktai prie „savo“ nacionalinės buržuazijos interesų, bet kaip tik prie „savo“ valstybės interesų, nes dauguma vadinamųjų didžiųjų valstybių seniai išnaudoja ir yra pavergusios daugelį smulkių ir silpnų tautų. O imperialistinis karas yra kaip tik karas dėl tokio grobio pasidalijimo ir perdalijimo. Kovoti dėl darbo žmonių masių išvadavimo apskritai iš buržuazijos, o ypač imperialistinės buržuazijos įtakos neįmanoma, nekovojant su oportunistiniais prietarais „valstybės“ klausimu.

Iš pradžių mes nagrinėjame Markso ir Engelso valstybės teoriją, itin plačiai nušviesdami užmirštus arba oportunistų iškraipytus tos teorijos aspektus. Paskui specialiai išnagrinėsime svarbiausią šių iškraipymų atstovą Karlą Kautskį, labiausiai žinomą vadą antrojo Internacionalo (1889—1914 m.), kuris dabartinio karo metu taip niekingai subankrutavo. Pagaliau, apibendrinę 1905 ir ypač 1917 metų Rusijos revoliucijos patyrimą, padarysime svarbiausias išvadas. Pastaroji revoliucija dabartiniu metu (1917 metų rugpjūčio pradžia), matyt, baigia pirmąjį savo raidos etapą, bet visa ši revoliucija apskritai gali būti suprasta tik kaip viena iš imperialistinio karo sukeliamią socialistinių proletarinių revoliucijų grandinės grandžių. Taigi socialistinės proletariato revoliucijos santykio su valstybe klausimas ne tiktai įgauna praktinę politinę reikšmę, bet yra ir nepaprastai aktualus, nes reikia išaiškinti masėms, ką jos turės daryti artimiausioje ateityje, kad išsivaduotų iš kapitalo jungo.

Autorius

1917 m. rugpjūtis.

ANTROJO LEIDIMO PRATARMĖ

Šis, antrasis, leidimas spausdinamas beveik be pakeitimų. Pridėtas tik II skyriaus 3-iasis paragrafas.

Autorius

Maskva.

1918 m. gruodžio 17 d.

I SKYRIUS

KLASINĖ VISUOMENĖ IR VALSTYBĖ

1. Valstybė — klasinių prieštaravimų nesutaikomumo padarinys

Su Markso teorija dabar darosi tai, kas ne kartą yra buvę istorijoje su revoliucinių mąstytojų ir kovojančių dėl išsivadavimo engiamųjų klasių vadų teorijomis. Didiesiems revoliucionieriams gyviems tebesant, engiančiosios klasės atsilygindavo jiems nuolatiniais persekiojimais, sutikdavo jų teoriją su žvėriškiausiu pykčiu, pasiučiausia neapykanta, įžūliausiu melo ir šmeižto žygiu. Po jų mirties mėginama juos paversti nekenksmingomis ikonomis, taip sakant, juos kanonizuoti, suteikti jų vardui tam tikrą šlovę, kad engiamosios klasės būtų įpaguostos ir mulkinamos, atsisakoma revoliucinės teorijos turinio, stengiamasi atbukinti revoliucinį jos aštrumą, ją suvulgarinti. Taip „apdorodami“ marksizmą, dabar sutaria buržuazija ir darbininkų judėjimo oportunistai! Užmirštama, nustumiama, iškraipoma revoliucinė teorijos ypatybė, revoliucinė jos siela. Iškeliama į pirmą vietą, garbinama tai, kas priimtina arba kas atrodo priimtina buržuazijai. Visi socialšovinistai dabar yra „marksistai“, be juokų! Ir vis dažniau vokiečių buržuaziniai mokslininkai, vakarykščiai marksizmo naikinimo specialistai, kalba apie „nacionalinį vokiškąjį“ Marksą, kuris esą išauklėjęs taip puikiai organizuotas plėšikiškam karui darbininkų sąjungas!

Esant tokiai padėčiai, negirdėtai paplitus marksizmo iškraipymams, mūsų uždavinys yra visų pirma atgaivinti tikrąją Markso valstybės teoriją. Tam reikia pateikti daug ilgų citatų iš pačių Markso ir Engelso veikalų. Žinoma, dėl ilgų citatų dėstymas bus sunkus ir nė kiek nepasidarys populiaresnis, greičiau visiškai neįmanoma be jų išsiversti. Visos, ar bent visos svarbiausios, vietos iš Markso ir Engelso veikalų valstybės klausimu būtinai turi būti pateiktos kuo pilnesnės, kad skaitytojai galėtų savarankiškai susidaryti nuomonę apie mokslinio socializmo kūrėjų pažiūrų visumą ir apie tų pažiūrų raidą. taip pat kad būtų dokumentaliai įrodyta ir vaizdžiai parodyta, kaip jas yra iškraipęs dabar viešpataujantis „kautskizmas“.

Pradėsime nuo labiausiai paplitusio Fr. Engelso veikalo „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“, kurio 1894 metais Štutgarte išėjo jau 6-asis leidimas. Mums reikės citatas versti iš vokiškų originalų, nes rusiški vertimai, kad ir labai gausūs, daugiausia yra arba nepilni, arba labai prasti.

„Valstybė,— sako Engelsas, apibendrindamas savo istorinę analizę,— jokiu būdu nėra jėga, primesta visuomenei iš išorės. Valstybė nėra ir „dorovinės idėjos tikrovė“, „proto paveikslas ir tikrovė“, kaip kad teigia Hėgelis, Valstybė yra tam tikrą raidos pakopą pasiekusios visuomenės padarinys; valstybė yra pripažinimas, kad ši visuomenė įsipainiojo į neišsprendžiamą prieštaravimą pati su savimi, suskilo į nesutaikomas priešybes, kurių atsikratyti ji nepajėgia. O kad šios priešybės, klasės su prieštaringais ekonominiais interesais, nesurytų viena kitos ir visuomenės bergždžioje kovoje, tam prireikė jėgos, esą aukštesnės už visuomenę, jėgos, kuri švelnintų susidūrimą, laikytų jį „tvarkos“ ribose. Ir toji jėga, kilusi iš visuomenės, bet laikanti save aukštesne už ją, vis labiau tampanti jai svetima, yra valstybė“ (šeštojo vokiško leidimo 177 178 p.)[1].

Čia visai aiškiai yra išreikšta pagrindinė marksizmo idėja istorinio valstybės vaidmens ir jos reikšmės klausimu. Valstybė yra klasinių prieštaravimų nesutaikomumo padarinys ir išraiška. Valstybė atsiranda ten, tada ir tiek, kur, kada ir kiek klasiniai prieštaravimai objektyviai negali būti sutaikyti ir atvirkščiai: valstybės buvimas įrodo, kad klasiniai prieštaravimai yra nesutaikomi.

Kaip tik šiuo labai svarbiu ir esminiu punktu prasideda marksizmo iškraipymas, einantis dviem svarbiausiomis kryptimis.

Pirmiausia, buržuaziniai ir ypač smulkiaburžuaziniai ideologai,— priversti, spiriant neginčijamiems istoriniams faktams, pripažinti, kad valstybė yra tik ten, kur yra klasiniai prieštaravimai ir klasių kova,—„pataiso“ Marksą taip, kad valstybė atrodo esanti klasių sutaikinimo organas. Pagal Marksą, valstybė negalėtų nei atsirasti, nei laikytis, jei būtų galima sutaikinti klases. Miesčioniškiems ir filisteriškiems profesoriams Ir publicistams išeina,— dažnai prielankiai remiantis Marksu! — kad valstybė kaip tik sutaikinanti klases. Pagal Marksą, valstybė yra klasinio viešpatavimo organas, klasių viena kitos engimo organas, yra sudarymas „tvarkos“, kuri įteisina ir įtvirtina šitą engimą, švelnindama klasių susidūrimą. Smulkiaburžuazinių politikų nuomone, tvarka esanti kaip tik klasių sutaikinimas, o ne klasių viena kitos engimas; švelninti susidūrimą — reiškia taikinti, o ne atimti iš engiamųjų klasių tam tikras kovos engėjams nuversti priemones ir būdus.

Pavyzdžiui, visi eserai (socialistai revoliucionieriai) ir menševikai 1917 metų revoliucijoje, kai valstybės reikšmės ir vaidmens klausimas kaip tik iškilo visa savo didybe, iškilo praktiškai, kaip neatidėliojamo veikimo ir bet masinio veikimo klausimas,—visi iš karto ir visiškai nuklydo į smulkiaburžuazinę teoriją, kad „valstybė“ „sutaikinanti“ klases. Begalė abiejų šių partijų politikų rezoliucijų ir straipsnių yra kiaurai prisisunkę šios miesčioniškos ir filisteriškos „sutaikinimo“ teorijos. Kad valstybė yra tam tikros klasės viešpatavimo organas ir kad toji klasė negali būti sutaikinta su savo antipodu (su priešinga jai klase), to smulkiaburžuazinė demokratija niekados nepajėgia suprasti. Pažiūra į valstybę labai akivaizdžiai rodo, kad musų eserai ir menševikai yra visai ne socialistai (tai mes, bolševikai, visuomet įrodinėjome), bet smulkiaburžuaziniai demokratai su beveik socialistine frazeologija.

Antra vertus, „kautskinis“ marksizmo iškraipymas yra kur kas suktesnis. „Teoriškai“ nėra neigiama nei tai, kad valstybė yra klasinio viešpatavimo organas, nei tai, kad klasių prieštaravimai yra nesutaikomi. Bet išleidžiamą iš akių arba užtušuojama štai kas: jeigu valstybė yra klasių prieštaravimų nesutaikomumo padarinys, jeigu ji yra jėga, aukštesnė už visuomenę ir „vis labiau tampanti visuomenei svetima“, tai aišku, kad engiamoji klasė negali išsivaduoti ne tik neįvykdžiusi prievartinės revoliucijos, bet ir nesunaikinusi to valstybės valdžios aparato, kurį yra sukūrusi viešpataujančioji klasė ir kuriame tas „susvetimėjimas“ yra įkūnytas. Šią teoriškai savaime aiškią išvadą Marksas, kaip pamatysime vėliau, padarė visiškai kategoriškai, remdamasis konkrečia istorine revoliucijos uždavinių analize. Ir kaip tik šią išvadą Kautskis — mes tai smulkiai parodysime toliau dėstydami —… „užmiršo“ ir iškraipė.

2. Specialūs ginkluotų žmonių būriai, kalėjimai ir kt.

„…Palyginti su senąja gentine (giminine arba klanine) organizacija — rašo toliau Engelsas —valstybei yra būdingas, pirma, valstybės valdinių suskirstymas pagal teritorinius padalijimus…“

Mums šitas suskirstymas atrodo „natūralus“, bet dėl jo ilgai kovota su senąja organizacija pagal kiltis arba pagal gimines.

„…Antrasis būdingas bruožas — įkūrimas viešosios valdžios, kuri betarpiškai jau nebesutampa su gyventojais, besiorganizuojančiais kaip ginkluota jėga. Ši speciali viešoji valdžia yra reikalinga dėl to, kad savo iniciatyva veikianti ginkluota pačių gyventojų organizacija pasidaro nebegalima nuo to laiko, kai visuomenė suskilo į klases… Ši viešoji valdžia yra kiekvienoje valstybėje. Ją sudaro ne tik ginkluoti žmonės, bet ir daiktiniai priedai, kalėjimai ir visokios prievartos įstaigos, kurios buvo nežinomos gimininei (klaninei) visuomenės santvarkai…“

Engelsas išdėsto sąvoką tos „jėgos“, kuri vadinama valstybe, jėgos, kilusios iš visuomenės, bet laikančios save aukštesne už ją ir vis labiau tampančios jai svetima. Kas daugiausia sudaro tą jėgą? Specialūs ginkluotų žmonių būriai, kurių žinioje yra kalėjimai ir kita.

Mes turime teisę kalbėti apie specialius ginkluotų žmonių būrius, nes kiekvienai valstybei būdinga viešoji valdžia „tiesiogiai nesutampa“ su ginkluotais gyventojais, su jų „savo iniciatyva veikiančia ginkluota organizacija“.

Kaip visi didieji revoliuciniai mąstytojai, Engelsas stengiasi susipratusių darbininkų dėmesį atkreipti kaip tik į tai, kas viešpataujančiam miesčioniškumui atrodo mažiausiai verta dėmesio, labiausiai įprasta, sankcionuota ne tiktai tvirtų, bet, galima sakyti, suakmenėjusių prietarų. Nuolatinė kariuomenė ir policija yra svarbiausieji valstybinės valdžios jėgos įrankiai, bet — argi gali būti kitaip?

Laikantis požiūrio, būdingo didžiulei daugumai XIX amžiaus pabaigos europiečių, į kuriuos kreipėsi Engelsas ir kurie nėra pergyvenę ir nėra stebėję iš arti nė vienos didžios revoliucijos, kitaip ir būti negali. Jiems visiškai nesuprantama, kas tai yra „savo iniciatyva veikianti ginkluota pačių gyventojų organizacija“. Į klausimą, kodėl prireikė specialių, laikomų aukštesniais už visuomenę, tampančių visuomenei svetimais, ginkluotų žmonių būrių (policija, nuolatinė kariuomenė), Vakarų Europos ir Rusijos filisteris yra linkęs atsakyti pora frazių, paimtų iš Spenserio arba iš Michailovskio, remdamasis visuomenės gyvenimo susikomplikavimu, funkcijų diferenciacija ir pan.

Toks rėmimasis atrodo „moksliškas“ ir puikiai migdo miesčionį, užtemdydamas svarbiausią ir pagrindinį dalyką: visuomenės suskilimą į nesutaikomai priešiškas klases.

Jei nebūtų šio skilimo, tai „savo iniciatyva veikianti ginkluota pačių gyventojų organizacija” nuo primityvios organizacijos, būdingos lazdas imančių beždžionių kaimenei arba pirmykščiams žmonėms, arba žmonėms, susijungusiems į klanines bendruomenes, skirtųsi savo sudėtingumu, savo aukšta technika ir kt, bet tokia organizacija būtų galima.

Ji negalima dėl to, kad civilizacijos visuomenė yra suskilusi į priešiškas ir, be to, nesutaikomai priešiškas klases, kurioms „savo iniciatyva“ apsiginklavus, tarp jų kiltų ginkluota kova. Susiformuoja valstybė, susikuria speciali jėga, specialūs ginkluotų žmonių būriai, ir kiekviena revoliucija, griaudama valstybės aparatą, parodo mums apnuogintą klasių kovą, mums akivaizdžiai parodo, kaip viešpataujančioji klasė stengiasi atnaujinti jai tarnaujančius specialius ginkluotų žmonių būrius, kaip engiamoji klasė siekia sukurti naują tokią organizaciją, kuri tarnautų ne išnaudotojams, bet išnaudojamiesiems.

Engelsas pateiktajame samprotavime teoriškai kelia tą patį klausimą, kurį praktiškai, vaizdžiai ir net masinio veikimo mastu kelia mums kiekviena didi revoliucija, būtent klausimą dėl „specialių“ ginkluotų žmonių būrių santykio su „savo iniciatyva veikiančia ginkluota pačių gyventojų organizacija”. Mes pamatysime, kaip šį klausimą konkrečiai iliustruoja Europos ir Rusijos revoliucijų patyrimas.

Tačiau grįžkime prie Engelso dėstymo.

Jis nurodo, kad kartais, pavyzdžiui, kai kur Šiaurės Amerikoje, ši viešoji valdžia silpna (čia kalbama apie retą išimtį kapitalistinėje visuomenėje ir apie tas Šiaurės Amerikos dalis jos ikiimperialistiniu laikotarpiu, kur vyravo laisvasis kolonistas), bet, apskritai kalbant, ji stiprėja:

,,.. .Viešoji valdžia stiprėja, smarkėjant valstybėje klasių prieštaravimams ir didėjant vienai su kita susisiekiančioms valstybėms bei gausėjant jų gyventojams. Žvilgtelėkite kad ir į dabartinę Europą, kurioje klasių kova ir nukariavimų konkurencija iškėlė viešąją valdžią į tokią aukštybę, kad ji gresia praryti visą visuomenę ir net valstybę. ..”

Tai rašyta ne vėliau kaip praėjusio amžiaus paskutiniojo desimttmečio pradžioje. Paskutinė Engelso pratarmė datuota 1891 metų birželio 16 diena[2]. Tada posūkis į imperializmą — ir visiško trestų viešpatavimo prasme, ir stambiausiųjų bankų visagalybės prasme, ir grandiozinės kolonijinės politikos prasme ir t. t.— dar vos vos tebuvo prasidėjęs Prancūzijoje, dar silpniau Šiaurės Amerikoje ir Vokietijoje. Nuo to laiko „nukariavimų konkurencija“ žengė milžinišką žingsnį į priekį, juo labiau kad XX amžiaus antrojo dešimtmečio pradžioje šie „konkuruojantys nukariautojai“, t. y. didžiosios grobikiškos valstybės, jau buvo visiškai pasidalijusios žemės rutulį. Karinis ir jūrų ginklavimasis nuo to laiko nepaprastai padidėjo, ir grobikiškasis 1914—1917 metų karas dėl Anglijos ar Vokietijos viešpatavimo pasaulyje, dėl grobio dalybų, priartino prie visiškos katastrofos tokią tvarką, kad grobuoniška valstybės valdžia „praryja“ visas visuomenės jėgas.

Jau 1891 metais Engelsas mokėjo nurodyti, kad „nukariavimų konkurencija“ yra vienas iš svarbiausių didžiųjų valstybių užsienio politikos būdingųjų bruožų, o socialšovinizmo niekšai 1914—1917 metais, kada kaip tik ši daugeriopai pasmarkėjusi konkurencija sukėlė imperialistinį karą, grobikiškų „savo“ buržuazijos interesų gynimą dangsto frazėmis apie „tėvynės gynimą“ , apie „respublikos ir revoliucijos gynimą“ ir pan.!

3. Valstybė — įrankis engiamajai klasei išnaudoti

Specialiai, viršum visuomenės esančiai, viešajai valdžiai išlaikyti reikia mokesčių ir valstybinių skolų.

,, . . .Turėdami viešąją valdžią ir teisę išieškoti mokesčius, valdininkai,— rašo Engelsas,— kaip visuomenės organai, tampa aukštesni už visuomenę. Laisvos, savanoriškos pagarbos, su kuria buvo žiūrima į gimininės (klaninės) visuomenės organus, jiems jau nebepakanka, net jeigu jie galėtų ją įsigyti.. .“ Sukuriami specialūs valdininkų šventumo ir neliečiamumo įstatymai. „Pats menkiausias policijos tarnautojas“ turi daugiau „autoriteto“ negu klano atstovai, tačiau net civilizuotosios valstybės karinės valdžios vadovas galėtų pavydėti klano seniūnui, kuris visuomenės „pagarbą ne lazda įsigijo“.

Čia yra iškeltas klausimas dėl privilegijuotos valdininkų, kaip valstybės valdžios organų, padėties. Kaip pagrindinis dalykas pažymėta: kas daro juos aukštesnius už visuomenę? Mes pamatysime, kaip šį teorinį klausimą praktiškai sprendė Paryžiaus Komuna 1871 metais ir kaip jį reakcingai mėgino užtušuoti Kautskis 1912 metais.

,,.. .Kadangi valstybė atsirado iš reikalo pažaboti klasių priešingumą; kadangi ji tuo pačiu metu atsirado pačiuose tų klasių susirėmimuose, tai paprastai ji būna valstybė galingiausios, ekonomiškai viešpataujančios klasės, kuri, valstybės padedama, pasidaro taip pat politiškai viešpataujančia klase ir tuo būdu įgyja naujų priemonių engiamajai klasei slopinti ir išnaudoti. . .“ Ne tik senovinė ir feodalinė valstybės buvo vergų ir baudžiauninkų išnaudojimo organai, bet ir „šių laikų atstovaujamoji valstybė yra įrankis, kuriuo kapitalas išnaudoja samdomąjį darbą. Tačiau, kaip išimtis, pasitaiko laikotarpių, kai kovojančiosios klasės pasiekia tokią jėgų pusiausvyrą, kad valstybės valdžia laikinai įgyja tam tikrą savarankiškumą abiejų klasių atžvilgiu, kaip tariamoji jų tarpininkė.. .“ Tokia yra XVII ir XVIII amžių absoliutinė monarchija, pirmosios ir antrosios imperijos bonapartizmas Prancūzijoje, Bismarkas Vokietijoje.

Tokia — pridursime nuo savęs — yra Kerenskio vyriausybė respublikinėje Rusijoje, kai ji ėmė persekioti revoliucinį proletariatą, tokiu momentu, kai Tarybos dėl smulkiaburžuazinių demokratų vadovavimo jau yra bejėgės, o buržuazija dar nepakankamai stipri, kad tiesiog jas išvaikytų.

Demokratinėje respublikoje — rašo toliau Engelsas — „turtai naudojasi savo valdžia netiesiogiai, bet užtat juo tikriau“, būtent, pirma, „tiesiog paperkant valdininkus“ (Amerika), antra, sudarius „vyriausybės ir biržos sąjungą“ (Prancūzija ir Amerika).

Šiuo metu imperializmas ir bankų viešpatavimas iki nepaprasto meno „išvystė“ abu šiuos būdus turtų visagalybei ginti įgyvendinti bet kuriose demokratinėse respublikose. Pavyzdžiui, jau pačiais pirmaisiais Rusijos demokratinės respublikos mėnesiais, galima sakyti, „socialistų“ eserų ir menševikų santuokos su buržuazija koalicinėje vyriausybėje medaus mėnesį,  p. Palčinskis sabotavo visas priemones, kuriomis buvo siekiama pažaboti kapitalistus, užkirsti kelią jų plėšikavimui ir valstybės iždo grobstymams kariniais tiekimais, o paskui pasitraukusį iš ministerijos p. Palčinskį (pakeistą, žinoma, kitu visiškai tokiu pat Palčinskiu) kapitalistai „apdovanojo“ vietele su 120 000 rublių alga per metus,— tai kas čia yra? tiesioginis ar netiesioginis papirkimas? Vyriausybės sąjunga su sindikatais ar „tik“ draugiški santykiai? Kokį vaidmenį atlieka černovai ir cereteliai, avksentjevai ir skobelevai? — Ar jie yra „tiesioginiai“ milijonierių iždvagių sąjungininkai, ar tik netiesioginiai?

„Turtų“ visagalybė ir dėl to yra tikresnė demokratinėje respublikoje, kad ji nepriklauso nuo atskirų politinio mechanizmo trūkumų, nuo kapitalizmo blogo politinio kevalo. Demokratinė respublika yra geriausias galimas politinis kapitalizmo kevalas, ir dėl to kapitalas, paėmęs į savo rankas (per palčinskius, černovus, ceretelius ir K°) šį geriausią kevalą, pagrindžia savo valdžią taip tvirtai, taip tikrai, kad joks nei asmenų, nei įstaigų, nei partijų pasikeitimas buržuazinėje demokratinėje respublikoje tos valdžios nepajudina.

Reikia dar pažymėti, kad Engelsas ir visuotinę rinkimų teisę kuo aiškiausiai vadina buržuazijos viešpatavimo įrankiu. Visuotinė rinkimų teisė, sako jis, aiškiai atsižvelgdamas į ilgą Vokietijos socialdemokratijos patyrimą, yra

„darbininkų klasės subrendimo rodiklis. Dabartinėje valstybėje ji negali būti ir niekuomet nebus kas nors daugiau“.

Smulkiaburžuaziniai demokratai, kaip kad mūsų eserai ir menševikai, taip pat tikrieji jų broliai, visi Vakarų Europos socialšovinistai ir oportunistai, iš visuotinės rinkimų teisės laukia kaip tik „daugiau“. Jie patys laikosi tos klaidingos minties ir liaudžiai skiepija, kad visuotinė rinkimų teisė „dabartinėje valstybėje“ galinti iš tikrųjų išreikšti darbo žmonių daugumos valią ir laiduoti jos įgyvendinimą.

Mes galime čia tik pažymėti šią klaidingą mintį, tik nurodyti, kad visiškai aiškų, tikslų, konkretų Engelso pareiškimą kiekviename žingsnyje iškraipo „oficialiųjų“ (t. y. oportunistinių) socialistų partijų propaganda ir agitacija. Kokia melaginga yra toji mintis, kurią čia atmeta Engelsas, mes plačiai aiškiname, dėstydami toliau Markso ir Engelso pažiūras į „dabartinę“ valstybę.

Bendrą savo pažiūrų santrauką Engelsas pateikia populiariausiame savo veikale šiais žodžiais:

„Taigi valstybė yra ne nuo amžių. Yra buvę visuomenių, kurios apsieidavo be jos, kurios nė nuovokos neturėjo apie valstybę ir valstybės valdžią. Tam tikroje ekonomikos raidos pakopoje, kuri būtinai buvo susijusi su visuomenės suskilimu į klases, valstybė dėl to suskilimo tapo būtinybe. Dabar mes sparčiais žingsniais artėjame prie tokios gamybos išsivystymo pakopos, kurioje šių klasių buvimas ne tik nustojo buvęs būtinybe, bet tampa tiesiogine gamybos kliūtimi. Klasės išnyks taip pat neišvengiamai, kaip neišvengiamai praeityje jos yra atsiradusios. Išnykus klasėms, neišvengiamai išnyks ir valstybė. Visuomenė, kuri naujoviškai organizuos gamybą, remdamasi laisva ir lygia gamintojų asociacija, visą valstybės mašiną nusiųs tenai, kur jai bus tada tikroji vieta: į senienų muziejų, greta verpiamojo ratelio ir žalvarinio kirvio“.

Nedažnai pasitaiko ši citata propagandinėje ir agitacinėje šių laikų socialdemokratijos literatūroje. Tačiau net tada, kai ši citata pasitaiko, ja dažniausiai tartum norima nusilenkti ikonai, t. y. oficialiai pareikšti pagarbą Engelsui, visai nemėginant įsigilinti į tai, koks platus ir smarkus revoliucijos užmojis turimas galvoje, šitaip „siunčiant visą valstybės mašiną į senienų muziejų“. Dažniausiai netgi nematyti, kad būtų suprantama, ką Engelsas vadina valstybės mašina.

4. Valstybės „nunykimas“ ir prievartinė revoliucija

Engelso žodžiai apie valstybės „nunykimą“ yra taip plačiai žinomi, taip dažnai cituojami, taip ryškiai parodo, kuo grindžiamas įprastinis marksizmo klastojimas, norint paversti jį oportunizmu, jog juos reikia smulkiai panagrinėti. Pacituosime visą samprotavimą, iš kurio jie paimti:

„Proletariatas ima valstybės valdžią ir paverčia gamybos priemones visų pirma valstybės nuosavybe. Bet kartu jis panaikina pats save kaip proletariatą, kartu jis panaikina visus klasių skirtumus ir klasių priešingumus, o drauge ir valstybę kaip valstybę. Buvusiai ir lig šiol tebesančiai visuomenei, pagrįstai klasių priešingumais, buvo reikalinga valstybė, t. y. išnaudotojų klasės organizacija, kurios paskirtis — palaikyti jos išorines gamybos sąlygas, vadinasi, ypač prievarta laikyti išnaudojamąją klasę esamo gamybos būdo nustatomomis slopinimo sąlygomis (vergovė, baudžiava, samdomasis darbas). Valstybė buvo oficialus visos visuomenės atstovas, jos susitelkimas į regimąją korporaciją, bet tokia ji buvo tik tiek, kiek ji buvo valstybė tos klasės, kuri savo epochoje viena atstovavo visai visuomenei: senovėje ji buvo vergvaldžių — valstybės piliečių valstybė, viduramžiais — feodalinės bajorijos, mūsų laikais — buržuazijos valstybė. Kai pagaliau valstybė iš tikrųjų tampa visos visuomenės atstovu, ji pati save daro nebereikalingą. Kai nebebus nė vienos visuomenės klasės, kurią reikėtų laikyti slopinamą, kai kartu su klasiniu viešpatavimu, kartu su kova už atskirą būvį, kuri pagrįsta dabartine gamybos anarchija, išnyks tie susidūrimai ir ekscesai (kraštutinumai), kurie kyla iš tos kovos,— tuomet nebebus ko slopinti, nebereikės ir specialios slopinamosios jėgos, valstybės. Pirmasis aktas, kuriuo valstybė iš tikrųjų pasireiškia kaip visos visuomenės atstovas,— gamybos priemonių paėmimas valdyti visuomenės vardu,— kartu yra paskutinis savarankiškas jos, kaip valstybės, aktas. Valstybės valdžios kišimasis į visuomeninius santykius čia vienoje, čia kitoje srityje darosi tada nebereikalingas ir savaime išnyksta. Asmenų valdymą pakeičia daiktų tvarkymas ir vadovavimas gamybos procesams. Valstybė ne „panaikinama“, ji nunyksta. Tuo remiantis reikia vertinti frazę apie „laisvąją liaudies valstybę“, frazę, kuri laikinai turėjo agitacinę teisę egzistuoti, bet kuri galiausiai moksliškai yra nepagrįsta. Tuo remiantis reikia vertinti ir vadinamųjų anarchistų reikalavimą, kad valstybė turinti būti panaikinta tą pačią dieną“ („Anti-Diuringas“. „Kaip ponas Eugenijus Diuringas griauna mokslą“, 3-iasis vok. leid., p. 301—303) [3].

Nebijant suklysti, galima pasakyti, kad iš šio puikių minčių kupino Engelso samprotavimo šių laikų socialistų partijoms tikru socialistinės minties turtu tapo vien tai, kad valstybė, anot Markso, „nunyksta“, skirtingai nuo to, ką teigia anarchistų valstybės „panaikinimo“ teorija. Taip apkarpyti marksizmą reiškia paversti jį oportunizmu, nes, taip „aiškinant“, lieka tik miglotas lėto, lygaus, laipsniško kitimo įsivaizdavimas, įsivaizdavimas, kad nesama šuolių ir audrų, kad nesama revoliucijos. Valstybės „nunykimas“ įprastiniu, visur paplitusiu, masiniu, jei galima taip pasakyti, supratimu reiškia, be abejonės, revoliucijos užtušavimą, jei ne jos neigimą.

O tuo tarpu toks „aiškinimas“ yra šiurkščiausias, tik buržuazijai naudingas marksizmo iškraipymas, teoriškai paremtas tuo, jog užmirštamos svarbiausios aplinkybės ir sumetimai, nurodyti kad ir tame pačiame, mūsų ištisai pateiktame „santraukiniame“ Engelso samprotavime.

Pirma. Pačioje to samprotavimo pradžioje Engelsas sako, kad, imdamas valstybės valdžią, proletariatas „kartu panaikina valstybę kaip valstybę“. Ką tai reiškia,— apie tai galvoti „neįprasta“. Paprastai tai arba visiškai ignoruojama, arba laikoma kažkokia Engelso „hėgeliška silpnybe“. Iš tikrųjų šiais žodžiais trumpai išreikštas vienos iš didžiausių proletarinių revoliucijų patyrimas, 1871 metų Paryžiaus Komunos patyrimas,— apie tai plačiau kalbėsime atitinkamoje vietoje. Iš tikrųjų čia Engelsas sako, kad proletarinė revoliucija „panaikins“ buržuazijos valstybę, o žodžiai apie nunykimą liečia proletarinio valstybingumo liekanas po socialistinės revoliucijos. Buržuazinė valstybė, pagal Engelsą, ne „nunyksta“, bet proletariato „panaikinama“ revoliucijos metu. Nunyksta po tos revoliucijos proletarinė valstybė arba pusvalstybė.

Antra. Valstybė yra „speciali slopinamoji jėga“. Šis puikus ir be galo nuodugnus Engelso apibrėžimas čia jo pateiktas visiškai aiškiai. O iš jo išplaukia, kad „specialią slopinamąją jėgą“, kuria buržuazija slopina proletariatą, saujelės turtuolių — milijonus darbo žmonių, turi pakeisti proletariato „speciali slopinamoji jėga“ buržuazijai slopinti (proletariato diktatūra). Taip ir yra „panaikinama valstybė kaip valstybė“, Tai ir yra „aktas“, kuriuo gamybos priemonės paimamos valdžiai visuomenės vardu. Ir savaime aišku, kad toks vienos (buržuazinės) „specialios jėgos“ pakeitimas kita (proletarine) „specialia jėga“ jau niekaip negali būti „nunykimas“.

Trečia. Apie „nunykimą“ ir net dar ryškiau ir vaizdingiau — apie „užmigimą“ Engelsas kalba visiškai aiškiai ir konkrečiai, turėdamas galvoje epochą po to, kai „valstybė paims
valdyti gamybos priemones visos visuomenės vardu“, t. y. po socialistinės revoliucijos. Mes visi žinome, kad politine „valstybės“ forma tuo metu yra visiška demokratija. Bet niekam
iš oportunistų, begėdiškai iškraipančių marksizmą, neateina į galvą, kad čia, t. y. Engelso veikale, kalbama apie demokratijos „užmigimą“ ir „nunykimą“. Tai iš pirmo žvilgsnio atrodo labai keista. Tačiau tai „nesuprantama“ tiktai tam, kas nesigilino, kad demokratija taip pat yra valstybė ir kad, demokratija taip pat išnyks, kai išnyks valstybė. Buržuazinę valstybę gali „panaikinti“ tik revoliucija. Valstybė apskritai, t. y. visiška demokratija, gali tik „nunykti“..

Ketvirta. Iškėlęs garsųjį savo teiginį „valstybė nunyksta“, Engelsas tučtuojau konkrečiai paaiškina, kad šitas teiginys nukreipiamas ir prieš oportunistus, ir prieš anarchistus. Ir labiau Engelsas akcentuoja tą išvadą iš teiginio apie „valstybės nunykimą“, kuri nukreipta prieš oportunistus.

Galima eiti lažybų, kad iš 10 000 žmonių, kurie yra skaitę arba girdėję apie valstybės „nunykimą“, 9990 visai nežino arba neatsimena, kad Engelsas savo išvadomis iš šito teiginio kritikavo ne tik anarchistus. O iš likusių dešimties žmonių tikriausiai devyni nežino, kas yra „laisvoji liaudies valstybė“ ir kodėl, tą šūkį puolant, yra puolami oportunistai. Taip rašoma istorija! Taip nepastebimai klastojama didžioji revoliucinė teorija, prisitaikant prie viešpataujančio miesčioniškumo. Išvada prieš anarchistus tūkstančius kartų buvo kartojama, vulgarinama, kalama į galvas kuo labiau suprastinta, įgavo prietaro tvirtumą. O išvada prieš oportunistus buvo užtušuota ir „užmiršta“ !

„Laisvoji liaudies valstybė“ buvo programinis aštuntojo dešimtmečio Vokietijos socialdemokratų reikalavimas ir paplitęs jų šūkis. Jokio politinio turinio, be miesčioniškai išpūsto demokratijos sąvokos aprašymo, šiame šūkyje nėra. Kadangi jame buvo legaliai užsimenama apie demokratinę respubliką, tai agitaciniu požiūriu Engelsas sutiko šitą šūkį „laikinai“ „pateisinti“. Tačiau šis šūkis buvo oportunistinis, nes reiškė ne vien tai, kad padailinama buržuazinė demokratija, bet ir tai, kad nesuprantama, kaip socialistai kritikuoja apskritai bet kokią valstybę. Mes esame už demokratinę respubliką, kaip geriausią proletariatui valstybės formą esant kapitalizmui, bet neturime teisės užmiršti, kad samdomoji vergija yra liaudies dalia ir demokratiškiausioje buržuazinėje respublikoje. Toliau. Kiekviena valstybė yra „speciali slopinamoji jėga“ engiamajai klasei slopinti. Todėl kiekviena valstybė nėra laisva ir nėra liaudinė. Marksas ir Engelsas ne kartą yra tai aiškinę savo partijos draugams aštuntajame dešimtmetyje [4].

Penkta. Tame pačiame Engelso veikale, iš kurio visi atmena samprotavimą apie valstybės nunykimą, yra samprotavimas apie prievartinės revoliucijos reikšmę. Istorinis jos vaidmens vertinimas Engelso veikale virsta tikra prievartinės revoliucijos panegirika. To „niekas neatsimena“, apie tos minties reikšmę kalbėti ir net galvoti šių laikų socialistų partijose neįprasta, masėms skleidžiamoje kasdieninėje propagandoje ir agitacijoje šios mintys jokio vaidmens nevaidina. O tuo tarpu jos neatskiriamai susijusios su valstybės „nunykimu“, sudaro vieną darnią visumą. Štai tas Engelso samprotavimas:

,,.. .Kad prievarta istorijoje vaidina ir kitą vaidmenį“ (be blogio darytojo) —„būtent revoliucinį, kad ji, Markso žodžiais, yra kiekvienos senosios visuomenės pribuvėja, kai ši nėščia nauja visuomene[5], kad prievarta yra tas įrankis, kuriuo visuomeninis judėjimas skinasi kelią ir laužo suakmenėjusias, apmirusias politines formas — apie visa tai p. Diūringas nesako nė žodžio. Tiktai dūsaudamas ir dejuodamas jis pripažįsta galimybę, kad išnaudotojiškam šeimininkavimui nuversti galbūt prireiks prievartos — deja, matote! Nes kiekvienas prievartos panaudojimas, girdi, demoralizuojąs tą, kuris ją naudoja. Ir tai sakoma, neatsižvelgiant į tą aukštą dorovinį ir idėjini pakilimą, kuris būdavo kiekvienos pergalingos revoliucijos padarinys! Ir tai sakoma Vokietijoje, kur prievartiniu susirėmimas, kuris juk gali būti primestas liaudžiai, turėtų bent tą pirmenybę, kad išdegintų vergiškumo dvasią, kuri iš trisdešimties metų karo pažeminimo įsiskverbė į nacionalinę sąmonę. Ir šis blankus, suglebęs, bejėgis klerikališkas mąstymas drįsta siūlytis revoliucingiausiai partijai, kokią tik pažįsta istorija?“ (3-iasis vok. leid., p. 193, II skyriaus 4-to skirsnio pabaiga) [6].

Kaip galima vienoje teorijoje sujungti šią prievartinės revoliucijos panegiriką, kurią Engelsas atkakliai pateikdavo Vokietijos socialdemokratams nuo 1878 iki 1894 metų, t. y. iki pat savo mirties, su valstybės „nunykimo“ teorija?

Paprastai viena ir antra sujungiama, griebiantis eklekticizmo, beidėjiškai arba sofistiškai savavališkai (arba norint įtikti valdantiesiems) išpešant čia vieną, čia kitą samprotavimą, ir devyniasdešimt devyniais atvejais iš šimto, jei ne dažniau, į pirmą vietą iškeliamas kaip tik „nunykimas“. Dialektika pakeičiama eklekticizmu: oficialioje mūsų dienų socialdemokratinėje literatūroje tai labiausiai įprastas, labiausiai paplitęs reiškinys marksizmo atžvilgiu. Toks pakeitimas, žinoma, nėra naujas, jis pasitaikydavo net klasikinės graikų filosofijos istorijoje. Suklastojant marksizmą, kad jis virstų oportunizmu, eklekticizmo pateikimas vietoj dialektikos lengviausiai apgauna mases, duoda tariamąjį pasitenkinimą, tartum atsižvelgia į visus proceso aspektus, į visas raidos tendencijas, į visas priešiningas įtakas ir kt, o iš tikrųjų nepateikia jokios vientisos ir revoliucinės visuomenės raidos proceso sampratos.

Jau esame kalbėję anksčiau ir išsamiau parodysime, dėstydami toliau, jog Markso ir Engelso teorija, kad neišvengiamai turi įvykti prievartinė revoliucija, yra taikoma buržuazinei valstybei. Ji negali „nunykdama“ pasikeisti į proletarinę valstybę (proletariato diktatūrą), paprastai tai gali atlikti tik prievartinė revoliucija. Panegirika, kurią prievartinei revoliucijai sukūrė Engelsas ir kuri visai atitinka daugkartinius Markso pareiškimus (prisiminkime „Filosofijos skurdo“ [7] ir „Komunistų manifesto“ [8] pabaigą su išdidžiu, viešu pareiškimu, kad prievartinė revoliucija neišvengiama; prisiminkime 1875 metų Gotos programos kritiką, praėjus beveik 30 metų, kur Marksas negailestingai pliekia tos programos oportunizmą [9],— ši panegirika yra anaiptol ne „susižavėjimas“, anaiptol ne deklamacija, ne poleminis išsišokimas. Visos Markso ir Engelso teorijos pagrindas yra tas, kad reikia sistemingai auklėti mases, skiepijant joms tokią ir kaip tik tokią pažiūrą i prievartinę revoliuciją. Kad dabar viešpataujančios socialšovinistinės ir kautskinė srovės yra išdavusios jų teoriją, tai itin ryškiai pasireiškia tuo, kad ir vieni, ir antri užmiršta tokią propagandą, tokią agitaciją.

Be prievartinės revoliucijos negalima buržuazinės valstybes pakeisti proletarine. Proletarinė valstybė negali būti panaikinta, t. y. bet kokia valstybė negali būti panaikinta kitaip, kaip tik „nunykstant“.

Šias pažiūras Marksas ir Engelsas išsamiai ir konkrečiai plėtojo, tyrinėdami kiekvieną atskirą revoliucinę situaciją, analizuodami kiekvienos atskiros revoliucijos patyrimo pamokas. Šią, neabejotinai svarbiausią, jų teorijos dalį mes ir panagrinėsime.

II SKYRIUS

VALSTYBĖ IR REVOLIUCIJA. 1848-1851 METŲ PATYRIMAS

1. Revoliucijos išvakarės

Pirmieji brandaus marksizmo veikalai „Filosofijos skurdas“ ir „Komunistų manifestas“ buvo parašyti kaip tik 1848 metų revoliucijos išvakarėse. Dėl šios aplinkybės juose ne tik išdėstyti bendrieji marksizmo pagrindai, bet iki tam tikro laipsnio atsispindi ir tuometinė konkreti revoliucinė situacija, ir todėl gal bus tikslingiau išnagrinėti tai, ką šių veikalų autoriai, prieš darydami savo išvadas iš 1848—1851 metų patyrimo, sako apie valstybę.

,,. . .Darbininkų klasė,— rašo Marksas „Filosofijos skurde“,— besivystydama vietoj senosios buržuazinės visuomenės sukurs tokią asociaciją, kurioje nebegalės būti klasių ir jų priešingumo; nebebus jau jokios tikrai politinės valdžios, nes kaip tik politinė valdžia oficialiai išreiškia buržuazinės visuomenės klasių priešingumą“ (1885 m. vok. leid., p. 182) [10].

Pamokoma yra čia bendrais bruožais išdėstytą mintį apie valstybės išnykimą, panaikinus klases, palyginti su tuo, kaip ji išdėstyta Markso ir Engelso parašytame keliems mėnesiams praslinkus — būtent 1847 metų lapkričio mėnesį—„Komunistų manifeste“:

„ .. .Vaizduodami bendriausias proletariato vystymosi fazes, mes stebėjome daugiau ar mažiau paslėptą pilietinį karą dabartinėje visuomenėje ligi to taško, kada jis virsta atvira revoliucija ir proletariatas, jėga nuversdamas buržuaziją, sukuria savo viešpatavimą. . .

.. .Jau anksčiau matėme, kad pirmasis darbininkų revoliucijos žingsnis yra proletariato pavirtimas“ (pažodžiui: pakilimas) „į viešpataujančiąja klasę, demokratijos iškovojimas.

Proletariatas panaudos savo politinį viešpatavimą visam kapitalui iš buržuazijos palaipsniui išplėšti, visiems gamybos įrankiams centralizuoti valstybės, t. y. suorganizuoto kaip viešpataujančioji klasė proletariato, rankose ir kiek galima greičiau gamybinių jėgų sumai padidinti“ (7-asis 1906 metų vok. leid., p. 31 ir 37) [11].

Čia matome suformuluotą vieną iš reikšmingiausių ir svariausių marksizmo idėjų valstybės klausimu, būtent „proletariato diktatūros“ idėją (kaip ėmė sakyti Marksas ir Engelsas po Paryžiaus Komunos), o paskui be galo įdomų valstybės apibrėžimą, priklausantį taip pat prie marksizmo „užmirštųjų žodių“. „Valstybė, tai yra suorganizuotas į viešpataujančiąja klasę proletariatas.“

Šis valstybės apibrėžimas ne tik niekad nebuvo aiškinamas viešpataujančioje propagandinėje ir agitacinėje oficialiųjų socialdemokratų partijų literatūroje. Negana to. Jis buvo kaip tik užmirštas, nes jis visiškai nesutaikomas su reformizmu, jis pliekia įprastinius oportunistinius prietarus ir miesčioniškas iliuzijas dėl „taikaus demokratijos vystymosi“.

Proletariatui reikalinga valstybė,— tai kartoja visi oportunistai, socialšovinistai ir kautskininkai, tikindami, kad tokia esanti Markso teorija, ir „užmiršdami“ pridurti, kad, pirma, pagal Marksą, proletariatui tėra reikalinga tik nunykstanti valstybė, t. y. taip sutvarkyta, kad ji tučtuojau imtų nykti ir negalėtų nenykti. O antra, darbo žmonėms reikalinga „valstybė“, „tai yra suorganizuotas į viešpataujančiąja klasę proletariatas“.

Valstybė yra speciali jėgos organizacija, yra prievartos organizacija kuriai nors klasei slopinti. Kurią gi klasę reikia slopinti proletariatui? Žinoma, tiktai išnaudotojų klasę, t. y., buržuaziją. Darbo žmonėms valstybė yra reikalinga tik išnaudotojų pasipriešinimui nuslopinti, o vadovauti šiam slopinimui, jį įgyvendinti gali tik proletariatas — vienintelė tikrai revoliucinė klasė, vienintelė klasė, galinti suvienyti visus darbo žmones ir išnaudojamuosius kovoje prieš buržuaziją, jai visiškai pašalinti.

Išnaudotojų klasėms politinis viešpatavimas reikalingas, lekiant palaikyti išnaudojimą, t. y. ginant savanaudiškus menkutės mažumos interesus, prieš milžinišką liaudies daugumą. Išnaudojamosioms klasėms politinis viešpatavimas reikalingas, siekiant visiškai panaikinti bet kokį išnaudojimą, t. y. ginant milžiniškos liaudies daugumos interesus, prieš menkutę šių laikų vergvaldžių, t. y. dvarininkų ir kapitalistų, mažumą.

Smulkiaburžuaziniai demokratai, tie tariamieji socialistai, kurie klasių kovą keitė svajonėmis apie klasių susitarimą, ir socialistinį pertvarkymą vaizdavosi svajingai, ne kaip išnaudotojų klasės viešpatavimo nuvertimą, o kaip taikų mažumos paklusimą savo uždavinius supratusiai daugumai. Siekiant šios smulkiaburžuazinės utopijos, neatskiriamai susijusios su antiklasinės valstybės pripažinimu, iš tikrųjų būdavo išduodami darbo žmonių klasių interesai,— tai parodė, pavyzdžiui, Prancūzijos 1848 ir 1871 metų revoliucijų istorija, tai parodė „socialistų“ dalyvavimo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir kitų šalių buržuazinėse vyriausybėse patyrimas XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje.

Marksas visą savo gyvenimą kovojo su šiuo smulkiaburžuaziniu socializmu, kurį dabar Rusijoje atgaivino eserų ir menševikų partijos. Marksas klasių kovos teoriją nuosekliai išplėtojo iki politinės valdžios, valstybės teorijos.

Buržuazijos viešpatavimą gali nuversti tik proletariatas — ypatinga klasė, kurios ekonominės gyvavimo sąlygos paruošia ją, suteikia jai galimybę ir jėgą tai įvykdyti. Buržuazija skaldo, skaido valstietiją bei visus smulkiaburžuazinius sluoksnius ir kartu telkia, vienija, organizuoja proletariatą. Tiktai proletariatas,— dėl ekonominio jo vaidmens stambiojoje gamyboje,— gali būti vadas visų dirbančiųjų ir išnaudojamųjų masių, kurias buržuazija išnaudoja, engia, spaudžia dažnai ne mažiau, o stipriau negu proletarus, bet kurios nesugeba savarankiškai kovoti dėl išsivadavimo.

Klasių kovos teorija, Markso pritaikyta valstybės ir socialistinės revoliucijos klausimui, būtinai verčia pripažinti politini proletariato viešpatavimą, jo diktatūrą, t. y. valdžią, kuria su nieku nesidalijama ir kuri betarpiškai remiasi ginkluota masių jėga. Buržuazija gali būti nuversta tik proletariatui pavirtus viešpataujančiąja klase, sugebančia nuslopinti neišvengiamą, žūtbūtinį buržuazijos pasipriešinimą ir suorganizuoti naujajai ūkio sanklodai visas dirbančiąsias ir išnaudojamąsias mases.

Proletariatui būtina valstybės valdžia, centralizuota jėgos organizacija, prievartos organizacija ir išnaudotojų pasipriešinimui nuslopinti, ir vadovauti didžiulėms gyventojų masėms, valstietijai, smulkiajai buržuazijai, pusiau proletarams, „tvarkant“ socialistinį ūkį.
Auklėdamas darbininkų partiją, marksizmas auklėja proletariato avangardą, sugebantį paimti valdžią ir vesti visą liaudį socializmą, vadovauti naujai santvarkai ir ją organizuoti, dėll visų darbo žmonių ir išnaudojamųjų mokytoju, vadovu, vadu, kuriant savo visuomeninį gyvenimą be buržuazijos ir prieš buržuaziją. Atvirkščiai, dabar viešpataujantis oportunizmas auklėja iš darbininkų partijos atitrūkstančius nuo masių atstovus geriau apmokamų darbininkų, pakenčiamai „įsitaisančių“ esant kapitalizmui, už lęšių sriubą parduodančių savo pirmgimystės teisę, t. y. atsisakančių nuo revoliucinių liaudies vadų vaidmens prieš buržuaziją.

„Valstybė, tai yra suorganizuotas į viešpataujančiąja klasę proletoriatas“,— ši Markso teorija neatskiriamai susijusi su Visa jo teorija, nusakančia revoliucinį proletariato vaidmenį istorijoje. Šį vaidmenį užbaigia proletariato diktatūra, politinis proletariato viešpatavimas.

Bet jei proletariatui reikalinga valstybė, kaip speciali prie-vorlos organizacija prieš buržuaziją, tai iš to savaime peršasi išvada, ar įmanoma sukurti tokią organizaciją, iš anksto lusiinaikinus, nesugriovus tos valstybės mašinos, kurią sukūrė sau buržuazija? Prie pat šios išvados priveda „Komunistų manifestas“, ir apie šią išvadą kalba Marksas, apibendrindamas 1848—1851 metų revoliucijos patyrimą.

2. REVOLIUCIJOS REZULTATAI

Dominančiu mus valstybės klausimu Marksas apibendrina 1848—1851 metų revoliucijos rezultatus šiame samprotavime iš veikalo „Luji Bonaparto briumero 18-oji“:

,,.. .Bet revoliucija yra nuodugni. Ji dar tebekeliauja per skaistyklą. Ji dirba savo darbą metodiškai. Iki 1851 metų gruodžio 2 dienos“(diena, kurią Luji Bonapartas įvykdė valstybės perversmą) „ji baigė pusę savo parengiamojo darbo, dabar ji baigia antrąją pusę. Pirma ji ištobulina parlamentinę valdžią, kad galėtų ją nuversti. Dabar, kai ji tai pasiekė, ji ištobulina vykdomąją valdžią, kad ji būtų gryniausios formos, izoliuoja ją, pastato ją prieš save kaip vienintelį objektą, kad sukoncentruotų prieš ją visas griaunamąsias jėgas“(mūsų kursyvas). „Ir kai revoliucija baigs šią antrąją savo parengiamojo darbo pusę, tuomet Europa pašoks iš savo vietos ir džiūgaudama tars: tu puikiai rausi, senasis kurmi!

Ši vykdomoji valdžia su savo milžiniška biurokratine ir karine organizacija, su savo sudėtinga ir dirbtine vals tybės mašina, su pusės milijono valdininkų armija greta dar pusės milijono kariuomenės, šis baisus parazitinis organizmas, kaip tinklas apraizgantis visą Prancūzijos visuomenės kūną ir užkemšantis visas jo poras, atsirado absoliutinės monarchijos laikais, žlungant feodalizmui, kurio žlugimą jis padėjo pagreitinti.“Pirmoji Prancūzijos revoliucija išplėtė centralizaciją, „bet kartu išplėtė ir vyriausybinės valdžios apimtį, atributus ir jos pagalbininkų skaičių. Napoleonas išbaigė šią valstybės mašiną“ Legitiminė monarchija ir Liepos monarchija „nebepridėjo jai nieko naujo, išskyrus didesnį jos darbo pasidalijimą.. .

. . .Pagaliau parlamentinė respublika, kovodama prieš revoliuciją, buvo priversta kartu su represinėmis priemonėmis stiprinti vyriausybinės valdžios priemones ir centralizaciją. Visi perversmai, užuot sudaužę šią mašiną, ją tobulino“ (mūsų kursyvas). „Partijos, kurios, pakeisdamos viena kitą, kovojo dėl viešpatavimo, šio milžiniško valstybės pastato užgrobimą laikė svarbiausiu nugalėtojo grobiu“(„Luji Bonaparto briumero 18-oji“, 4-asis leid., Hamburgas, 1907 m., p. 98—99) [12].

Šiuo puikiu samprotavimu marksizmas žengia milžinišką žingsnį į priekį, palyginti su „Komunistų manifestu“ Ten valstybės klausimas keliamas dar labai abstrakčiai, bendriausiomis sąvokomis ir posakiais. Čia klausimas keliamas konkrečiai, ir išvada daroma nepaprastai tiksli, aiški, praktiškai apčiuopiama: visos pirmesnės revoliucijos tobulino valstybės mašiną, o ją reikia sudaužyti, sulaužyti.

Ši išvada yra svarbiausias, pagrindinis dalykas marksizmo valstybės teorijoje. Ir kaip tik šį pagrindinį dalyką ne tik visiškai užmiršo viešpataujančios oficialiosios socialdemokratų partijos, bet ir tiesiog iškraipė (kaip toliau pamatysime) žymiausias II Internacionalo teoretikas K. Kautskis.

„Komunistų manifeste“bendrais bruožais apibendrinti istorijos rezultatai, verčiantys laikyti valstybę klasinio viešpatavimo organu ir padaryti būtiną išvadą, kad proletariatas negali nuversti buržuazijos, iš pradžių neiškovojęs politinės valdžios, neįgijęs politinio viešpatavimo, nepavertęs valstybės „suorganizuotu, kaip viešpataujančioji klasė, proletariatu“ ir kad ši proletarinė valstybė tučtuojau po jo pergalės pradės nykti, nes visuomenėje be klasių prieštaravimų valstybė nereikalinga ir negalima. Čia nekeliamas klausimas, koks gi turi būti — istorijos raidos požiūriu — tas buržuazinės valstybės pakeitimas proletarine..

Kaip tik tokį klausimą Marksas iškelia ir sprendžia 1852 metais. Būdamas ištikimas savo dialektinio materializmo filosofijai, Marksas pagrindu laiko istorinį didžiųjų revoliucijos metų, 1848—1851 metų, patyrimą. Markso teorija ir čia — kaip ir visada — yra plačios filosofinės pasaulėžiūros ir nuodugnaus Istorijos pažinimo nušviestas patyrimo apibendrinimas.

Valstybės klausimas keliamas konkrečiai: kaip istoriškai atsirado buržuazinė valstybė, buržuazijos viešpatavimui reikalinga valstybės mašina? kaip ji kito, kaip ji evoliucionavo, vykstant buržuazinėms revoliucijoms ir susidūrus su savarankiškais engiamųjų klasių kovos veiksmais? kokie yra proletariato uždaviniai šios valstybės mašinos atžvilgiu?

Centralizuota valstybės valdžia, būdinga buržuazinei visuomenei, atsirado absoliutizmo žlugimo epochoje. Du institutai yra būdingiausi šiai valstybės mašinai: valdininkija ir nuolatinė kariuomenė. Apie tai, kaip tūkstančiai gijų sieja šiuos institutus kaip tik su buržuazija, ne kartą kalbama Markso ir Engelso raštuose. Kiekvieno darbininko patyrimas paaiškina šį ryšį nepaprastai vaizdžiai ir įtikinamai. Darbininkų klasė savo kailiu mokosi pažinti šį ryšį,— štai kodėl ji taip lengvai suvokia ir taip tvirtai perpranta mokslą apie šio ryšio neišvengiamumą, mokslą, kurį smulkiaburžuaziniai demokratai arba nemokšiškai ir lengvabūdiškai neigia, arba dar lengvabūdiškiau pripažįsta „apskritai“, užmiršdami padaryti atitinkamas praktines išvadas.

Valdininkija ir nuolatinė kariuomenė — tai „parazitas“ buržuazinės visuomenės kūne, parazitas, pagimdytas vidaus prieštaravimų, kurie tą visuomenę plėšo, bet būtent parazitas, „užkemšantis“ gyvybines poras. Dabar viešpataujantis oficialiojoje socialdemokratijoje kautskinis oportunizmas pažiūrą, kad valstybė yra parazitinis organizmas, priskiria vien tik anarchizmui. Žinoma, šis marksizmo iškraipymas be galo naudingas tiems miesčioniams, dėl kurių socializmas nepaprastai gėdingai ėmė teisinti ir dailinti imperialistinį karą, taikydamas jam „tėvynės gynimo“ sąvoką, bet vis dėlto tai — neabejotinas iškraipymas.

Per visas buržuazines revoliucijas, kurių Europa, žlugus leodalizmui, yra mačiusi be galo daug, šis valdininkiškas ir kurinis aparatas vystosi, tobulėja, stiprėja. Reikia pažymėti, kad šis aparatas, duodantis viršutiniams valstietijos, smulkiųjų (amatininkų, prekybininkų ir kt. sluoksniams palyginti patogios, ramias ir garbingas vieteles, iškeliančias jų turėtojus aukščiau liaudies, daug padeda patraukti kaip tik smulkiąją buržuaziją į stambiosios pusę ir pajungti jai. Pažiūrėkime, kas įvyko Rusijoje per pusę metų po 1917 m. vasario 27 d.: valdininkų vietos, kurios anksčiau buvo duodamos pirmiausia juodašimčiams, pasidarė kadetų, menševikų ir eserų grobio objektu. Iš tikrųjų apie jokias rimtas reformas nebuvo galvojama, stengtasi atidėlioti jas „iki Steigiamojo susirinkimo“, o Steigiamąjį susirinkimą atidėlioti po truputį iki karo pabaigos! O pasidalyti grobį, užimti ministrų, ministro pavaduotojų, generalgubernatorių ir kitas ir kitas vieteles nebuvo delsiama ir jokio Steigiamojo susirinkimo nebuvo laukiama! Žaidimas kombinacijomis dėl vyriausybės sudėties iš esmės reiškė tik tą „grobio“ pasidalijimą ir perdalijimą, kuris vyko ir viršuje, ir apačioje, visoje šalyje, visoje centrinėje ir vietinėje administracijoje. Rezultatas, objektyvus pusės metų, nuo 1917 m. vasario 27 d. iki rugpjūčio 27 d., rezultatas neabejotinas: reformos atidėtos, valdininkų vietelės pasidalytos ir dalijimosi „klaidos“ pataisytos keliais perdalijimais.

Bet kuo dažniau valdininkų aparatas „perdalijamas“ tarp įvairių buržuazinių ir smulkiaburžuazinių partijų (tarp kadetų, eserų ir menševikų, jeigu imsime Rusijos pavyzdį), tuo geriau engiamosios klasės, ir joms vadovaujantis proletariatas, supranta nesutaikomą savo priešiškumą visai buržuazinei visuomenei. Dėl to visoms buržuazinėms partijoms, tarp jų net demokratiškiausioms ir „revoliucinėms demokratinėms“, reikia didinti represijas prieš revoliucinį proletariatą, stiprinti represijų aparatą, t. y. tą pačią valstybės mašiną. Tokia įvykių eiga verčia revoliuciją „koncentruoti visas griaunamąsias jėgas“ prieš valstybės valdžią, verčia užsibrėžti uždavinį ne pagerinti valstybės mašiną, bet ją sugriauti, sunaikinti.

Ne logiški samprotavimai, bet tikra įvykių raida, gyvas 1848—1851 metų patyrimas vertė iškelti tokį uždavinį. Kaip griežtai Marksas laikosi faktiško istorinės patirties pagrindo, matyti iš to, kad 1852 metais jis dar nekelia konkrečiai klausimo, kuo pakeisti tą sunaikintiną valstybės mašiną. Patirtis tada dar nebuvo davusi medžiagos tokiam klausimui, kurį istorija iškėlė į darbotvarkę vėliau, 1871 metais. 1852 metais gamtinio istorinio stebėjimo tikslumu galima buvo tik konstatuoti, kad proletariato revoliucija priartėjo prie uždavinio „sutelkti visas griaunamąsias jėgas“ prieš valstybės valdžią, prie uždavinio „sudaužyti“ valstybės mašiną.

Čia gali kilti klausimas, ar teisinga yra apibendrinti Markso patyrimą, stebėjimus ir išvadas, nukelti tai į platesnes ribas negu trejų metų, 1848 —1851 metų, Prancūzijos istorija? Šiam klausimui išnagrinėti iš pradžių priminsime vieną Engelso pastabą, o paskui panagrinėsime faktinius duomenis.

„ .. .Prancūzija,— rašė Engelsas „Briumero 18-osios“ trečiojo leidimo pratarmėje,— Prancūzija yra šalis, kurioje istorinė klasių kova labiau negu kitose šalyse kiekvieną kartą būdavo kovojama iki lemiamos pabaigos. Prancūzijoje ryškiausiais kontūrais buvo kalamos tos kintančios politinės formos, kuriomis ta klasių kova vyko ir kuriomis reiškėsi jos rezultatai. Būdama feodalizmo centras viduramžiais, pavyzdinė vieningos luominės monarchijos šalis nuo Renesanso laikų, Prancūzija didžiosios revoliucijos metu sutriuškino feodalizmą ir įkūrė gryną buržuazijos viešpatavimą tokio klasikinio aiškumo, kaip jokia kita Europos šalis. Ir kylančio proletariato kova prieš viešpataujančiąja buržuaziją čia reiškiasi tokia aštria forma, kuri kitose šalyse nepažįstama“ (1907 m. leid., p. 4) [13].

Paskutinė pastaba yra pasenusi, nes nuo 1871 metų prasidėjo revoliucinės Prancūzijos proletariato kovos pertrauka, nors ta pertrauka, kad ir kažin kiek ji truktų, nė kiek nepašalina galimybės, kad būsimojoje proletarinėje revoliucijoje Prancūzija pasireikš kaip klasikinė klasių kovos šalis, kurioje toji kova vyksta iki lemiamos pabaigos.

Tačiau meskime bendrą žvilgsnį į išsivysčiusių šalių istoriją XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje. Pamatysime, kad lėčiau, įvairiau, kur kas platesnėje arenoje vyko tas pats procesas: viena, buvo kuriama „parlamentinė valdžia“ tiek respublikinėse šalyse (Prancūzija, Amerika, Šveicarija), tiek monarchinėse (Anglija, iki tam tikro laipsnio Vokietija, Italija, Skandinavijos šalys ir t. t.), antra, dėl valdžios kovojo (vairios buržuazinės ir smulkiaburžuazinės partijos, kurios dalijosi ir perdalinę j o valdininkų vietelių „grobį“, nesikeičiant buržuazinės santvarkos pagrindams, pagaliau, tobulėjo ir stiprėjo „vykdomoji valdžia“, jos valdininkiškas ir karinis aparatas.

Nėra jokios abejonės, kad tai — bendrieji apskritai visos naujausios kapitalistinių valstybių evoliucijos bruožai. Per trejus metus, 1848 — 1851, Prancūzija greita, griežta, koncentruota forma parodė tuos pačius raidos procesus, kurie būdingi visam kapitalistiniam pasauliui.
O ypač esant imperializmui, bankinio kapitalo epochoje, milžiniškų kapitalistinių monopolijų epochoje, monopolistinio kapitalizmo peraugimo į valstybinį monopolistinį kapitalizmą epochoje, nepaprastai sustiprėjo „valstybės mašina“, negirdėto 1 padidėjo jos valdininkiškas ir karinis aparatas, sustiprėjus represijoms prieš proletariatą tiek monarchinėse, tiek laisviausiose, respublikinėse šalyse.

Pasaulinė istorija rodo, kad dabar, be abejo, nepalyginamai platesniu mastu negu 1852 metais „koncentruojamos visos“ proletarinės revoliucijos „jėgos“ valstybės mašinai „sugriauti“.

Kuo pakeis ją proletariatas, apie tai labai pamokomos medžiagos davė Paryžiaus Komuna

3. KAIP MARKSAS KĖLĖ KLAUSIMĄ 1852 METAIS

1907 metais Meringas žurnale „Neue Zeit“ [14] (XXV, 2, 164) paskelbė ištraukų iš Markso 1852 m. kovo 5 d. laiško Veidemajeriui. Be kita ko, tame laiške yra šis nuostabus samprotavimas:

„Dėl manęs, tai man nepriklauso nei tas nuopelnas, kad aš atradęs klasių buvimą šių laikų visuomenėje, nei tas, kad aš atradęs jų tarpusavio kovą. Buržuaziniai istorikai daug anksčiau už mane yra išdėstę istorinį šios klasių kovos vystymąsi, o buržuaziniai ekonomistai — ekonominę klasių anatomiją. Tai, ką aš esu padaręs nauja, buvo štai ko įrodymas: 1) kad klasių buvimas tėra susijęs su tam tikromis istorinėmis gamybos vystymosi fazėmis (his-torische Entwicklungsphasen der Produktion), 2) kad būtinas klasių kovos rezultatas yra proletariato diktatūra, 3) kad pati ši diktatūra tėra perėjimas į visų klasių panaikinimą ir į visuomenę be klasių. . .“[15]

Šiais žodžiais Marksui pavyko nepaprastai ryškiai išreikšti, pirma, svarbiausią ir pagrindinį jo teorijos skirtumą nuo pažangiųjų ir giliausiųjų buržuazijos mąstytojų teorijos, o antra, jo valstybės teorijos esmę.

Svarbiausia Markso teorijoje yra klasių kova. Taip sakoma ir rašoma labai dažnai. Bet tai neteisinga. Ir dėl to neteisingumo marksizmas labai dažnai oportunistiškai iškraipomas, taip suklastojamas, kad pasidarytų buržuazijai priimtinas. Juk klasių kovos teorija yra ne Markso, bet buržuazijos iki Markso sukurta ir buržuazijai, apskritai kalbant, priimtina. Kas pripažįsta tiktai klasių kovą, tas dar nėra marksistas, tas gali dar neperžengti buržuazinio mąstymo ir buržuazinės politikos ribų. Apriboti marksizmą klasių kovos teorija — reiškia apkarpyti marksizmą, iškraipyti jį, paversti jį tuo, kas priimtina buržuazijai. Marksistas yra tik tas, kas, pripažindamas klasių kovą, pripažįsta ir proletariato diktatūrą. Tuo marksistas labiausiai ir skiriasi nuo eilinio smulkaus (pagaliau ir stambaus) buržua. Šiuo kriterijumi reikia vertinti, ar marksizmas tikrai suprantamas ir pripažįstamas. Ir nenuostabu, kad, kai Europos istorija vertė darbininkų klasę praktiškai spręsti šį klausimą, ne tik visi oportunistai bei reformistai, bet ir visi „kautskininkai“ (svyruojantys tarp reformizmo ir marksizmo žmonės) pasirodė esą niekingi filisteriai ir smulkiaburžuaziniai demokratai, neigiantys proletariato diktatūrą. Kautskio brošiūra „Proletariato diktatūra“, išėjusi 1918 m. rugpjūčio mėnesį, t. y. gerokai po pirmojo šios knygos leidimo, iliustruoja, kaip miesčioniai iškraipo marksizmą ir niekšiškai jo išsižada iš tikrųjų, veidmainiškai pripažindami jį žodžiais (žr. mano brošiūrą „Proletarinė revoliucija ir renegatas Kautskis“, Petrogradas ir Maskva, 1918 m. ).

Šių laikų oportunizmas, kurio svarbiausias atstovas — buvęs marksistas K. Kautskis, visiškai atitinka Markso pateiktą buržuazinės pozicijos apibūdinimą, nes šis oportunizmas klasių kovos pripažinimo sritį apriboja buržuazinių santykių sritimi. (O tos srities viduje, jos ribose nė vienas apsišvietęs liberalas neatsisakys „iš principo“ pripažinti klasių kovą!) Oportunizmui klasių kovos pripažinimas nesiekia kaip tik to, kas svarbiausia,— perėjimo iš kapitalizmo į komunizmą laikotarpio, buržuazijos nuvertimo ir visiško jos sunaikinimo laikotarpio. Iš tikrųjų šis laikotarpis neišvengiamai yra neregėtai įnirtingos klasių kovos, neregėtai griežtų jos formų laikotarpis, vadinasi, ir šio laikotarpio valstybė neišvengiamai turi būti naujoviškai demokratinė valstybė (proletarams ir iš viso beturčiams) ir naujoviškai diktatorinė (prieš buržuaziją).

Toliau. Markso valstybės teorijos esmę yra gerai suvokęs tik tas, kas suprato, kad vienos klasės diktatūra yra būtina ne tik bet kuriai klasinei visuomenei apskritai, ne tiktai proletariatui, nuvertusiam buržuaziją, bet ir ištisam istorijos laikotarpiui, skiriančiam kapitalizmą nuo „visuomenės be klasių“, nuo komunizmo. Buržuazinių valstybių formos nepaprastai įvairios, bet jų esmė yra viena: visos tos valstybės vienaip ar kitaip, bet galų gale būtinai yra buržuazijos diktatūra. Žinoma, politinių perėjimo iš kapitalizmo į komunizmą formų negali nebūti labai daug ir jos turi būti labai įvairios, bet esmė šiuo atveju neišvengiamai bus viena: proletariato diktatūra [16].

III SKYRIUS

VALSTYBĖ IR REVOLIUCIJA. 1871 METŲ PARYŽIAUS KOMUNOS PATYRIMAS. MARKSO ANALIZĖ.

1. Kas sudaro komunarų bandymo didvyriškumą?

Yra žinoma, kad keli mėnesiai prieš Komuną, 1870 metų rudenį, Marksas įspėjo Paryžiaus darbininkus ir įrodinėjo, kad bandymas nuversti vyriausybę būtų nevilties kvailystė [17]. Bet kai 1871 metų kovo mėnesį darbininkams buvo primestas lemiamas mūšis ir jie stojo į jį, kai sukilimas tapo faktu, Marksas, nepaisydamas blogų ženklų, su didžiausiu entuziazmu sveikino proletarinę revoliuciją. Marksas neužsispyrė pedantiškai smerkti ,,ne laiku“ prasidėjusį judėjimą, kaip liūdnai išgarsėjęs rusiškasis marksizmo renegatas Plechanovas, 1905 metų lapkričio mėnesį savo rašiniuose skatinęs darbininkų ir valstiečių kovą, o po 1905 metų gruodžio liberališkai šaukęs: „nereikėjo imtis ginklo“ [18].

Tačiau Marksas ne tik žavėjosi, pasak jo, „dangų šturmavusių“ komunarų didvyriškumu [19]. Masinį revoliucinį judėjimą, kad ir nepasiekusį tikslo, jis laikė milžiniškos svarbos istoriniu bandymu, tam tikru pasaulinės proletarinės revoliucijos žingsniu į priekį, praktiniu žingsniu, svarbesniu negu šimtai programų ir samprotavimų. Analizuoti šį bandymą, gauti iš jo taktikos pamokų, juo remiantis peržiūrėti savo teoriją — štai kokį uždavinį užsibrėžė Marksas.

Markso nuomone, reikėjo padaryti tik vieną „Komunistų manifesto“ „pataisą“, ir jis ją padarė, remdamasis revoliuciniu Paryžiaus komunarų patyrimu.

Paskutinė naujo vokiško „Komunistų manifesto“ leidimo pratarmė, pasirašyta abiejų jo autorių, yra pažymėta 1872 m. birželio 24 d. data. Toje pratarmėje autoriai, Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas, sako, kad „Komunistų manifesto“ programa „vietomis dabar yra pasenusi“.

„…Ypač,— rašo jie toliau,— Komuna įrodė, kad „darbininkų klasė negali paprastai sau pasiimti esamą valstybės mašiną ir paleisti ją veikti savo pačios tikslams“… [20].

Šios citatos žodžiai, išskirti antrosiomis kabutėmis, yra jos autorių paimti iš Markso veikalo „Pilietinis karas Prancūzijoje“ [21].

Taigi vieną pagrindinę ir svarbiausią Paryžiaus Komunos pamoką Marksas ir Engelsas laikė be galo svarbia ir įtraukė ją į „Komunistų manifestą“ kaip esminę pataisą.

Nepaprastai būdinga, kad kaip tik ši esminė pataisa buvo oportunistų iškraipyta, ir jos prasmė tikriausiai nėra žinoma devynioms dešimtosioms, jei ne devyniasdešimt devynioms šimtosioms „Komunistų manifesto“ skaitytojų. Smulkiai apie šį iškraipymą kalbėsime vėliau, skyriuje, specialiai skirtame iškraipymams. Dabar užteks pažymėjus, jog mūsų pateiktas garsusis Markso posakis paprastai „suprantamas“ vulgariai, kad esą Marksas čia pabrėžiąs lėto vystymosi idėją priešingai valdžios paėmimui ir panašiai.

Iš tikrųjų yra kaip tik atvirkščiai. Markso mintis yra ta, kad darbininkų klasė turi sudaužyti, sulaužyti „esamą valstybės mašiną“, o ne tenkintis vien jos paėmimu.

1871 m. balandžio 12 d., t. y. kaip tik Komunos metu, Marksas rašė Kūgelmanui:

„ .. .Pažvelgęs į mano „Briumero 18-osios“ paskutinį skyrių, pamatysi, kad sekančiuoju Prancūzijos revoliucijos bandymu aš skelbiu: ne iš vienų rankų į kitas perduoti biurokratinę karinę mašiną, kaip ligi šiol kad būdavo, bet ją sudaužyti“ (Markso kursyvas; originale yra žodis zerbrechen), „ir kaip tik tokia yra parengiamoji kiekvienos tikros liaudinės revoliucijos žemyne sąlyga. Kaip tik toks ir yra mūsų didvyriškųjų draugų paryžiečių bandymas“ („Neue Zeit“, XX, 1, p. 709, 1901—1902 metai) [22]. (Markso laiškai Kūgelmanui yra išleisti rusų kalba ne mažiau kaip dviem leidimais, kurių vienas mano redaguotas ir su mano pratarme .)

Šituose žodžiuose: „sudaužyti biurokratinę karinę valstybės mašiną“ glūdi trumpai išreikšta svarbiausia marksizmo pamoka dėl proletariato uždavinių revoliucijoje valstybės atžvilgiu. Ir kaip tik ši pamoka ne tiktai visiškai užmiršta, bet ir tiesiog ją iškraipė vyraujantis, kautskinis, marksizmo „aiškinimas“!

O dėl Markso rėmimosi „Briumero 18-ąja“, tai mes anksčiau esame ištisai pateikę atitinkamą vietą.

Įdomu atskirai pažymėti dvi cituotojo Markso samprotavimo vietas. Pirma, jis apriboja savo išvadą žemynu. Tai buvo Hiiprantama 1871 metais, kai Anglija dar tebebuvo grynai kapitalistinės šalies pavyzdys, bet be militarizmo ir daugiausia be biurokratijos. Todėl Marksas išskyrė Angliją, kur revoliucija, ir net liaudinė revoliucija, tuomet atrodė galima ir galėjo įvykti be parengiamosios sąlygos sugriauti „esamą valstybės mašiną“.

Dabar, 1917 metais, pirmojo didžiojo imperialistinio karo epochoje, šis Markso apribojimas atkrinta. Ir Anglija, ir Amerika, stambiausios ir paskutinės — visame pasaulyje — atstovės anglosaksų „laisvės“, suprantamos ta prasme, kad jose nėra militarizmo ir biurokratizmo, visiškai nusirito į bendrą Europos purviną, kruviną biurokratinių karinių įstaigų balą; tos įstaigos viską sau pajungia, viską slopina. Dabar ir Anglijoje, ir Amerikoje „parengiamoji kiekvienos tikrai liaudinės revoliucijos sąlyga“ yra „esamos“ (1914—1917 metais ten pasiekusios „europinį“, bendrą imperialistinį tobulumą) „valstybės mašinos“ sudaužymas, sugriovimas.

Antra, ypatingo dėmesio verta nepaprastai svarbi Markso pastaba, kad biurokratinės karinės valstybės mašinos sugriovimas yra „parengiamoji kiekvienos tikros liaudinės revoliucijos sąlyga“. Ši „liaudinės“ revoliucijos sąvoka atrodo keista Markso lūpose, ir Rusijos plechanovininkai bei menševikai, tie Struvės pasekėjai, norintys būti laikomi marksistais, galimas daiktas, tokį Markso posakį galėtų apšaukti „apsirikimu“. Jie marksizmą pavertė tokia skurdžia liberaline karikatūra, jog, išskyrus buržuazinės ir proletarinės revoliucijos priešpriešą, jiems nieko neegzistuoja, o tą priešpriešą jie supranta be galo negyvai.

Jei paimsime kaip pavyzdį XX amžiaus revoliucijas, tai, žinoma, ir Portugalijos, ir Turkijos revoliuciją turėsime pripažinti buržuazine. Bet „liaudinė“ nėra nei viena, nei antra, nes liaudies masės, didžiulė jos dauguma aktyviai, savarankiškai, su savo ekonominiais ir politiniais reikalavimais nei vienoje, nei antroje revoliucijoje pastebimai nepasireiškia. Priešingai, 1905—1907 metų Rusijos buržuazinė revoliucija, nors ji neturėjo tokių „puikių“ laimėjimų, kokių kartais tekdavo Portugalijos revoliucijai ir Turkijos revoliucijai, buvo, be abejo, „tikra liaudinė“ revoliucija, nes liaudies masės, jos dauguma, plačiausios visuomeninės „apačios“, priespaudos ir išnaudojimo prislėgtos, kilo savarankiškai, visą revoliucijos eigą nužymėjo savo reikalavimais, savo bandymais savaip sukurti naują visuomenę vietoj griaunamos senosios.

1871 metų Europos žemyne nė vienoje šalyje proletariatas nesudarė liaudies daugumos. „Liaudinė“ revoliucija, įtraukianti į judėjimą iš tikrųjų daugumą, galėjo būti tokia, tik apimdama ir proletariatą, ir valstietiją. Abi klasės ir sudarė tada „liaudį“. Abi klases vienija tai, kad „biurokratinė karinė valstybės mašina“ jas engia, slegia, išnaudoja. Sudaužyti tą mašiną, sulaužyti ją — tai iš tikrųjų rūpi „liaudžiai“, jos daugumai, darbininkams ir daugumai valstiečių, tokia laisvos vargingųjų valstiečių sąjungos su proletarais „parengiamoji sąlyga“, o be tokios sąjungos demokratija nėra patvari ir nėra gamas socialistinis pertvarkymas.

Į tokią sąjungą, kaip žinoma, ir skynėsi kelią Paryžiaus Komuna, kuri nepasiekė tikslo dėl vidinio ir išorinio pobūdžio priežasčių.

Vadinasi, kalbėdamas apie „tikrai liaudinę revoliuciją“ Marksas, nė kiek neužmiršdamas smulkiosios buržuazijos ypatybių (apie jas jis kalbėjo daug ir dažnai), labai griežtai atsižvelgė į tai, koks 1871 metais iš tikrųjų buvo klasių santykis daugumoje Europos žemyno valstybių. Antra vertus, jis konstatavo, kad valstybės mašinos „sudaužymas“ yra reikalingas ir darbininkams, ir valstiečiams, kad tai vienija juos, užbrėžia jiems bendrą uždavinį — pašalinti „parazitą“ ir pakeisti jį kuo nors nauju.

Kuo gi būtent?

2. Kuo pakeisti sudaužytąją valstybės mašiną?

Į šį klausimą 1847 metais, „Komunistų manifeste“, Marksas atsakė dar visai abstrakčiai, teisingiau, nurodė uždavinius, o ne sprendimo būdus. Pakeisti „proletariato suorganizavimu | viešpataujančiąją klasę“, „demokratijos iškovojimu“— toks buvo „Komunistų manifesto“ atsakymas [23].

Nesileisdamas į utopijas, Marksas iš masių judėjimo patyrimo laukė atsakymo į klausimą, kokias konkrečias formas įgaus toji proletariato, kaip viešpataujančiosios klasės, organizacija, kaip būtent toji organizacija bus suderinta su visišku ir nuosekliausiu „demokratijos iškovojimu“.

Komunos patyrimą, kad ir koks mažas jis tebuvo, Marksas kuo atidžiausiai išanalizuoja veikale „Pilietinis karas Prancūzijoje“. Pateiksime svarbiausias šio veikalo vietas:

XIX amžiuje išaugo kylanti iš viduramžių „centralizuota valstybės valdžia su savo visur esančiais organais: nuolatine kariuomene, policija, biurokratija, dvasininkija, teisėjų luomu“. Besiplečiant klasiniam kapitalo ir darbo antagonizmui, „valstybės valdžia vis labiau įgavo viešosios valdžios darbui engti pobūdį, klasinio viešpatavimo mašinos pobūdį. Po kiekvienos revoliucijos, reiškiančios tikrą klasių kovos žingsnį į priekį, grynai engiamasis valstybės valdžios pobūdis vis atviriau iškyla aikštėn“.

Valstybės valdžia po 1848—1849 metų revoliucijos virsta „nacionaliniu kapitalo karo prieš darbą įrankiu“. Antroji imperija tai įtvirtina.

„Tiesioginė imperijos priešybė buvo Komuna“. „Ji buvo tikroji forma“ „tokios respublikos, kuri turėjo pašalinti ne tiktai monarchinę klasinio viešpatavimo formą, bet ir patį klasinį viešpatavimą…“

Kokia būtent buvo ši „tikroji“ proletarinės, socialistinės respublikos forma? Kokia buvo valstybė, kurią ji pradėjo kurti?

„ .. .Pirmas Komunos dekretas buvo nuolatinės kariuomenės panaikinimas ir jos pakeitimas ginkluota liaudimi. ..“

Šis reikalavimas dabar yra visų norinčių vadintis socialistinėmis partijų programose. Bet ko vertos jų programos, geriausiai matyti iš to, kaip elgėsi mūsų eserai ir menševikai, kurie iš tikrųjų kaip tik po vasario 27 d. revoliucijos atsisakė įgyvendinti šį reikalavimą!

,,.. .Komuna buvo sudaryta iš miesto tarėjų, išrinktų įvairiose Paryžiaus apygardose, remiantis visuotine rinkimų teise. Jie buvo atsakingi ir bet kuriuo metu atšaukiami. Jų dauguma, savaime suprantama, susidėjo iš darbininkų arba pripažintų darbininkų klasės atstovų…

…Iš policijos, kuri lig šiol buvo valstybės vyriausybės įrankis, tuojau buvo atimtos visos jos politinės funkcijos, ir ji buvo paversta atsakingu Komunos organu, bet kuriuo metu atšaukiamu… Tas pats likimas ištiko visų kitų valdymo šakų valdininkus… Pradedant Komunos nariais, nuo viršaus iki apačios, visuomeninė tarnyba turėjo būti atliekama už darbininko darbo užmokestį. Visokios privilegijos ir reprezentacinių pinigų išmokėjimas aukštiesiems valstybės valdininkams išnyko kartu su tais valdininkais. .. Pašalinusi nuolatinę kariuomenę ir policiją, šiuos senosios vyriausybės materialinės valdžios įrankius, Komuna tuojau ėmėsi daužyti dvasinės priespaudos įrankį, kunigų galią… Teismo valdininkai neteko savo tariamos nepriklausomybės… jie ateityje turėjo būti atvirai renkami, atsakingi ir atšaukiami…“ [24].

Taigi sudaužytąją valstybės mašiną Komuna pakeitė tarytum „tik“ platesne demokratija: nuolatinės kariuomenės panaikinimas, visiškas visų pareigūnų renkamumas ir atšaukiamumas. Bet iš tikrųjų tasai „tik“ reiškia, kad vienos įstaigos iš pagrindų pakeičiamos principiškai kitokiomis įstaigomis. Čia pastebimas kaip tik vienas iš tų atvejų, kai „kiekybė virsta kokybe“: demokratija, įgyvendinta taip plačiai ir nuosekliai, kaip tik iš viso yra įmanoma, iš buržuazinės demokratijos pavirsta proletarine, iš valstybės ( = speciali jėga tam tikrai klasei slopinti) kažkuo, kas jau nebėra valstybė tikrąja prasme.

Slopinti buržuaziją ir jos pasipriešinimą vis dar tebereikia. Komuna ypač turėjo tai daryti, ir viena iš jos pralaimėjimo priežasčių yra ta, kad ji nepakankamai ryžtingai tai darė. Bet slopinantysis organas yra čia jau gyventojų dauguma, o nebe mažuma, kaip visuomet yra buvę ir vergijos, ir baudžiavos, ir samdomosios vergijos laikais. O jei liaudies dauguma pati slopina savo engėjus, tai „specialios jėgos“, kuri slopintų, jau nebereikia! Ta prasme valstybė pradeda nykti. Vietoj specialių privilegijuotos mažumos institutų (privilegijuotoji valdininkija, nuolatinės kariuomenės vyresnybė) pati dauguma gali tai tiesiogiai vykdyti, o kuo labiau pati liaudis ima vykdyti valstybės valdžios funkcijas, tuo mažiau bereikia los valdžios.

Ypač įsidėmėtina šiuo atžvilgiu Markso pabrėžiama Komunos priemonė: buvo panaikinti visokie pinigų išmokėjimai reprezentacijai, visokios piniginės valdininkų privilegijos, visų valstybės pareigūnų atlyginimas sumažintas ligi „darbininko darbo užmokesčio“. Čia kaip tik kuo vaizdžiausiai pasireiškia persilaužimas — iš buržuazinės demokratijos į proletarinę demokratiją, iš engėjų demokratijos į engiamųjų klasių demokratiją, iš valstybės—„specialios jėgos“ tam tikrai klasei slopinti — į engėjų slopinimą visuotine liaudies daugumos, darbininkų ir valstiečių, jėga. Ir kaip tik šiuo itin akivaizdžiu punktu, kuris valstybės klausimu galbūt yra svarbiausias, Markso pamokos labiausiai užmirštos! Populiariuose komentaruose — o jų begalė — apie tai nekalbama. „Įprasta“ tai nutylėti, lyg „naivumą“, atgyvenusį savo laiką,— kaip kad krikščionys, kai jų religija tapo valstybinė, „užmiršo“ pirmykštės krikščionybės „naivumus“ su jos demokratine revoliucine dvasia.

Atlyginimo sumažinimas aukštiesiems valstybės valdininkams atrodo esąs „tiesiog“ naivaus, primityvaus demokratizmo reikalavimas. Vienas iš naujausiojo oportunizmo „įkūrėjų“, buvęs socialdemokratas Ed. Bernšteinas ne sykį kartojo šlykščias buržuazines pajuokėles iš „primityviojo“ demokratizmo. Kaip ir visi oportunistai, kaip ir dabartiniai kautskininkai, jis visiškai nesuprato, kad, pirma, negalima pereiti iš kapitalizmo į socializmą, tam tikra prasme „negrįžtant“ į „primityvųjį“ demokratizmą (nes kaipgi kitaip perėjus į tai, kad gyventojų dauguma ir visi be išimties gyventojai vykdytų valstybines funkcijas?), o antra, kad „primityvusis demokratizmas“ kapitalizmo ir kapitalistinės kultūros pagrindu yra skirtingas nuo primityviojo demokratizmo, koks jis buvo pirmykščiais arba ikikapitalistiniais laikais. Kapitalistinė kultūra sukūrė stambiąją gamybą, fabrikus, geležinkelius, paštą, telefonus ir kt, o šiuo pagrindu didžioji dauguma senosios „valstybinės valdžios“ funkcijų taip suprastėjo ir gali būti paverstos tokiomis paprasčiausiomis registravimo, užrašymo, patikrinimo operacijomis, kad tos funkcijos taps visiškai prieinamos visiems raštingiems žmonėms, kad tas funkcijas visiškai galima bus atlikti už paprastą „darbininko darbo užmokestį“, kad galima (ir reikia) iš tų funkcijų atimti viską, kas bent kiek yra susiję su privilegijomis, su „viršininkiškumu“.

Visiškas visų be išimties pareigūnų renkamumas, atšaukiamumas bet kuriuo laiku, jų atlyginimo sumažinimas iki paprasto „darbininko darbo užmokesčio“— šios paprastos ir „savaime suprantamos“ demokratinės priemonės, visiškai suvienydamos darbininkų ir daugumos valstiečių interesus, kartu yra tiltelis iš kapitalizmo į socializmą. Šios priemonės yra susijusios su valstybiniu, grynai politiniu visuomenės pertvarkymu, bet, žinoma, jos įgauna visą savo prasmę ir reikšmę tik dėl to, kad yra vykdomas arba ruošiamas „ekspropriatorių eksprorijavimas“, t. y. kad kapitalistinė privatinė gamybos priemonių nuosavybė virsta visuomenine nuosavybe.

„Komuna,— rašė Marksas,— panaikindama dvi didžiausias išlaidų pozicijas — kariuomenę ir valdininkiją, pavertė tiesa visų buržuazinių revoliucijų šūkį — pigią vyriausybę.“

Iš valstietijos, kaip ir iš kitų smulkiosios buržuazijos sluoksnių, tik menkutė mažuma „kyla į viršų“, „išeina į žmones“ buržuazine prasme, t. y. pavirsta arba pasiturinčiais žmonėmis, buržua, arba aprūpintais ir privilegijuotais valdininkais. Didžiulė valstietijos dauguma bet kurioje kapitalistinėje šalyje, kur tik yra valstietija (o tokių kapitalistinių šalių yra daugiausia), yra vyriausybės engiama ir trokšta, kad ji būtų nuversta, trokšta „pigios“ vyriausybės. Įvykdyti tai gali tiktai proletariatas ir, vykdydamas tai, jis kartu žengia žingsnį į socialistinį valstybės pertvarkymą.

3. Parlamentarizmo panaikinimas

„Komuna,— rašė Marksas,— turėjo būti ne parlamentinė, bet dirbanti korporacija, tuo pat metu ir leidžianti įstatymus, ir juos vykdanti…

…Užuot kartą per trejus arba šešerius metus sprendusi, kuris viešpataujančios klasės narys turi atstovauti liaudžiai ir ją slopinti (ver- und zertreten) parlamente, visuotinė rinkimų teisė turėjo tarnauti liaudžiai, susiorganizavusiai į komunas, taip pat kaip individualinė rinkimų teisė tarnauja bet kuriam kitam darbdaviui, pasirenkant darbininkus, prižiūrėtojus ir buhalterius savo įmonei.“

Ši nuostabi parlamentarizmo kritika, pareikšta 1871 metais, dabar, įsigalėjus socialšovinizmui ir oportunizmui, taip pat yra marksizmo „užmirštieji žodžiai“. Ministrai ir parlamentarai iš profesijos, proletariato išdavikai ir mūsų laikų „verteiviški“ socialistai parlamentarizmo kritiką visiškai pavedė anarchistams ir šiuo nuostabiai išmintingu pagrindu paskelbė, kad bet kuri parlamentarizmo kritika esanti „anarchizmas“! Nieko nėra keisto, kad „priešakinių“ parlamentinių šalių proletariatas, šlykštėdamasis tokiais „socialistais“, kaip kad šeidemanai, davidai, legynai, sambos, renodeliai, hendersonai, vanderveldės, stauningai, brantingai, bisolačiai ir K°, vis dažniau skyrė savo simpatijas anarchosindikalizmui, nors jis buvo tikras oportunizmo brolis.

Bet Marksui revoliucinė dialektika niekuomet nebuvo ta yuščia madinga frazė, barškalas, kurį iš jos padarė Plechanovas, Kautskis ir kiti. Marksas mokėjo negailestingai nutraukti ryšius su anarchizmu dėl jo nemokėjimo panaudoti net buržuazinio parlamentarizmo „tvartą“, ypač kai aiškiai nėra revoliucinės situacijos,— bet kartu jis mokėjo pareikšti tikrai involiucinę proletarinę parlamentarizmo kritiką.

Kartą per kelerius metus spręsti, kuris viešpataujančiosios klasės narys slopins, mindžios liaudį parlamente,— štai kas yra tikroji buržuazinio parlamentarizmo esmė, ne tik parlamentinėse konstitucinėse monarchijose, bet ir demokratiškiausiose respublikose.

Bet jeigu kelsime valstybės klausimą, jei į parlamentarizmą žiūrėsime kaip į vieną iš valstybės įstaigų, turėdami galvoje proletariato uždavinius šioje srityje, tai kurgi išeitis iš parlamentarizmo? kaipgi galima išsiversti be jo?

Vėl ir vėl reikia pasakyti: Markso pamokos, pagrįstos Komunos studijavimu, tiek užmirštos, jog dabartiniam „socialdemokratui“ (suprask: dabartiniam socializmo išdavikui) tiesiog nesuprantama kitokia parlamentarizmo kritika, kaip tik anarchistinė arba reakcinė.

Žinoma, išeitis iš parlamentarizmo yra ne atstovaujamųj įstaigų bei renkamumo panaikinimas, bet atstovaujamųjų įstaigų pavertimas iš šnekyklų „dirbančiomis“ įstaigomis. „Komuna turėjo būti ne parlamentinė įstaiga, bet dirbanti, tuo pat metu ir leidžianti įstatymus, ir juos vykdanti“.

„Ne parlamentinė, bet dirbanti“ įstaiga — tai labai taikliai pasakyta šių laikų parlamentarams ir parlamentiniams socialdemokratijos „kambariniams šuniukams“! Pažvelkime į bet kurią parlamentinę šalį, nuo Amerikos iki Šveicarijos, nuo Prancūzijos iki Anglijos, Norvegijos ir kt.: tikrasis „valstybinis“ darbas dirbamas už kulisų ir atlieka jį departamentai, kanceliarijos, štabai. Parlamentuose tik plepama specialiu tikslu — mulkinti „prastuomenę“. Tai tiek teisinga, jog net Rusijos respublikoje, buržuazinėje demokratinėje respublikoje, dar nespėjus jai sukurti tikro parlamento, tuojau pasireiškė visos šios parlamentarizmo ydos. Tokie supuvusios miesčionijos didvyriai, kaip kad skobelevai ir cereteliai, černovai ir avksentjevai, sugebėjo ir Tarybas suteršti pagal šlykščiausiu buržuazinio parlamentarizmo tipą, paversdami jas tuščiomis šnekyklomis. Tarybose ponai „socialistiniai“ ministrai mulkina patiklius mužikėlius tuščiažodžiavimu ir rezoliucijomis. Vyriausybėje šokamas permanentinis kadrilius, pirmiausia, norint iš eilės sodinti prie pelningų ir garbingų vietelių „ragaišio“ kuo daugiau eserų ir menševikų, antra vertus, siekiant „atitraukti“ liaudies „dėmesį“. O kanceliarijose, štabuose „dirbamas“ „valstybinis“ darbas!

„Delo naroda“, valdančiosios „socialistų revoliucionierių“ partijos organas, neseniai redakciniame vedamajame prisipažino,— nepaprastai atvirai, kaip žmonės iš „padorios visuomenės“, kurioje „visi“ verčiasi politine prostitucija,— kad net tose ministerijose, kurios priklauso „socialistams“ (atleiskite už posakį!), net jose visas valdininkų aparatas iš esmės yra likęs senasis, tebeveikia senoviškai, revoliucinius sumanymus sabotuoja visai „laisvai“! O jei nebūtų šio prisipažinimo, argi faktinė eserų ir menševikų dalyvavimo vyriausybėje istorija to neįrodo? Būdinga čia vien tai, kad ponai černovai, rusanovai, zenzinovai ir kiti laikraščio „Delo naroda“ redaktoriai, būdami ministrų draugijoje drauge su kadetais, tiek neteko gėdos, jog nesidrovi viešai, kaip apie niekniekį, pasakoti nerausdami, kad „jų“ ministerijose viskas senoviškai!! Revoliucinė demokratinė frazė — kaimo Joneliams kvailinti, o valdininkiška kanceliarinė gaišatis kapitalistams „užganėdinti“— štai jums „garbingos“ koalicijos esmė.

Parsidavėlišką ir supuvusį buržuazinės visuomenės parlamentarizmą Komuna pakeičia įstaigomis, kuriose sprendimo ir svarstymo laisvė neišsigimsta į apgaulę, nes parlamentarai turi patys dirbti, patys vykdyti savo įstatymus, patys tikrinti tai, kas yra įgyvendinama, patys tiesiogiai atsakyti savo rinkėjams, atstovaujamosios įstaigos lieka, bet parlamentarizmo, kaip atskiros sistemos, kai įstatymų leidimo ir vykdymo darbas yra atskirtas, kai deputatai yra privilegijuoti, čia nėra. Be atstovaujamųjų įstaigų mes negalime įsivaizduoti demokratijos, net ir proletarinės demokratijos, be parlamentarizmo — galime ir turime, jei buržuazinės visuomenės kritika mums nėra tušti žodžiai, jei siekimas nuversti buržuazijos viešpatavimą yra rimtas ir nuoširdus mūsų siekimas, o ne „rinkiminė“ frazė darbininkų balsams gaudyti, kaip kad menševikams ir eserams, kaip kad šeidemanams ir legynams, samboms ir vanderveldėms.

Nepaprastai pamokoma, kad, kalbėdamas apie funkcijas tos valdininkijos, kuri reikalinga ir Komunai, ir proletarinei demokratijai, Marksas ima palyginimui „bet kurio kito darbdavio“ tarnautojus, t. y. paprastą kapitalistinę įmonę su „darbininkais, prižiūrėtojais ir buhalteriais“.

Marksas neturi nė lašelio utopizmo ta prasme, kad jis pramanytų, sufantazuotų „naująją“ visuomenę. Ne, jis tiria, kaip natūralų istorinį procesą, naujosios visuomenės gimimą iš senosios, pereinamąsias formas iš antrosios į pirmąją. Jis ima faktinį masinio proletarinio judėjimo patyrimą ir stengiasi iš jo gauti praktinių pamokų. Jis „mokosi“ iš Komunos, kaip kad visi didieji revoliuciniai mąstytojai nebijojo mokytis iš didžiųjų engiamosios klasės judėjimų patyrimo, niekuomet nežiūrėjo į juos su pedantiškais „pamokymais“ (panašiais į Plechanovo: „nereikėjo imtis ginklo“ arba Ceretelio: „klasė turi apriboti pati save“).

Apie valdininkijos panaikinimą iš karto, visur, iki galo negali būti kalbos. Tai — utopija. Bet iš karto sudaužyti senąją valdininkinę mašiną ir tučtuojau imti kurti naują, leidžiančią palaipsniui naikinti bet kurią valdininkiją, tai ne utopija, tai — Komunos patyrimas, tai tiesioginis, eilinis revoliucinio proletariato uždavinys.

Kapitalizmas suprastina „valstybinio“ valdymo funkcijas, leidžia atmesti „viršininkavimą“, kad viską galėtų atlikti proletarų (kaip viešpataujančiosios klasės) organizacija, visos visuomenės vardu samdanti „darbininkus, prižiūrėtojus, buhalterius“.

Mes nesame utopistai. Mes „nesvajojame“ apie tai, kaip iš karto išsiversti be jokio valdymo, be jokio pajungimo; tos anarchistinės svajonės, pagrįstos proletariato diktatūros uždavinių nesupratimu, iš esmės yra svetimos marksizmui ir iš tikrųjų tik padeda atidėlioti socialistinę revoliuciją iki to laiko, kai žmonės bus kitokie. Ne, mes norime socialistinės revoliucijos su tokiais žmonėmis, kaip kad dabar, kurie be pajungimo, be kontrolės, be „prižiūrėtojų ir buhalterių“ neišsivers.

Tačiau paklusti reikia apsiginklavusiam visų išnaudojamųjų ir dirbančiųjų avangardui — proletariatui. Specifinį valstybinių valdininkų „viršininkavimą“ galima ir reikia tučtuojau, tą pačią dieną, pradėti keisti paprastomis „prižiūrėtojų ir buhalterių“ funkcijomis, kurios jau dabar visai prieinamos miestiečių išsilavinimo lygiui apskritai ir visiškai gali būti atliekamos už „darbininko darbo užmokestį“.

Organizuokime stambiąją gamybą, remdamiesi tuo, kas jau yra kapitalizmo sukurta, mes patys, darbininkai, remdamiesi darbininkišku savo patyrimu, sukurdami griežčiausią, geležinę, ginkluotų darbininkų valstybinės valdžios palaikomą drausmę, valstybinius valdininkus paverskime paprastais mūsų pavestų reikalų vykdytojais, atsakingais, pakeičiamais, kukliai apmokamais „prižiūrėtojais ir buhalteriais“ (žinoma, su visų rūšių, kategorijų ir laipsnių technikais) — štai mūsų proletarinis uždavinys, štai nuo ko galima ir reikia pradėti, vykdant proletarinę revoliuciją. Taip pradėjus, remiantis stambiąja gamyba, savaime palaipsniui „nunyksta“ visokia valdininkija, palaipsniui sukuriama tokia tvarka,— tvarka be kabučių, tvarka, nepanaši į samdomąją vergiją,— tokia tvarka, kai vis paprastėjančios priežiūros ir atskaitomybės funkcijos bus visų iš eilės atliekamos, paskui virs įpročiu ir pagaliau išnyks kaip specialaus žmonių sluoksnio specialios funkcijos.

Vienas sąmojingas praeitojo amžiaus aštuntojo dešimtmečio Vokietijos socialdemokratas paštą pavadino socialistinio ūkio pavyzdžiu. Tai labai teisinga. Dabar paštas yra ūkis, suorganizuotas pagal valstybinės kapitalistinės monopolijos tipą. Imperializmas palaipsniui visus trestus paverčia panašaus tipo organizacijomis. Aukščiau „prastųjų“ darbo žmonių, kurie apkrauti darbu ir badauja, čia yra ta pati buržuazinė biurokratija. Bet visuomeninio šeimininkavimo mechanizmas čia jau paruoštas. Nuversti kapitalistus, geležine ginkluotų darbininkų ranka palaužti tų išnaudotojų pasipriešinimą, sudaužyti biurokratinę šių laikų valstybės mašiną — ir bus nuo „parazito“ išvaduotas techniškai puikiai įrengtas mechanizmas, kuri visiškai gali paleisti j darbą patys susivieniję darbininkai, samdydami technikus, prižiūrėtojus, buhalterius, apmokėdami visų jų, kaip ir visų apskritai „valstybinių“ valdininkų, darbą darbininko darbo užmokesčiu. Štai konkretus, praktinis uždavinys, kurį galima tuojau įvykdyti visų trestų atžvilgiu, kuris išvaduoja darbo žmones nuo išnaudojimo, kurį vykdant atsižvelgiama į patyrimą, praktiškai jau Komunos pradėtą (ypač tvarkant valstybę).

Visas liaudies ūkis, suorganizuotas kaip paštas, taip, kad technikai, prižiūrėtojai, buhalteriai, kaip ir visi pareigūnai, gautų algą, ne didesnę už „darbininko darbo užmokestį“, ginkluoto proletariato kontroliuojami ir vadovaujami,— štai artimiausias mūsų tikslas. Štai kokia valstybė, štai kokiu ekonominiu pagrindu besiremianti, yra mums reikalinga. Štai ką duos parlamentarizmo panaikinimas ir atstovaujamųjų įstaigų išlaikymas, štai kas išgelbės darbo žmonių klases nuo to, kad buržuazija galėtų prostituoti tas įstaigas

4. Nacijos vienybės organizavimas

„.. .Iš tos trumpos nacionalinės organizacijos apybraižos, kurios Komuna neturėjo laiko toliau išplėtoti, visai aiškiai matyti, kad Komuna turėjo tapti politine net mažiausio kaimelio forma.. .“ Nuo komunų būtų buvusi renkama ir Paryžiuje posėdžiaujanti „nacionalinė delegacija“.

,,. . .Nedaugelis, bet svarbios funkcijos, kurios tuomet dar būtų palikusios centrinei vyriausybei, neturėjo būti panaikintos, — toks teigimas buvo sąmoningas klastojimas,— o turėjo būti atiduotos komuniniams, t. y. griežtai atsakingiems, valdininkams. . .

. . .Nacijos vienybė turėjo būti ne panaikinta, bet, priešingai, suorganizuota remiantis komunine santvarka. Nacijos vienybė turėjo tapti realybe, panaikinus tą valstybės valdžią, kuri dėjosi esanti šios vienybės įkūnijimas, bet norėjo būti nepriklausoma nuo nacijos, būti už ją aukštesnė. Iš tikrųjų ši valstybės valdžia buvo tiktai parazitinė antauga nacijos kūne. Reikėjo pašalinti grynai engiamuosius senosios vyriausybinės valdžios organus, o teisėtas jos funkcijas atimti iš tokios valdžios, kuri pretenduoja būti aukštesnė už pačią visuomenę, ir atiduoti atsakingiems visuomenės tarnams.“

Klek nesuprato — galbūt teisingiau bus pasakius: nepanori jo suprasti — šių laikų socialdemokratijos oportunistai šitų Markso samprotavimų, geriausiai rodo herostratiškai garsi renegato Bernšteino knyga „Socializmo prielaidos ir socialdemokratijos uždaviniai“. Kaip tik dėl pateiktųjų Markso žodžių Bernšteinas rašė, kad ši programa „savo politiniu turiniu visais esminiais bruožais yra labai panaši į Prudono federalizmą… Šalia visų kitų nesutarimų tarp Markso ir „smulkiojo buržua“ Prudono (Bernšteinas išskiria žodžius „smulkusis buržua“ kabutėmis, kurios, jo nuomone, turi būti ironiškos) šiais punktais jų minties eiga tiek artima, kiek tiktai yra galima“. Žinoma, rašo toliau Bernšteinas, municipalitetų reikšmė didėja, bet „man atrodo abejotina, kad pirmasis demokratijos uždavinys butų toks šių laikų valstybių panaikinimas (Auflösung — pažodžiui: paleidimas, ištirpinimas) ir toks visiškas jų organizacijos pakeitimas (Umwandlung — pertvarkymas), kaip kad įsivaizduoja Marksas ir Prudonas — nacionalinio susirinkimo sudarymas iš delegatų nuo provincijų ar sričių susirinkimų, kurie savo ruožtu susidarytų iš komunų delegatų,— taip kad visa senoji nacionalinių atstovybių forma visiškai išnyktų“ (Bernšteinas, „Prielaidos“, vokiškojo 1899 metų leidimo 134 ir 136 p.).

Tai tiesiog pasibaisėtina: supainioti Markso pažiūras į „valstybės valdžios parazito panaikinimą“ su Prudono federalizmu! Bet tai nėra atsitiktinis dalykas, nes oportunistui nė į galvą neateina, kad Marksas čia kalba visai ne apie federalizmą, priešingą centralizmui, bet apie senosios, buržuazinės, visose buržuazinėse šalyse esančios valstybės mašinos sudaužymą.

Oportunistui ateina į galvą vien tai, ką jis mato aplink save, miesčioniškumo ir „reformistiško“ sustingimo aplinkoje, būtent tik „municipalitetai“! Apie proletariato revoliuciją oportunistas atprato ir galvoti.

Tai juokinga. Bet pažymėtina, kad šiuo punktu su Bernšteinu nebuvo ginčijamasi. Bernšteiną daug kas yra neigęs — ypač Plechanovas rusų literatūroje, Kautskis europinėje, bet nei vienas, nei antras nekalbėjo apie tai, kaip čia Bernšteinas iškraipė Marksą.

Oportunistas taip atprato mąstyti revoliucingai ir galvoti apie revoliuciją, jog jis „federalizmą“ priskiria Marksui, painiodamas jį su anarchizmo įkūrėju Prudonu. O norintys būti ortodoksiniais marksistais, apginti revoliucinio marksizmo teoriją Kautskis ir Plechanovas tai nutyli! Čia glūdi viena iš šaknų to didžiausio pažiūrų į marksizmo ir anarchizmo skirtingumą suvulgarinimo, kuris būdingas ir kautskininkams, ir oportunistams ir apie kurį mums dar reikės kalbėti.

Pateiktuosiuose Markso samprotavimuose apie Komunos patyrimą nėra nė pėdsako federalizmo. Marksas sutinka su Prudonu kaip tik tuo, ko nemato oportunistas Bernšteinas. Marksas nesutinka su Prudonu kaip tik ten, kur Bernšteinas mato jų panašumą.

Marksas sutinka su Prudonu tuo, kad juodu abu yra už šių laikų valstybės mašinos „sudaužymą“. Šito marksizmo panašumo į anarchizmą (ir į Prudoną, ir į Bakuniną) nei oportunistai, nei kautskininkai nenori matyti, nes šiuo punktu jie yra nuo marksizmo nukrypę.

Marksas nesutinka nei su Prudonu, nei su Bakuninu kaip tik federalizmo klausimu (nekalbant jau apie proletariato diktatūrą). Iš smulkiaburžuazinių anarchizmo pažiūrų federalizmas išplaukia principiškai. Marksas yra centralistas. Ir pateiktuose jo samprotavimuose nė kiek nenukrypstama nuo centralizmo. Tik žmonės, kupini miesčioniško „prietaringo tikėjimo“ valstybe, gali buržuazinės valstybės mašinos panaikinimą laikyti centralizmo panaikinimu!

Na, o jeigu proletariatas ir vargingieji valstiečiai paims į savo rankas valstybės valdžią, visai laisvai susiorganizuos komunomis ir visų komunų veiklą suvienys, kad smogtų kapitalui, palaužtų kapitalistų pasipriešinimą, privatinę geležinkelių, fabrikų, žemės ir kitko nuosavybę perduotų visai nacijai, visai visuomenei, argi tai nebus centralizmas? argi tai nebus nuosekliausias demokratinis centralizmas? ir, be to, proletarinis centralizmas?
Bernšteinui tiesiog negali ateiti į galvą, kad yra galimas savanoriškas centralizmas, kad komunos gali savo noru susivienyti į naciją, kad proletarinės komunos gali savo noru susijungti ir sugriauti buržuazijos viešpatavimą bei buržuazinę valstybės mašiną. Bernšteinas, kaip kiekvienas filisteris, įsivaizduoja centralizmą kaip kažką, kas tik iš viršaus, tik valdininkijos ir kariaunos gali būti primesta ir išlaikyta.

Marksas tyčia, lyg numatydamas, kad jo pažiūros gali būti iškraipytos, pabrėžia, jog kaltinti Komuną tuo, kad ji norėjusi panaikinti nacijos vienybę, panaikinti centrinę valdžią, yra išmoningas klastojimas. Marksas tyčia naudoja posakį „organizuoti nacijos vienybę“, norėdamas sąmoningą, demokratinį, proletarinį centralizmą iškelti kaip buržuazinio, karinio, valdininkiško centralizmo priešingybę.

Tačiau… blogesnis už bet kurį kurčią yra tas, kuris nenori klausyti. O šių laikų socialdemokratijos oportunistai kaip ilk nenori klausyti apie valstybės valdžios panaikinimą, apie parazito pašalinimą.

5. Parazito — valstybės panaikinimas

Mes jau esame pateikę atitinkamus Markso žodžius ir turime juos papildyti.

„…Įprastinis naujų istorijos kūrinių likimas, — rašė Marksas,— yra tas, kad jie laikomi kopijomis senųjų ir net atgyvenusių visuomenės gyvenimo formų, į kurias naujosios įstaigos yra bent kiek panašios. Taip ir ši naujoji Komuna, kuri griauna (bricht — daužo) šių laikų valstybės valdžią, buvo laikoma atgijusia viduramžių komuna… smulkių valstybių sąjunga (Monteskjė, žirondistai)… perdėta senosios kovos prieš per didelę centralizaciją forma. ..

…Komuninė santvarka būtų visuomenės kūnui grąžinusi visas tas jėgas, kurias iki šiol prarydavo toji parazitinė antauga „valstybė“, kuri minta iš visuomenės ir varžo jos laisvą judėjimą. Jau vien tai būtų davę pradžią Prancūzijos atgimimui…

…Komuninė santvarka būtų pavedusi kaimo gamintojus svarbiausiems kiekvienos srities miestams, kad šie jiems vadovautų, ir būtų užtikrinusi jiems ten, kad miesto darbininkai būtų natūralūs jų interesų atstovai. Jau pats Komunos buvimas reiškė, kaip kažką savaime suprantama, vietinę savivaldą, bet jau ne kaip valstybės valdžios, dabar tampančios nebereikalinga, atsvarą.“

„Panaikinti valstybės valdžią“, kuri buvo „parazitinė antauga“ ją „pašalinti“ „sugriauti“ „valstybės valdžia dabar tampa nebereikalinga“— štai kokiais posakiais Marksas kalbėjo apie valstybę, įvertindamas ir analizuodamas Komunos patyrimą.

Visa tai buvo rašyta beveik prieš pusę šimtmečio, ir dabar, norint plačiųjų masių sąmonei pateikti neiškraipytą marksizmą, reikia tartum kasinėjimus daryti. Išvados, padarytos iš paskutinės Markso pergyventos didžiosios revoliucijos stebėjimų, buvo užmirštos kaip tik tada, kai atėjo tolesnių didžiųjų proletariato revoliucijų metas.

„…Tai, kad Komuna buvo įvairiai aiškinama ir kad ji buvo įvairių interesų išraiška, įrodo, jog ji buvo nepaprastai lanksti politinė forma, o visos ankstesnės vyriausybės formos iš esmės buvo engiančiosios. Jos tikroji paslaptis buvo štai kas: iš esmės ji buvo darbininkų klasės vyriausybė, gamintojų klasės kovos prieš pasisavinančiąja klasę rezultatas, ji buvo pagaliau atrasta politinė forma, kuria galėjo įvykti ekonominis darbo išvadavimas…
Be šios sąlygos komuninė santvarka būtų buvusi negalima ir apgaulinga. ..“

Utopistai stengėsi „atrasti“ politines formas, kuriomis turėtų įvykti socialistinis visuomenės pertvarkymas. Anarchistai iš viso išsisukinėjo nuo politinių formų klausimo. Šių laikų socialdemokratijos oportunistai priėmė buržuazines politines parlamentinės demokratinės valstybės formas kaip ribą, kurios neperžengsi, ir daužė sau kaktą, melsdamiesi prieš tą „paveikslėlį“, teigė, kad iš viso siekimas sudaužyti tas formas esąs anarchizmas.

Marksas iš visos socializmo ir politinės kovos istorijos padarė išvadą, kad valstybė turės išnykti, kad pereinamoji jos išnykimo forma (perėjimas iš valstybės į nevalstybę) bus „suorganizuotas į viešpataujančiąja klasę proletariatas“. Bet atimti politinių tos ateities formų Marksas nesiėmė. Jis tenkinosi tiksliu Prancūzijos istorijos stebėjimu, jos analize ir išvada, kurią vertė padaryti 1851 metai: artėja buržuazinės valstybės mašinos sudaužymas.
Ir kai prasidėjo masinis revoliucinis proletariato judėjimas, nors jis nepasisekė, buvo trumpas ir be galo silpnas, Marksas ėmė tyrinėti, kokias formas tas judėjimas atrado.

Komuna — proletarinės revoliucijos „pagaliau atrasta“ forma, kuria gali įvykti ekonominis darbo išvadavimas.

Komuna — pirmasis proletarinės revoliucijos mėginimas sudaužyti buržuazinę valstybės mašiną ir „pagaliau atrasta“ politinė forma, kuria galima ir reikia pakeisti tai, kas sudaužyta.

Toliau dėstydami, pamatysime, kad 1905 ir 1917 metų Rusijos revoliucijos, kitokiomis aplinkybėmis, kitokiomis sąlygomis, toliau dirba Komunos darbą ir patvirtina genialią istorinę Markso analizę.

IV SKYRIUS

TĘSINYS. PAPILDOMI ENGELSO PAAIŠKINIMAI

Marksas pateikė tai, kas svarbiausia Komunos patyrimo reikšmės klausimu. Engelsas ne kartą grįžo prei tos pačios temos, aiškino Markso analizę, ir išvadas, kartais taip stipriai ir ryškiai nušviesdavo kitus klausimo aspektus, jog tuos paaiškinimus reikia atskirai nagrinėti.

1. „Butų klausimas“

Savo veikale butų klausimu (1872 m.) [25] Engelsas jau atsižvelgia į Komunos patyrimą, keletą kartų aptaria revoliucijos uždavinius valstybės atžvilgiu. Įdomu, kad, nagrinėjant konkrečią temą, vaizdžiai paaiškėja, viena, proletarinės valstybės panašumo į dabartinę valstybę,— bruožai, kurie reikia pagrindo abiem atvejais kalbėti apie valstybę, o antra, skirtingumo bruožai arba perėjimas į valstybės panaikinimą.

„Kaip išspręsti butų klausimą? Šių laikų visuomenėje jis sprendžiamas visai taip pat, kaip bet kuris kitas visuomeninis klausimas: palaipsniui ekonomiškai išlyginant paklausą ir pasiūlą, o tai yra toks sprendimas, kuris nuolat pats kelia klausimą iš naujo, t. y. neteikia jokio sprendimo. Kaip išspręs šį klausimą socialinė revoliucija, tai priklauso ne tik nuo laiko ir vietos aplinkybių, tai yra susiję taip pat su daug toliau siekiančiais klausimais, tarp kurių vienas iš svarbiausiųjų — kaip panaikinti miesto ir kaimo priešingumą. Kadangi mes neprasimanome utopinių būsimosios visuomenės santvarkos sistemų, tai būtų daugiau negu tuščias darbas šį dalyką nagrinėti. Vienas dalykas yra neabejotinas,— būtent, kad jau dabar dideliuose miestuose yra pakankamai gyvenamųjų pastatų, kad butų galima tuojau pašalinti tikrą butų stoką, protingai naudojant šiuos pastatus. Žinoma, tai yra įvykdoma tik eksproprijuojant dabartinius savininkus ir tuose namuose apgyvendinant benamius darbininkus arba darbininkus, dabar gyvenančius per daug tirštai gyvenamuose butuose. Ir, kai tik proletariatas iškovos politinę valdžią, tokia priemonė, visuomenės gerovės interesų diktuojama, bus taip pat lengvai įvykdoma, kaip ir kiti eksproprijavimai ir butų užėmimai, vykdomi šių laikų valstybės“ (1887 metų vok. leidimo 22 p.).

Čia valstybės valdžios formos pakeitimas nesvarstomas, imamas tik jos veiklos turinys. Eksproprijavimai ir butų užėmimai vyksta ir dabartinės valstybės paliepimu. Proletarinė valstybė, formaliai žiūrint, taip pat „palieps“ užimti butus ir eksproprijuoti namus. Tačiau aišku, kad senasis vykdomasis aparatas, valdininkija, susijusi su buržuazija, būtų tiesiog netinkamas proletarinės valstybės paliepimams įgyvendinti.

„.. .Reikia konstatuoti, kad faktinis visų darbo įrankių, visos industrijos paėmimas į darbo liaudies rankas yra tiesioginė prudonistinio „išpirkimo“ priešybė. Pastaruoju atveju atskiras darbininkas tampa buto, valstiečio žemės sklypo, darbo įrankių savininku; o pirmuoju atveju bendru namų, fabrikų ir darbo įrankių savininku lieka „darbo liaudis“. Naudotis tais namais, fabrikais ir kt., bent pereinamuoju laiku, vargu ar bus leidžiama atskiriems asmenims arba draugijoms, neapmokant išlaidų. Visai taip pat žemės nuosavybės panaikinimas numato ne žemės rentos panaikinimą, o jos perdavimą, kad ir pakeista forma, visuomenei. Taigi tai, kad darbo liaudis faktiškai paima į savo rankas visus darbo įrankius, jokiu budu nereiškia, kad neišliks nuomos santykiai“ (p. 6.).

Šiame samprotavime paliestą klausimą, būtent — dėl ekonominių valstybės nunykimo pagrindų, mes apsvarstysime tolesniame skyriuje. Engelsas yra labai atsargus, sakydamas, kad proletarinė valstybė „vargu ar“ nemokamai davinės butus, „bent pereinamuoju“. Išnuomojant butus, kurie priklauso visai liaudžiai, atskiroms šeimoms už mokestį, bus ir tasai mokestis renkamas, bus ir tam tikra kontrolė, bus ir vienaip ir kitaip normuojamas butų skirstymas. Dėl viso to reikia tam tikros valstybės formos, bet visiškai nereikia atskiro karinio ir biurokratinio aparato su itin privilegijuota pareigūnų padėtimi. O perėjimas į tokią padėtį, kai bus galima nemokamai duoti butus, susijęs su visišku valstybės „nunykimu“.

Kalbėdamas apie blankistų perėjimą, po Komunos ir dėl jos patyrimo įtakos, į principinę marksizmo poziciją, Engelsas prabėgomis šitaip formuluoja tą poziciją:

„.. .Būtinas proletariato politinis veikimas ir jo diktatūra, kaip perėjimas į klasių, o kartu su jomis ir valstybės panaikinimą. ..“ (p. 55).

Kokie nors raidinės kritikos mėgėjai arba buržuaziniai „marksizmo naikintojai“ galbūt įžiūrės prieštaravimą, kad čia „valstybės panaikinimas“ pripažįstamas, o anksčiau pateiktoje „Anti-Diūringo“ vietoje tokia formulė neigiama kaip anarchistinė. Būtų nenuostabu, jei oportunistai ir Engelsą priskirtų prie „anarchistų“, — dabar socialšovinistai vis labiau ima kaltinti internacionalistus anarchizmu.

Kad kartu su klasių panaikinimu bus panaikinta ir valstybė, to visuomet mokė marksizmas. Visiems žinomoje „Anti-Diūringo“ vietoje apie „valstybės nunykimą“ anarchistai kaltinami ne tiesiog tuo, kad jie reikalauja panaikinti valstybę, bet tuo, kad jie skelbia, jog esą galima panaikinti valstybę „tą pačią dieną“.

Kadangi dabar vyraujanti „socialdemokratinė“ doktrina visiškai iškraipo marksizmo pažiūrą į anarchizmą valstybės panaikinimo klausimu, tai ypač naudinga yra priminti vieną Markso ir Engelso polemiką su anarchistais.

2. Polemika su anarchistais

Toji polemika įvyko 1873 metais. Marksas ir Engelsas davė straipsnių prieš prudonistus, „autonomistus“ arba „antiautoritaristus“, itališkajam socialistiniam rinkiniui, ir tik 1913 metais šie straipsniai pasirodė išversti į vokiečių kalbą žurnale „Neue Zeit“ [26].

„.. Jei politinė darbininkų klasės kova,— rašė Marksas, išjuokdamas anarchistus, neigiančius politiką,— įgauna revoliucines formas, jei darbininkai buržuazijos diktatūrą pakeičia savo revoliucine diktatūra, tai jie įvykdo baisų principų įžeidimo nusikaltimą, nes, norėdami patenkinti savo menkus, šiurkščius dienos poreikius, palaužti buržuazijos pasipriešinimą, teikia valstybei revoliucinę ir laikiną formą, užuot sudėję ginklus ir panaikinę valstybę. ..“ („Neue Zeit“, 1913—1914, 32 metai, t. 1, p. 40) [27].

Vien tik su tokiu valstybės „panaikinimu“ nesutiko Marksas, paneigdamas anarchistus! Visai ne su tuo, kad valstybė išnyks, klasėms išnykus, arba bus panaikinta, jas panaikinus, bet su tuo, kad darbininkai atsisakytų pavartoti ginklus, atsisakytų organizuotos prievartos, tai yra valstybės, turinčios tarnauti tikslui: „palaužti buržuazijos pasipriešinimą“.

Marksas tyčia pabrėžia,— kad nebūtų iškraipoma tikroji jo kovos su anarchizmu prasmė,—„revoliucinę ir laikiną“ proletariatui reikalingos valstybės „formą“. Proletariatui tik laikinai tėra reikalinga valstybė. Mes visai nesiskiriame nuo anarchistų klausimu, kad tikslas yra panaikinti valstybę. Mes teigiame, kad, norint pasiekti tą tikslą, reikia valstybės valdžios įrankius, priemones, metodus laikinai panaudoti prieš išnaudotojus, kaip, norint panaikinti klases, reikia, kad laikinai būtų įvesta engiamosios klasės diktatūra. Marksas pasirenka griežčiausią ir aiškiausią klausimo iškėlimą prieš anarchistus: ar darbininkai, versdami kapitalistų jungą, turi „sudėti ginklus“, ar panaudoti juos prieš kapitalistus, kad palaužtų jų pasipriešinimą? O kai viena klasė sistemingai naudoja ginklus prieš kitą klasę, kas tai yra, jei ne valstybės „laikina forma“?

Tegul kiekvienas socialdemokratas save paklausia: ar taip jis kėlė valstybės klausimą, polemizuodamas su anarchistais? ar taip kėlė šį klausimą didžiulė oficialiųjų antrojo Internacionalo socialistų partijų dauguma?

Engelsas dar daug smulkiau ir populiariau išdėsto tas pačias mintis. Jis pirmiausia išjuokia prudonistų minties painiavą(—jie save vadino „antiautoritaristais“, t. y. iš viso neigė autoritetą, pavaldumą, valdžią. Imkime fabriką, geležinkelį, laivą atviroje jūroje,— sako Engelsas,— argi ne aišku, kad be tam tikro pavaldumo, vadinasi, be tam tikro autoriteto arba valdžios negali funkcionuoti nė viena iš šių sudėtingų techninių įmonių, kurios remiasi mašinų vartojimu ir planingu daugelio asmenų bendradarbiavimu.

„.. Jei aš iškeliu šiuos argumentus,— rašo Engelsas,— prieš smarkiausius antiautoritaristus, tai jie man gali tik šitaip atsakyti: „Taip! tai tiesa, bet čia kalbama ne apie autoritetą, kurį suteikiame savo delegatams, bet apie tam tikrą uždavinį. Šie žmonės mano, kad mes galime pakeisti tam tikrą daiktą, jei pakeisime jo vardą…“ [28].

Taigi parodęs, kad autoritetas ir autonomija yra santykinės sąvokos, kad jų taikymo sritis kinta esant įvairioms visuomenės raidos fazėms, kad laikyti jas absoliutais yra absurdiška, pridūręs, kad mašinų ir stambiosios gamybos vartojimo sritis vis plečiasi, Engelsas nuo bendrų samprotavimų apie autoritetą pereina prie valstybės klausimo.

„…Jeigu autonomistai — rašo jis — norėtų tik pasakyti, jog ateities socialinė organizacija pripažins, kad autoritetas reikalingas tik tose ribose, kurias neišvengiamai nustato gamybos sąlygos, tai su jais būtų galima susikalbėti. Bet jie akli visiems faktams, kurie daro autoritetą būtiną, ir aistringai kovoja prieš žodį.

Kodėl antiautoritaristai nesitenkina tuo, kad rėkia prieš politinį autoritetą, prieš valstybę? Visi socialistai sutinka su tuo, kad, įvykus būsimajai socialinei revoliucijai, išnyks valstybė, o kartu su ja ir politinis autoritetas, tai yra, kad visuomeninės funkcijos neteks savo politinio pobūdžio ir pavirs paprastomis administracinėmis funkcijomis, saugančiomis socialinius interesus. Bet antiautoritaristai reikalauja, kad politinė valstybė būtų panaikinta vienu smūgiu, dar prieš panaikinant tuos socialinius santykius, kurie ją yra pagimdę. Jie reikalauja, kad pirmasis socialinės revoliucijos aktas būtų autoriteto panaikinimas.

Ar jie yra kada nors matę revoliuciją, šie ponai? Revoliucija, be abejo, yra autoritaringiausias dalykas, koks tiktai gali būti. Revoliucija yra aktas, kuriuo dalis gyventojų primeta savo valią kitai daliai šautuvais, durtuvais, patrankomis, t. y. nepaprastai autoritarinėmis priemonėmis. Ir nugalėjusioji partija neišvengiamai būna priversta savo viešpatavimą palaikyti tąja baime, kurią reakcionieriams įkvepia jos ginklai. Jei Paryžiaus Komuna nebūtų rėmusis ginkluotos liaudies autoritetu prieš buržuaziją, tai argi ji būtų išsilaikiusi ilgiau kaip vieną dieną? Priešingai, ar mes neturime teisės peikti Komuną už tai, kad ji per mažai naudojosi tuo autoritetu? Taigi: arba — arba. Arba antiautoritaristai patys nežino ką saką, ir tuo atveju jie tesėja vien painiavą. Arba jie tai žino, ir tuo atveju jie išduoda proletariato reikalą. Abiem atvejais jie tarnauja tik reakcijai“ (p. 39) [29].

Šiame samprotavime yra paliesti klausimai, kuriuos reikia apsvarstyti, nagrinėjant politikos ir ekonomikos santykį valstybei nunykstant (šiai temai skirtas tolesnis skyrius). Tokie yra klausimai, susiję su visuomeninių funkcijų pavirtimu iš politinių paprastomis administracinėmis ir su „politine valstybe“. Šie žodžiai, dėl kurių ypač gali kilti nesusipratimų, nurodo valstybės nunykimo procesą: nunykstančią valstybę tam tikroje jos nunykimo pakopoje galima pavadinti nepolitine valstybe.

Labiausiai įsidėmėtinas šiame Engelso samprotavime ir vėl yra klausimo iškėlimas prieš anarchistus. Socialdemokratai, norintys būti Engelso mokiniais, nuo 1873 metų milijonus kartų ginčijosi su anarchistais, bet ginčijosi kaip tik ne taip, kaip gali ir turi ginčytis marksistai. Anarchistinis valstybės panaikinimo supratimas yra supainiotas ir nerevoliucingas, — štai kaip klausimą kėlė Engelsas. Anarchistai nenori matyti kaip tik revoliucijos, atsirandančios ir besivystančios, vykdančios specifinius savo uždavinius prievartos, autoriteto, valdžios, valstybės atžvilgiu.

Įprastinė anarchizmo kritika, girdima iš šių laikų socialdemokratų, virto gryniausia miesčioniška banalybe: „mes, girdi, pripažįstame valstybę, o anarchistai nepripažįsta!“. Suprantama, tokia banalybė negali neatstumti bent kiek mąstančių ir revoliucinių darbininkų. Engelsas sako ką kita: jis pabrėžia, kad visi socialistai pripažįsta valstybės išnykimą, kaip socialistinės revoliucijos padarinį. Paskui jis konkrečiai kelia revoliucijos klausimą, kaip tik tą klausimą, kurio socialdemokratai dėl oportunizmo paprastai vengia, palikdami jį, taip sakant, „gvildenti“ išimtinai anarchistams. Ir, keldamas šį klausimą, Engelsas ima jautį už ragų: ar nereikėjo Komunai daugiau naudotis revoliucine valstybės, t. y. ginkluoto, suorganizuoto į viešpataujančiąja klasę proletariato, valdžia?

Vyraujanti oficialioji socialdemokratija konkrečių proletariato uždavinių revoliucijoje klausimo paprastai atsikratydavo arba tiesiog filisterio pajuokėle, arba, geriausiu atveju, išsisukinę sofistiniu: „pamatysim toliau“. Ir anarchistai gaudavo teisę kalbėti prieš tokią socialdemokratiją, kad ji išsižada savo uždavinio — revoliucingai auklėti darbininkus. Engelsas paskutinės proletarinės revoliucijos patyrimą panaudoja kaip lik konkrečiausiam tyrinėjimui, ką ir kaip turi daryti proletariatas ir bankų atžvilgiu, ir valstybės atžvilgiu.

3. Laiškas Bėbeliui

Vienas iš nuostabiausių, jei ne pats nuostabiausias samprotavimas Markso ir Engelso veikaluose valstybės klausimu yra ši vieta Engelso 1875 m. kovo 18—28 d. laiške Bėbeliui. Šis laiškas, pažymėsime tarp kita ko, kiek žinome, buvo Bėbelio pirmą kartą išspausdintas antrajame jo memuarų („Iš mano gyvenimo“) tome, išėjusiame 1911 metais, t. y. praėjus 36 melams nuo laiško parašymo ir išsiuntimo.

Kritikuodamas tą patį Gotos programos projektą, kurį kritikavo ir Marksas garsiajame laiške Brake [30], ir liesdamas specialiai valstybės klausimą, Engelsas rašė Bėbeliui štai ką:

,,.. .Laisvoji liaudies valstybė pavirto laisvąja valstybe. Pagal gramatinę šių žodžių prasmę, laisvoji valstybė yra tokia, kurioje valstybė laisva savo piliečių atžvilgiu, t. y. valstybė su despotine vyriausybe. Reikėtų mesti visus šiuos plepalus apie valstybę, ypač po Komunos, kuri jau nebebuvo valstybė tikrąja prasme. „Liaudies valstybe“ anarchistai badė mums akis daugiau negu pakankamai, nors jau Markso veikalas prieš Prudoną [31], o paskui „Komunistų manifestas“ tiesiog sako, kad, įvedus socialistinę visuomenės santvarką, valstybė savaime subyra (sich auflöst) ir išnyksta. Kadangi valstybė tėra laikina institucija,* kuria tenka naudotis kovoje, revoliucijoje, savo priešininkams prievarta nuslopinti, tai kalbėti apie laisvąją liaudies valstybę yra gryna nesąmonė: kol proletariatui dar reikalinga valstybė, jam reikalinga ji ne laisvei, bet siekiant nuslopinti savo priešininkus, o kai darosi galima kalbėti apie laisvę, tada valstybė, kaip tokia, nustoja gyvavusi. Todėl mes pasiūlytume visur vietoj žodžio valstybė įrašyti žodį „bendruomenė“ (Gemeinwesen), puikų seną vokišką žodį, atitinkantį prancūzišką žodį „komuna“ (vokiškojo originalo 321—322 p.) [32].

Reikia turėti galvoje, kad šiame laiške kalbama apie partijos programą, kurią Marksas kritikavo laiške, datuotame tik keliomis savaitėmis vėliau už šį laišką (Markso 1875 m. gegužės 5 d. laiškas), ir kad Engelsas gyveno tuomet, drauge su Marksu, Londone. Todėl, paskutinėje frazėje sakydamas „mes“, Engelsas, be abejo, savo ir Markso vardu siūlo Vokietijos darbininkų partijos vadui išmesti iš programos žodį „valstybė“ ir pakeisti jį žodžiu „bendruomenė“.

Kaip imtų kaukti apie „anarchizmą“ dabartinio, oportunistų patogumams suklastoto „marksizmo“ vadeivos, jeigu jiems būtų pasiūlyta taip pataisyti programą!

Tegul kaukia. Už tai juos pagirs buržuazija.

O mes dirbsime savo darbą. Peržiūrint mūsų partijos programą, į Engelso ir Markso patarimą būtinai reikia atkreipti dėmesį, kad būtume arčiau tiesos, kad atgaivintume marksizmą, apvalę jį nuo iškraipymų, kad teisingiau vadovautume darbininkų klasės kovai dėl išsivadavimo. Tarp bolševikų tikriausiai neatsiras Engelso ir Markso patarimo priešininkų. Sunkumų bus gal tik dėl termino.. Vokiečių kalba turi du žodžius, reiškiančius „bendruomenė“; iš jų Engelsas išrinko tokį, kuris reiškia ne atskirą bendruomenę, bet jų visumą, bendruomenių sistemą. Rusų kalba tokio žodžio neturi, ir galbūt reikės pasirinkti prancūzišką žodį „komuna“, nors tai irgi sudaro tam tikrų nepatogumų.

„Komuna jau nebebuvo valstybė tikrąja prasme“ — štai teoriškai labai svarbus Engelso teiginys. Po to, kas anksčiau išdėstyta, šis teiginys visiškai suprantamas. Komuna nustojo buvusi valstybe, kadangi jai reikėjo slopinti ne gyventojų daugumą, bet mažumą (išnaudotojus); buržuazinę valstybės mašiną ji sudaužė; vietoj specialios slopinamosios jėgos į sceną iškilo patys gyventojai. Vis tai nukrypimai nuo valstybės tikrąja prasme. Ir jei Komuna būtų įsigalėjusi, tai joje valstybės pėdsakai būtų savaime „nunykę“, jai nebūtų reikėję „naikinti“ valstybės įstaigų: jos būtų nustojusios funkcionuoti, kai tik joms nebebūtų buvę ko veikti.

„Anarchistai bado mums akis „liaudies valstybe“ „; tai sakydamas, Engelsas turi galvoje pirmiausia Bakuniną ir jo užsipuolimus prieš Vokietijos socialdemokratus. Engelsas tuos užsipuolimus pripažįsta teisingais, turint galvoje, kad „liaudies valstybė“ yra tokia pat nesąmonė ir toks pat nukrypimas nuo socializmo, kaip ir „laisvoji liaudies valstybė“. Engelsas stengiasi pataisyti Vokietijos socialdemokratų kovą prieš anarchistus, padaryti tą kovą principiškai teisingą, apvalyti ją nuo oportunistinių prietarų dėl „valstybės“. Deja! Engelso laiškas 36 metus išgulėjo nukištas. Toliau pamatysime, kad, ir paskelbus tą laišką, Kautskis atkakliai kartoja iš esmės tas pačias klaidas, dėl kurių buvo įspėjęs Engelsas.

Bėbelis atsakė Engelsui 1875 m. rugsėjo 2 d. laišku, kuriame, be kita ko, rašė, kad „visiškai sutinka“ su jo nuomone dėl programos projekto ir kad turi priekaištų Lybknechtui dėl nuolaidumo (Bėbelio memuarų vok. leidimo II tomo 334 p.). Tačiau jeigu paimsime Bėbelio brošiūrą „Mūsų tikslai“, tai joje rasime visiškai neteisingų samprotavimų apie valstybę:

„Valstybė turi būti paversta iš klasiniu viešpatavimu pagrįstos valstybės liaudies valstybe“ (vokiškasis „Unsere Ziele“ leidimas, 1886, p. 14).

Taip išspausdinta 9-ajame (devintajame!) Bėbelio brošiūros leidime! Nenuostabu, kad Vokietijos socialdemokratija persiėmė taip atkakliai kartojamais oportunistiniais samprotavimais apie valstybę, ypač kai revoliuciniai Engelso aiškinimai buvo nukišami, o visos gyvenimo aplinkybės ilgam „atpratino“ nuo revoliucijos.

4. Erfurto programos projekto kritika

Erfurto programos [33] projekto kritika, Engelso išsiųsta Kautskiui 1891 m. birželio 29 d. ir paskelbta tiktai po dešimties metų žurnale „Neue Zeit“, negali būti aplenkta, nagrinėjant marksizmo valstybės teoriją, nes ji skirta daugiausia kaip lik oportunistinėms socialdemokratijos pažiūroms valstybės santvarkos klausimais kritikuoti.

Prabėgomis pažymėsime, kad ekonomikos klausimais Engelsas taip pat pateikia vieną nepaprastai vertingą mintį, kuri parodo, kaip atidžiai ir įsigilindamas jis sekė kaip tik naujausiojo kapitalizmo pakitimus ir kad jis dėl to sugebėjo iki tam tikro laipsnio iš anksto numatyti mūsų, imperialistinės, epochos uždavinius. Štai ta mintis: dėl žodžio „neplaningumas“ (Planlosigkeit), pavartoto programos projekte kapitalizmui apibūdinti, Engelsas rašo:

„. . Jeigu mes nuo akcinių bendrovių pereiname prie trestų, kurie pajungia sau ir monopolizuoja ištisas pramonės šakas, tai čia baigiasi ne tik privatinė gamyba, bet ir neplaningumas“ („Neue Zeit“, 20 metai, t. 1, 1901—1902, p.8) .

Čia paimta tai, kas svarbiausia teoriškai įvertinant naujausiąjį kapitalizmą, t. y. imperializmą, būtent, kad kapitalizmas pavirsta monopolistiniu kapitalizmu. Pastarąjį reikia pabrėžti, nes labiausiai paplitusi klaida yra buržuazinis reformistinis teiginys, kad monopolistinis arba valstybinis monopolistinis kapitalizmas jau nebesąs kapitalizmas, jau galįs būti pavadintas „valstybiniu socializmu“ ir panašiai. Visiško planingumo, žinoma, trestai nedavė, neduoda ligi šiol ir negali duoti. Bet kiek jie duoda planingumo, kiek kapitalo magnatai iš anks to apskaito gamybos didumą nacionaliniu arba net internacionaliniu mastu, kiek jie planingai ją reguliuoja, mes vis dėlto pasiliekame kapitalizme, kad ir naujojoje jo stadijoje, tačiau, be abejo, kapitalizme. Tokio kapitalizmo „artimumas“ socializmui tikriesiems proletariato atstovams turi buti argumentas už socialistinės revoliucijos artumą, lengvumą, įvykdomumą, neatidėtinumą, o visai ne argumentas už tai, kad reikėtų pakančiai žiūrėti į šios revoliucijos neigimą ir į kapitalizmo padailinimą, kuriuo užsiima visi reformistai.

Tačiau grįžkime prie valstybės klausimo. Trejopus itin vertingus nurodymus duoda čia Engelsas: pirma, respublikos klausimu; antra, apie nacionalinio klausimo sąryšį su valstybės santvarka; trečia, apie vietinę savivaldą.

O dėl respublikos, tai Engelsas, kritikuodamas Erfurto programos projektą, padarė iš to svorio centrą. O jei prisiminsime, kokią reikšmę Erfurto programa įgavo visoje tarptautinėje socialdemokratijoje, kad ji tapo pavyzdžiu visam antrajam Internacionalui, tai neperdėdami galėsime pasakyti, kad Engelsas čia kritikuoja viso antrojo Internacionalo oportunizmą.

„Politiniai projekto reikalavimai,— rašo Engelsas,— turi didelį trūkumą. Jame nėra to (Engelso kursyvas), ką iš tikrųjų reikėjo pasakyti.“

Ir toliau paaiškinama, kad Vokietijos konstitucija yra, tikrai sakant, reakcingiausios 1850 metų konstitucijos kopija, kad reichstagas, kaip pasakė Vilhelmas Lybknechtas, tėra „absoliutizmo figos lapelis“, kad, remiantis konstitucija, įteisinančia smulkias valstybes ir smulkiųjų vokiečių valstybių sąjungą, norėti „visus darbo įrankius paversti bendra nuosavybe“ yra „aiški nesąmonė“.

„Liesti šią temą pavojinga“,— priduria Engelsas, puikiai žinodamas, jog negalima legaliai iškelti programoje reikalavimo, kad Vokietijoje būtų įkurta respublika. Tačiau Engelsas nesitaiko be niekur nieko su šiuo aiškiu sumetimu, kuriuo „visi“ pasitenkina. Engelsas rašo toliau: „Bet reikalas vis dėlto vienaip ar kitaip turi buti išjudintas. Kaip labai tai būtina, parodo kaip tik dabar didelėje socialdemokratinės spaudos dalyje plintantis (einreißende) oportunizmas. Iš baimės, kad nebūtų atnaujintas įstatymas prieš socialistus, arba atsimenant kai kuriuos išleidus tą įstatymą padarytus per ankstyvus pareiškimus, norima dabar, kad dabartinę įstatyminę tvarką Vokietijoje partija, pripažintų pakankama visiems jos reikalavimams taikiai įvykdyti…“

Kad Vokietijos socialdemokratai veikė, bijodami, kad ne būtų atnaujintas ypatingasis įstatymas [34], šį pagrindinį faktą Engelsas iškelia į pirmąją vietą ir nesvyruodamas vadina tai oportunizmu, jis teigia, jog kaip tik dėl to, kad Vokietijoje nėra respublikos ir laisvės, svajonės apie „taikų“ kelią yra visai beprasmiškos. Engelsas pakankamai atsargus, kad nesusirištų rankų. Jis pripažįsta, kad respublikos arba labai didelės laisvės šalyse „galima įsivaizduoti“ (tik „įsivaizduoti“!) laikų vystymąsi į socializmą, tačiau Vokietijoje, kartoja jis,

„.. .Vokietijoje, kur vyriausybė beveik visagalė, o reichstagas ir visos kitos atstovaujamosios įstaigos neturi tikros valdžios,—Vokietijoje skelbti kažką panašaus, ir be jokio reikalo, reiškia nuimti figos lapelį nuo absoliutizmo ir pačiam atsistoti nuogumui pridengti…“

Didžioji dauguma Vokietijos socialdemokratų partijos, „nukišusios“ šiuos nurodymus, oficialiųjų vadų iš tikrųjų ir buvo absoliutizmo dangstytojai.

,,.. .Pagaliau tokia politika gali tik nuvesti partiją klaidingu keliu. Į pirmąją vietą iškeliami bendri, abstraktūs politiniai klausimai ir šitaip pridengiami artimiausieji konkretus klausimai, kurie, įvykus pirmiesiems svarbiems įvykiams, pirmajai politinei krizei, savaime iškyla į darbotvarkę. Kas gali iš to išeiti, išskyrus tai, kad partija staiga lemiamu momentu pasirodys esanti bejėgė, kad lemiamaisiais klausimais joje viešpatauja neaiškumas ir nėra vieningumo, nes tie klausimai niekada nebuvo svarstomi. ..

Didieji, pagrindiniai sumetimai užmirštami dėl trumpalaikių dienos interesų, vaikomasi trumpalaikių laimėjimų: ir kovojama dėl jų, neatsižvelgiant į tolesnius padarinius, judėjimo ateitis aukojama jo dabarčiai — galbūt visa tai yra daroma ir „dorais“ motyvais. Bet tai yra oportunizmas ir lieka oportunizmas, o „dorasis“ oportunizmas galbūt pavojingesnis už visus kitus…

Jeigu kuo nors visiškai negalima abejoti, tai būtent tuo, kad mūsų partija ir darbininkų klasė gali tapti viešpataujančia tik esant tokiai politinei formai, kaip demokratinė respublika. Pastaroji, kaip jau parodė didžioji Prancūzijos revoliucija, yra net specifinė proletariato diktatūros forma…“

Engelsas čia itin ryškia forma kartoja tą pagrindinę idėją, kuri raudona gija driekiasi per visus Markso veikalus, būtent, kad demokratinė respublika yra artimiausias priėjimas prie proletariato diktatūros. Juk tokia respublika, nė kiek nepašalindama kapitalo viešpatavimo, vadinasi, masių engimo ir klasių kovos, neišvengiamai padeda šiai kovai taip išsiplėsti, išsiskleisti, išryškėti ir pasmarkėti, jog jei atsiranda galimybė patenkinti pagrindinius engiamųjų masių interesus, tai neišvengiama, kad tą galimybę įgyvendina vien tik proletariato diktatūra, kai proletariatas vadovauja toms masėms. Visam antrajam Internacionalui tai — taip pat marksizmo „užmirštieji žodžiai“, ir jų užmiršimą nepaprastai ryškiai parodė menševikų partijos istorija per pirmąjį 1917 metų Rusijos revoliucijos pusmetį.

Federacinės respublikos ir nacionalinės gyventojų sudėties klausimu Engelsas rašė:

„Kas turi būti vietoj dabartinės Vokietijos?“ (su jos reakcine monarchine konstitucija ir su tokiu pat reakciniu pasidalijimu į smulkias valstybes, pasidalijimu, kuris įamžina „prūsiškumo“ ypatybes, užuot ištirpinęs jas Vokietijoje kaip visumoje). „Mano manymu, proletariatas gali panaudoti tik vieningos ir nedalijamos respublikos formą. Apskritai imant, federacinė respublika dar ir dabar tebėra būtinybė milžiniškoje Jungtinių Valstijų teritorijoje, nors jų rytuose ji jau darosi kliūtimi. Ji butų žingsnis pirmyn Anglijoje, kur dviejose salose gyvena keturios nacijos ir, nors tėra vienas parlamentas, viena greta kitos veikia trys įstatymų leidybos sistemos. Federacinė respublika jau seniai pasidarė kliūtimi mažytėje Šveicarijoje, ir jeigu ten dar galima ją pakęsti, tai tik todėl, kad Šveicarija pasitenkina grynai pasyvaus Europos valstybinės sistemos nario vaįdmeniu. Vokietijai federalistinis jos sušveicarinimas būtų didžiulis žingsnis atgal. Du punktai skiria sąjunginę valstybę nuo visiškai vieningos valstybės, būtent: tai, kad kiekviena atskira į sąjungą įeinanti valstybė turi atskirus savo civilinius ir baudžiamuosius įstatymus, atskirą savo teismų santvarką, o paskui tai, kad greta liaudies rūmų yra valstybių atstovų rūmai, ir juose kiekvienas kantonas, kaip toks, balsuoja nepriklausomai nuo to, ar jis didelis, ar mažas.“ Vokietijoje sąjunginė valstybė yra perėjimas į visiškai vieningą valstybę, ir 1866 bei 1870 metų „revoliuciją iš viršaus“ reikia ne gręžti atgal, bet papildyti „judėjimu iš apačios“.

Engelsas ne tik nėra abejingas valstybės formų klausimui, bet, priešingai, nepaprastai kruopščiai stengiasi analizuoti kaip tik pereinamąsias formas, kad priklausomai nuo konkrečių istorinių kiekvieno atskiro atvejo ypatybių galėtų nustatyti, iš ko į ką perėjimas yra atitinkama pereinamoji forma.

Engelsas, kaip ir Marksas, proletariato ir proletarinės revoliucijos požiūriu gina demokratinį centralizmą, vieningą ir nedalijamą respubliką. Į federacinę respubliką jis žiūri arba knip į išimtį ir vystymosi kliūtį, arba kaip į perėjimą iš monarchijos į centralistinę respubliką, kaip į „žingsnį pirmyn“ itin tikromis ypatingomis sąlygomis. Ir tarp tų ypatingų sąlygų iškeliamas nacionalinis klausimas.

Engelsas, kaip ir Marksas, nors jie negailestingai kritikavo smulkiųjų valstybių reakcingumą ir to reakcingumo dangstymą nacionaliniu klausimu tam tikrais konkrečiais atvejais, niekur nė kiek nesiekia išsisukti nuo nacionalinio klausimo,— lokiu siekimu dažnai nusideda Olandijos ir Lenkijos marksistai, kurie remiasi visiškai teisėta kova prieš miesčioniškai siaurą „savo“ mažųjų valstybių nacionalizmą.

Net Anglijoje, kur ir geografinės sąlygos, ir kalbos bendrumas, ir daugelio šimtų metų istorija, atrodytų, „padarė galą“ atskirų smulkių Anglijos dalių nacionaliniam klausimui, net čia Engelsas atsižvelgia į aiškų faktą, kad nacionalinis; klausimas dar neišgyventas, ir dėl to federacinę respubliką pripažįsta „žingsniu pirmyn“. Suprantama, čia nė kiek neatsisakoma kritikuoti federacinės respublikos trūkumų ir kuo ryžtingiausiai propaguoti vieningos, centralistinės demokratinės respublikos ir kovoti dėl jos.

Bet demokratinį centralizmą Engelsas supranta anaiptol ne ta biurokratine prasme, kuria šią sąvoką vartoja buržuaziniai ir smulkiaburžuaziniai ideologai, tarp jų anarchistai. Centralizmas Engelsui nė kiek nereiškia, kad nėra galima tokia plati vietinė savivalda, kuri, „komunoms“ ir sritims savanoriškai ginant valstybės vieningumą, būtinai pašalina visokį biurokratizmą ir visokį „komandavimą“ iš viršaus.

,,…Taigi vieninga respublika, — rašo Engelsas, dėstydamas programines marksizmo pažiūras į valstybę,— bet ne tokia, kaip dabartinė Prancūzijos respublika, kuri yra niekas daugiau kaip 1798 metais įkurta imperija be imperatoriaus. Nuo 1792 iki 1798 metų kiekvienas Prancūzijos departamentas, kiekviena bendruomenė (Gerneinde) turėjo visišką savivaldą Amerikos pavyzdžiu, ir tai turime turėti ir mes. Kaip reikia organizuoti savivaldą ir kaip galima išsiversti be biurokratijos, tai parodė ir įrodė mums Amerika ir pirmoji Prancūzijos respublika, o dabar dar teberodo Kanada, Australija ir kitos Anglijos kolonijos. Ir tokia provincinė (sritinė) ir bendruomeninė savivalda— kur kas laisvesnės įstaigos negu, pavyzdžiui, Šveicarijos federalizmas, kur, tiesa, kantonas labai nepriklausomas bundo“ (t. y. visos federacinės valstybės) „atžvilgiu, bet nepriklausomas taip pat ir apskrities (becirko) atžvilgiu ir bendruomenės atžvilgiu. Kantoninės vyriausybės skiria apskrities viršininkus (štathalterius) ir prefektus; to visiškai nėra anglų kalbos šalyse, ir savo šalyje ateityje mes taip pat turime tai griežtai pašalinti, kaip ir prūsiškuosius landratus bei regyrungsratus“ (komisarus, apskrities viršininkus, gubernatorius, apskritai valdininkus, skiriamus iš viršaus). Engelsas siūlo atitinkamai suformuluoti programos punktą apie savivaldą šitaip: „Visiška savivalda provincijoje“ (gubernijoje arba srityje), „apskrityje ir bendruomenėje per valdininkus, išrinktus remiantis visuotine rinkimų teise; panaikinami visi valstybės skiriami vietiniai ir provinciniai valdžios organai.“

Kerenskio ir kitų „socialistinių“ ministrų vyriausybės uždarytoje „Pravdoje“ (Nr. 68, 1917 m. gegužės 28 d.) man jau yra tekę nurodyti, kaip šiuo punktu,— suprantama, toli gražu ne juo vienu,— mūsų neva socialistiniai neva revoliucinės neva demokratijos atstovai nepaprastai nukrypdavo nuo demokratizmo . Suprantama, kad žmonės, susirišę „koalicija“ su imperialistine buržuazija, likdavo kurti tiems nurodymams.

Labai svarbu pažymėti, kad Engelsas, remdamasis faktais, tiksliausiu pavyzdžiu, paneigia nepaprastai paplitusį, — ypač tarp smulkiaburžuazinės demokratijos, — prietarą, kad federacinė respublika būtinai reiškianti daugiau laisvės negu centralistinė. Tai neteisinga. Faktai, Engelso pateikiami dėl centralistinės 1792—1798 metų Prancūzijos respublikos ir federalistinės Šveicarijos respublikos, tai paneigia. Daugiau laisvės yra davusi tikrai demokratinė centralistinė respublika negu federalistinė. Arba kitaip: didžiausią vietinę, sritinę ir kt. laisvę, žinomą istorijoje, yra davusi centralistinė, o ne federacinė respublika.

Į šį faktą, kaip ir apskritai į visą federacinės ir centralistinės respublikos ir vietinės savivaldos klausimą, mūsų partinėje propagandoje ir agitacijoje buvo kreipiama ir tebekreipiama nepakankamai dėmesio.

5. 1891 metų pratarmė Markso „Pilietiniam karui“

„Pilietinio karo Prancūzijoje“ 3-iojo leidimo pratarmėje — toji pratarmė pažymėta 1891 metų kovo 18 dienos data ir pirmą kartą buvo išspausdinta žurnale „Neue Zeit“ — Engelsas greta įdomių, prabėgomis padarytų pastabų klausimais, susijusias su pažiūra į valstybę, pateikia nuostabiai ryškią Komunos pamokų santrauką [35]. Ši santrauka, apibendrinanti visą patyrimą, įgytą per dviejų dešimčių metų laikotarpį, skyrusį autorių nuo Komunos, ir specialiai nukreipta prieš paplitusį Vokietijoje „prietaringą tikėjimą valstybe“, pagrįstai gali būti pavadinta paskutiniu marksizmo žodžiu nagrinėjamuoju klausimu.

Prancūzijoje, pažymi Engelsas, po kiekvienos revoliucijos darbininkai būdavo ginkluoti; „dėl to pirmasis prie valstybės vairo buvusių buržua uždavinys buvo nuginkluoti darbininkus. Iš čia — po kiekvienos darbininkų iškovotos revoliucijos nauja kova, kuri baigiasi darbininkų pralaimėjimu…“

Buržuazinių revoliucijų patyrimo santrauka yra ir trumpa, ir raiški. Dalyko esmė — be kita ko, ir valstybės klausimu (ar engiamoji klasė turi ginklų?) — čia puikiai suvokta. Kaip tik šią esmę dažniausiai ir apeina tiek profesoriai, pasidavę buržuazinės ideologijos įtakai, tiek ir smulkiaburžua ziniai demokratai. 1917 metų Rusijos revoliucijoje „menševikui“, „irgi marksistui“ Cereteliui teko garbė (Kavenjako garbė) išplepėti tą buržuazinių revoliucijų paslaptį. Savo „istorinėje“ birželio 11 dienos kalboje Ceretelis prasitarė apie buržuazijos pasiryžimą nuginkluoti Piterio darbininkus, žinoma, skelbdamas, kad tas sprendimas esąs ir jo paties, ir „valstybinė“ būtinybė apskritai! [36]

Istorinė Ceretelio birželio 11 dienos kalba, žinoma, kiekvienam 1917 metų revoliucijos istorikui bus viena iš vaizdžiausių iliustracijų, parodančių, kaip pono Ceretelio vadovaujamas; psorų ir menševikų blokas perėjo į buržuazijos pusę prieš revoliucinį proletariatą.

Antra prabėgomis padaryta Engelso pastaba, taip pat susijusi su valstybės klausimu, yra apie religiją. Yra žinoma, kad Vokietijos socialdemokratija, kuo daugiau ji puvo ir darėsi vis oportunistiškesnė, tuo dažniau nuriedėdavo į filisteriškai iškraipytą aiškinimą garsiosios formulės ,,religija paskelbiama privačiu reikalu“. Būtent: ši formulė buvo aiškinama taip, tarytum ir revoliucinio proletariato partijai religijos klausimas esąs privatus reikalas!! Šiam visiškam revoliucinės proletariato programos išdavimui ir pasipriešino Engelsas, kuris 1891 metais tematė tik visai silpnas oportunizmo užuomazgas savo partijoje ir kuris dėl to pasisakė kuo atsargiausiai:

,,Kadangi Komunoje posėdžiavo beveik vien darbininkai arba pripažinti darbininkų atstovai, tai jos nutarimai buvo griežtai proletariški. Arba tie nutarimai dekretavo tokias reformas, nuo kurių respublikoniškoji buržuazija atsisakė tik iš niekšiško bailumo ir kurios sudaro būtiną laisvo darbininkų klasės veikimo pagrindą. Taip buvo įgyvendinamas principas, kad valstybei religija yra grynai privatus reikalas. Arba Komuna leido nutarimus, kurie buvo tiesiogiai naudingi darbininkų klasei ir kurie iš dalies smarkiai pakirto senąją visuomenės santvarką…“

Engelsas tyčia pabrėžė žodį „valstybei“, kreipdamas taiklų smūgį į vokiečių oportunizmą, kuris skelbė, kad religija esanti privatus reikalas partijai, ir todėl menkino revoliucinio proletariato partiją iki vulgariausios „laisvamaniškosios“ miesčionijos, pasirengusios leisti betikybiškumo būklę, bet išsižadančios uždavinio — kovoti partinę kovą prieš religinį opiumą, kvailinantį liaudį.

Būsimasis Vokietijos socialdemokratijos istorikas, tyrinėdamas 1914 metais įvykusio gėdingo jos bankroto šaknis, ras nemaža įdomios medžiagos šiuo klausimu, pradedant nuo išsisukinėjamų, iki galo atidarančių duris oportunizmui pareiškimų idėjinio partijos vado Kautskio straipsniuose ir baigiant partijos pažiūra į „Los-von-Kirche-Bewegung“ (atsiskyrimo nuo bažnyčios judėjimą) 1913 metais [37].

Bet pažiūrėkime, kaip Engelsas, praėjus dvidešimt metų po Komunos, kovojančiajam proletariatui apibendrino jos pamokas.

Štai kokias pamokas kėlė į pirmą vietą Engelsas:

„…Kaip tik ta engiančioji pirmesnės centralizuotos vyriausybės valdžia, kariuomenė, politinė policija, biurokratija, kurią Napoleonas sukūrė 1798 metais ir kurią nuo to laiko kiekviena nauja vyriausybė perimdavo kaip pageidaujamą įrankį ir ją naudodavo prieš savo priešininkus, kaip tik toji valdžia turėjo sugriūti visur Prancūzijoje, kaip ji kad sugriuvo Paryžiuje.

Komuna turėjo iš pat pradžių pripažinti, kad darbininkų klasė, paėmusi valdžią, negali toliau šeimininkauti su senąja valstybės mašina; kad darbininkų klasė, nenorėdama iš naujo netekti savo ką tik iškovoto viešpatavimo, turi, viena, pašalinti visą senąją, lig šiol prieš ją vartotą engimo mašiną, o antra, turi apsidrausti nuo savo atstovų ir valdininkų, paskelbdama, kad jie visi, be jokios išimties, bet kuriuo laiku gali būti atšaukti.. .“

Engelsas dar ir dar kartą pabrėžia, kad ne tik monarchijos, bet ir demokratinėje respublikoje valstybė lieka valstybė, t. y išlaiko savo pagrindinį skiriamąjį bruožą: pareigūnus, „visuomenės tarnus“, jos organus paversti jos viešpačiais.

,,..Prieš šį visose lig šiol buvusiose valstybėse neišvengiamą valstybės ir valstybės organų pavirtimą iš visuomenės tarnų visuomenės viešpačiais Komuna panaudojo dvi neklaidingas priemones. Pirma, ji skirdavo į visas pareigas, administracijos, teismo, liaudies švietimo srityje, asmenis, išrinktus visuotinės rinkimų teisės pagrindu, ir kartu įvedė teisę atšaukti tuos išrinktuosius bet kuriuo laikujų rinkėjų nutarimu. O antra, ji mokėjo visiems pareigūnams, tiek aukštiesiems, tiek žemiesiems, tik tokį atlyginimą, kokį gaudavo kiti darbininkai. Didžiausia alga, kurią Komuna iš viso mokėjo, buvo 6000 frankų [38]. Taip buvo sudaryta patikima kliūtis, trukdanti vaikytis šiltų vietelių ir siekti karjeros, net ir nepriklausomai nuo imperatyvinių mandatų, kuriuos, be to, Komuna įvedė atstovaujamųjų įstaigų deputatams…“

Engelsas čia prieina tą įdomią ribą, kur nuosekli demokratija, viena, virsta socializmu, o antra, kur ji reikalauja socializmo. Nes valstybei panaikinti reikia, kad valstybinės tarnybos funkcijos pavirstų tokiomis paprastomis kontrolės ir apykaitos operacijomis, kurios prieinamos, įveikiamos didžiulei daugumai gyventojų, o paskui ir visiems iki vieno gyventojams. O visiškas karjerizmo pašalinimas reikalauja, kad „garbinga, nors ir nepelninga vietelė valstybinėje tarnyboje negalėtų būti tilteliu peršokti į didžiai pelningas pareigas bankuose ir akcinėse bendrovėse, kaip kad nuolat būna visose laisviausiose kapitalistinėse šalyse.

Bet Engelsas nedaro tos klaidos, kurią, pavyzdžiui, daro kai kurie marksistai nacijų apsisprendimo teisės klausimu: girdi, esant kapitalizmui ji negalima, o esant socializmui — nereikalinga. Tokį, tariamai sąmojingą, o iš tikrųjų neteisingą samprotavimą būtų galima pakartoti apie bet kuri demokratinį institutą, taip pat ir apie kuklią valdininkų algą, nes iki galo nuoseklus demokratizmas esant kapitalizmui yra negalimas, o esant socializmui nunyks bet kuri demokratija.

Tai — sofizmas, panašus į tą seną juoką, ar žmogus taps plikas, jeigu jo galvoje plaukų bus vienu plauku mažiau.

Plėtoti demokratiją iki galo, ieškoti formų, kaip ją plėtoti, išbandyti jas praktiškai ir t. t.,— visa tai yra vienas iš sudedamųjų kovos dėl socialinės revoliucijos uždavinių. Atskirai paimtas, joks demokratizmas neduos socializmo, tačiau gyvenime demokratizmas niekuomet nebus „atskirai paimtas“, o bus „paimtas drauge“ darys savo įtaką ir ekonomikai, skatins jos pertvarkymą, pasiduos ekonomikos raidos įtakai ir t. t. Tokia yra gyvosios istorijos dialektika.

Engelsas toliau rašo:

,,…Tasai senosios valstybinės valdžios susprogdinimas (Sprengung) ir jos pakeitimas nauja, tikrai demokratine, smulkiai aprašyti trečiajame „Pilietinio karo“ skyriuje. Bet čia reikėjo dar kartą trumpai panagrinėti kai kuriuos to pakeitimo bruožus, nes kaip tik Vokietijoje prietaringas tikėjimas valstybe yra iš filosofijos perėjęs į bendrąją buržuazijos ir net daugelio darbininkų sąmonę. Pagal filosofų teoriją, valstybė yra „idėjos įgyvendinimas“, arba į filosofų kalbą išversta dievo karalystė žemėje, valstybė yra tokia arena, kurioje įgyvendinama arba turi būti įgyvendinta amžina tiesa ir teisingumas. O iš to kyla prietaringa pagarba valstybei ir visam tam, kas yra susiję su valstybe,— prietaringa pagarba, kuri tuo lengviau įsišaknija, kad žmonės iš mažens įpranta manyti, jog visai visuomenei bendri reikalai ir interesai negali būti kitaip vykdomi ir saugomi, kaip tik ligšioliniu būdu, t. y., kad jais turi rūpintis valstybė ir pelningomis vietelėmis apdovanoti jos valdininkai. Žmonės įsivaizduoja žengią nepaprastai drąsų žingsnį į priekį, jeigu nusikrato tikėjimu paveldimąja monarchija ir tampa demokratinės respublikos šalininkais. O iš tikrųjų valstybė yra ne kas kita, kaip mašina vienai klasei slopinti kitą, ir demokratinėje respublikoje nė kiek ne mažiau negu monarchijoje. Ir geriausiu atveju valstybė yra blogis, kurį paveldi proletariatas, pasiekęs pergalę kovodamas dėl klasinio viešpatavimo; laimėjęs proletariatas, kaip ir Komuna, bus priverstas tučtuojau pašalinti blogiausias to blogio ypatybes, kol karta, išaugusi naujomis, laisvomis visuomeninėmis sąlygomis, įstengs išmesti lauk visą tą valstybingumo šlamštą.“

Engelsas įspėjo vokiečius, kad jie dėl monarchijos pakeitimo respublika neužmirštų socializmo pagrindų apskritai valstybės klausimu. Jo įspėjimai dabar skaitomi kaip tiesioginė pamoka ponams cereteliams ir černovams, kurie, praktiškai įgyvendinę „koaliciją“, pasirodė prietaringai tikį valstybe ir jaučią jai prietaringą pagarbą!

Dar dvi pastabos: 1) Jei Engelsas sako, kad demokratinėje respublikoje „nė kiek ne mažiau“ negu monarchijoje valstybė lieka „mašina vienai klasei engti kitą“, tai visai nereiškia, kad proletariatui nerūpi engimo forma, kaip „moko“ kai kurie anarchistai. Platesnė, laisvesnė, atviresnė klasių kovos ir klasinio engimo forma nepaprastai palengvina proletariatui kovoti dėl klasių panaikinimo apskritai.

2) Kodėl tik nauja karta įstengs visiškai išmesti lauk visą tą valstybingumo šlamštą,— šis klausimas yra susijęs su demokratijos įveikimo klausimu, kurį ir panagrinėsime.

6. Engelsas apie demokratijos įveikimą

Engelsui teko apie tai pasisakyti, kalbant apie moksliškai neteisingą pavadinimą „socialdemokratas“.

Leisdamas savo 8-ojo dešimtmečio straipsnius įvairiomis temomis, daugiausia „internacionalinio“ turinio („Internationales aus dem „Volksstaat“ „ *), to leidinio pratarmėje, pažymėtoje 1894 m. sausio 3 d. data, t. y. parašytoje pusantrų metų prieš mirtį, Engelsas rašė, kad visuose straipsniuose vartojamas žodis „komunistas“, o ne „socialdemokratas“, nes tada socialdemokratais vadindavo save Prancūzijos prudonistai, Vokietijos lasalininkai.

,,.. .Todėl Marksas ir aš,— rašo toliau Engelsas,— norėdami pažymėti specialiai mūsų požiūrį, jokiu būdu negalėjome vartoti tokio neaiškaus pasakymo. Šiuo metu yra kitaip, ir šis žodis („socialdemokratas“) galbūt gali tikti (mag passieren), nors jis ir lieka netikslus (unpassend, netinkamas) tokiai partijai, kurios ekonominė programa nėra tik socialistinė apskritai, bet tiesiog komunistinė,— partijai, kurios politinis galutinis tikslas yra įveikti visą valstybę, vadinasi, taip pat ir demokratiją. Tačiau tikrųjų (Engelso kursyvas) politinių partijų pavadinimai niekuomet jų visiškai neatitinka; partija vystosi, pavadinimas išlieka“ [39].

Dialektikas Engelsas savo gyvenimo pabaigoje lieka ištikimas dialektikai. Mes su Marksu, sako jis, turėjome puikų, moksliškai tikslų partijos pavadinimą, bet nebuvo tikros, t. y. masinės proletariato partijos. Dabar (XIX amžiaus pabaiga) yra tikra partija, bet jos pavadinimas moksliškai neteisingas. Nieko, „tiks“, kad tik partija vystytųsi, kad tik mokslinis jos pavadinimo netikslumas nebūtų nuo jos nuslėptas ir nekliudytų jai vystytis teisinga kryptimi!

Galbūt kuris nors juokdarys ir mus, bolševikus, imtų engelsiškai guosti: mes turime tikrą partiją, ji puikiai vystosi; „tiks“ ir toks beprasmiškas, nevykęs žodis, kaip „bolševikas“, absoliučiai nieko nereiškiantis, išskyrus tą grynai atsitiktinę aplinkybę, kad 1903 metų Briuselio—Londono suvažiavime mes turėjome daugumą. .. Galbūt dabar, kai respublikonai ir „revoliucinė“ miesčioniška demokratija, persekiodami mūsų partiją liepos ir rugpjūčio mėnesiais, žodį „bolševikas“ padarė tokį visos liaudies gerbiamą, be to, kai tie persekiojimai parodė, kokį milžinišką, istorinį žingsnį į priekį nužengė mūsų partija, iš tikrųjų besivystydama, galbūt ir aš suabejočiau savo balandžio mėnesio pasiūlymu pakeisti mūsų partijos pavadinimą . Galbūt aš pasiūlyčiau savo draugams „kompromisą“: pasivadinti komunistų partija, o skliausteliuose palikti žodį bolševikai. ..

Bet partijos pavadinimo klausimas nepalyginamai mažiau svarbus negu klausimas, kaip revoliucinis proletariatas turi žiūrėti į valstybę.

Įprastiniuose samprotavimuose apie valstybę nuolat daroma ta klaida, dėl kurios čia įspėja Engelsas ir kurią mes anksčiau prabėgomis pažymėjome. Būtent: nuolat užmirštama, kad valstybės panaikinimas yra taip pat ir demokratijos panaikinimas, kad valstybės nunykimas yra demokratijos nunykimas.

Iš pirmo žvilgsnio toks teiginys atrodo nepaprastai keistas ir nesuprantamas; galbūt kai kam net kils baimė, ar nelaukiame mes ateinant tokios visuomenės santvarkos, kai nebus laikomasi mažumos pajungimo daugumai principo, nes juk demokratija ir yra tokio principo pripažinimas?

Ne. Demokratija nėra tas pat, kas mažumos pajungimas daugumai. Demokratija yra valstybė, pripažįstanti mažumos pajungimą daugumai, t. y. organizacija, sistemingai vykdanti vienos klasės prievartą prieš kitą, vienos gyventojų dalies — prieš kitą.

Mes laikome savo galutiniu tikslu panaikinti valstybę, t. y. bet kurią organizuotą ir sistemingą prievartą, iš viso bet kurią prievartą prieš žmones. Mes nelaukiame ateinant tokios visuomenės santvarkos, kai nebūtų laikomasi mažumos pajungimo daugumai principo. Tačiau, siekdami socializmo, mes esame įsitikinę, kad jis peraugs į komunizmą, o dėl to nyks bet koks reikalas iš viso naudoti prievartą prieš žmones, vieną žmogų pajungti kitam, vieną gyventojų dalį — kitai jų daliai, nes žmonės įpras laikytis elementarių visuomeniškumo sąlygų be prievartos ir be pajungimo.

Norėdamas pabrėžti šį įpratimo elementą, Engelsas ir kalba apie naująją kartą, „išaugusią naujomis, laisvomis visuomeninėmis sąlygomis, kuri įstengs visiškai išmesti lauk visą tą valstybingumo šlamštą“,— bet kokio valstybingumo, taip pat ir demokratinio respublikinio valstybingumo, šlamštą.

Norint tai paaiškinti, reikia išnagrinėti ekonominių valstybės nunykimo pagrindų klausimą.

V SKYRIUS

EKONOMINIAI VALSTYBĖS NUNYKIMO PAGRINDAI

Nuodugniausiai šį klausimą išaiškino Marksas savo „Gotos programos kritikoje“ (1875 m. gegužės 5 d. laiškas Brakei, išspausdintas tik 1891 metais žurnale „Neue Zeit“, IX, 1, ir rusų kalba išleistas atskiru leidiniu) [40]. Poleminė šio puikaus veikalo dalis, kurią sudaro lasalizmo kritika, užtemdė, taip sakaint, jo teigiamąją dalį, būtent komunizmo raidos ir valstybės nunykimo sąryšio analizę.

1. Kaip Marksas kėlė klausimą

Paviršutiniškai palyginus Markso 1875 m. gegužės 5 d. laiške Brakei ir anksčiau išnagrinėtą Engelso 1875 m. kovo 28 d. laišką Bėbeliui [41], gali atrodyti, kad Marksas daug didesnis „valstybininkas“ negu Engelsas ir kad abiejų rašytojų pažiūros į valstybę labai skirtingos.

Engelsas siūlo Bėbeliui visai mesti plepalus apie valstybę, visiškai išmesti iš programos žodį valstybė ir pakeisti jį žodžiu „bendruomenė“; Engelsas net pareiškia, kad Komuna jau nebebuvo valstybė tikrąja prasme. Tuo tarpu Marksas kalba net apie „būsimąjį komunistinės visuomenės valstybingumą“, t. y. tarytum pripažįsta valstybės būtinumą net esant komunizmui.

Tačiau tokia pažiūra būtų iš pagrindų neteisinga. Nuodugniau panagrinėjus, paaiškėja, kad Markso ir Engelso pažiūrosį valstybę ir į jos nunykimą visiškai sutampa, o pateiktasis Markso posakis kalba kaip tik apie tą nunykstanti valstybingumą.

Aišku, kad negali buti nė kalbos apie būsimojo „nunykimo“momento nustatymą, juo labiau kad jis yra aiškiai ilgalaikis procesas. Tariamasis skirtingumas tarp Markso ir Engelso paaiškinamas jų pasirinktų temų, jų siektų uždavinių skirtingumu. Engelsas buvo užsibrėžęs uždavinį vaizdžiai, griežtai, stambiais bruožais parodyti Bėbeliui, kokie beprasmiški yra paplitusieji prietarai valstybės klausimu (kurių ir Lasalis daug kur laikėsi). Marksas tik tarp kita ko liečia šį klausimą, domėdamasis kita tema: komunistinės visuomenės raida.

Visa Markso teorija yra vystymosi teorijos — jos nuosekliausia, pilniausia, labiausiai apgalvota ir turiningiausia forma— taikymas šių laikų kapitalizmui. Suprantama, jog Marksui kilo klausimas, kaip tą teoriją taikyti ir būsimajam kapitalizmo žlugimui, ir būsimojo komunizmo būsimajai raidai.

Kokiais gi duomenimis remiantis galima kelti būsimojo komunizmo būsimosios raidos klausimą?

Remiantis tuo, kad jis kyla iš kapitalizmo, istoriškai išsivysto iš kapitalizmo, yra rezultatas veiksmų tokios visuomeninės jėgos, kuri pagimdyta kapitalizmo. Marksas nė kiek nemėgina kurti utopijų, tuščiai spėlioti apie tai, ko negalima žinoti. Marksas kelia komunizmo klausimą, kaip gamtos tyrinėtojas iškeltų naujos, sakykim, biologinės atmainos išsivystymo klausimą, jei mes žinome, kad ji būtent taip atsirado iij! būtent tokia tam tikra kryptimi kinta.

Marksas pirmiausia atmeta šalin tą painiavą, kurią Gotos programa sukelia valstybės ir visuomenės santykio klausimu.

„…Dabartinė visuomenė, — rašo jis, — yra kapitalistinė visuomenė, kuri egzistuoja visose civilizuotose šalyse, daugiau ar mažiau laisva nuo viduramžių priemaišų, daugiau ar mažiau kiekvienos šalies istorinio vystymosi ypatybių pakeista, daugiau ar mažiau išsivysčiusi. Priešingai, „dabartinė valstybė“ keičiasi su kiekviena valstybės sienai

Prūsijos—Vokietijos imperijoje ji visiškai kitokia negu Šveicarijoje, Anglijoje visiškai kitokia negu Jungtinėse Valstijose. Taigi „dabartinė valstybė“ yra fikcija.

Tačiau, nepaisant margo jų formų įvairumo, įvairios įvairių civilizuotų šalių valstybės turi tarp savęs bendra tai, kad jos remiasi dabartine buržuazine, kapitalistiškai daugiau ar mažiau išsivysčiusia visuomene. Todėl jos turi tam tikrų bendrų esminių požymių. Šia prasme galima kalbėti apie „dabartinį valstybingumą“, priešingą tai ateičiai, kai bus nunykusi dabartinė jo šaknis, buržuazinė visuomenė.

Paskui kyla klausimas: kaip pasikeis valstybingumas komunistinėje visuomenėje? Kitais žodžiais: kurios visuomeninės funkcijos pasiliks tuomet, analogiškos dabartinėms valstybės funkcijoms? Į šį klausimą galima atsakyti tik moksliškai; ir kad ir kiek tūkstančių kartų mes derintume žodį „liaudis“ su žodžiu „valstybė“, tai nė per plaukelį nepriartins problemos išsprendimo…“ [42]

Šitaip išjuokęs visas kalbas apie „liaudies valstybę“, Marksas suformuluoja klausimą ir tartum perspėja, kad, norint moksliškai į jį atsakyti, galima operuoti tik moksliškai tvirtai nustatytais duomenimis.

Pirma, kas yra visiškai tiksliai nustatyta visos vystymosi teorijos, viso mokslo apskritai,— ir ką užmiršdavo utopistai, ką užmiršta dabartiniai oportunistai, bijantys socialistinės revoliucijos,— tai toji aplinkybė, kad istoriškai neabejotinai turi būti atskira perėjimo iš kapitalizmo į komunizmą stadija, arba atskiras etapas.

2. Perėjimas iš kapitalizmo į komunizmą

„.. .Tarp kapitalistinės ir komunistinės visuomenės, — rašo toliau Marksas,— yra revoliucinio pirmosios pavertimo antrąja laikotarpis. Šį laikotarpį atitinka ir politinis pereinamasis laikotarpis, ir šio laikotarpio valstybė negali buti niekas kita, kaip tik revoliucinė proletariato diktatūra. . .“

Ši Markso išvada remiasi analize to vaidmens, kurį proletariatas vaidina šių laikų kapitalistinėje visuomenėje, remiasi šios visuomenės raidos ir priešingų proletariato ir buržuazijos interesų nesutaikomumo duomenimis.

Seniau klausimas buvo keliamas taip: norėdamas išsivaduoti, proletariatas turi nuversti buržuaziją, išsikovoti politinę valdžią, įvesti savo revoliucinę diktatūrą.

Dabar klausimas keliamas kiek kitaip: pereiti iš kapitalistinės visuomenės, besivystančios į komunizmą, į komunistinę visuomenę negalima be „politinio pereinamojo laikotarpio“, ir to laikotarpio valstybė gali būti tik revoliucinė proletariato diktatūra.

Koks gi šios diktatūros santykis su demokratija?

Mes matėme, kad „Komunistų manifestas“ tiesiog sugretina dvi sąvokas: „proletariato pavirtimas viešpataujančiąja klase“ ir „demokratijos iškovojimas“ [43]. Remiantis visu tuo, kas anksčiau išdėstyta, galima tiksliau apibrėžti, kaip keičiasi demokratija, pereinant iš kapitalizmo į komunizmą.

Jei kapitalistinė visuomenė vystosi palankiausiai, demokratinėje respublikoje būna daugiau ar mažiau visiškas demokratizmas. Bet tas demokratizmas visada suspaustas ankštų kapitalistinio išnaudojimo rėmų ir todėl iš tikrųjų visuomet būna demokratizmas mažumai, tiktai turtingosioms klasėms, tiktai turtingiesiems. Kapitalistinės visuomenės laisvė visuomet būna maždaug tokia pat, kokia yra buvusi laisvė senovės graikų respublikose: laisvė vergvaldžiams. Šių laikų samdomieji vergai dėl kapitalistinio išnaudojimo sąlygų būna taip prislėgti vargo ir skurdo, kad jiems „nerūpi demokratija“, „nerūpi politika“, kad, įprastai, taikiai klostantis įvykiams, gyventojų dauguma yra nušalinta nuo dalyvavimo visuomeniniame—politiniame gyvenime.

Galbūt šio teiginio teisingumą vaizdžiausiai patvirtina Vokietija kaip tik dėl to, kad toje valstybėje konstitucinis legalumas išsilaikė nuostabiai ilgai ir pastoviai — beveik pusamžį (1871—1914), o socialdemokratija per tą laiką kur kas daugiau negu kitose šalyse sugebėjo nuveikti—„panaudoti legalumą“ ir tokią didelę dalį darbininkų suorganizuoti į politinę partiją, kaip niekur pasaulyje.

Kokia gi yra ta didžiausia kapitalistinėje visuomenėje bet kada buvusi dalis politiškai susipratusių ir veiklių samdomųjų vergų? Vienas milijonas socialdemokratų partijos narių — iš 15 milijonų samdomųjų darbininkų! Trys milijonai profesiniu atžvilgiu susiorganizavusių — iš 15 milijonų!

Demokratija menkutei mažumai, demokratija turtingiesiems,— štai koks kapitalistinės visuomenės demokratizmas. Jei arčiau įsižiūrėsime į kapitalistinės demokratijos mechanizmą, tai visur pamatysime, kad ir „smulkios“, tariamai smulkios, rinkimų teisės detalės (sėslumo cenzas, moterų išskyrimas ir t. t.), ir atstovaujamųjų įstaigų technika, ir faktinės kliūtys pasinaudoti susirinkimų teise (visuomeninės patalpos ne „elgetoms“!), ir grynai kapitalistiškai tvarkoma dienraštinė spauda ir taip toliau ir taip toliau,— kad visa tai parodo vien demokratizmo apribojimus. Šie neturtingiesiems daromi apribojimai, išskyrimai, išimtys, kliūtys atrodo smulkūs, ypač žiūrint akimis to, kas pats niekuomet nėra patyręs vargo ir nėra buvęs artimus engiamosioms klasėms, turint galvoje masių gyvenimą (O tokių yra devynios dešimtosios, jei ne devyniasdešimt devynios šimtosios buržuazinių publicistų ir politikų),— bet, kartu paėmus, tie apribojimai nušalina, išstumia varguomenę iš politikos, iš aktyvaus dalyvavimo demokratijoje.

Marksas puikiai pagavo šią kapitalistinės demokratijos esmę, pasakydamas savo Komunos patyrimo analizėje: engiamiesiems kartą per kelerius metus leidžiama spręsti, kuris būtent iš engiančiosios klasės atstovų jiems atstovaus parlamente ir juos slopins! [45].

Tačiau nuo šios kapitalistinės demokratijos,— neišvengiamai siauros, slapta atstumiančios varguomenę ir todėl perdėm veidmainiškos ir melagingos,— vystymasis į priekį neina paprastai, tiesiai ir sklandžiai, „į vis didesnę demokratiją“, kaip kad vaizduoja liberaliniai profesoriai ir smulkiaburžuaziniai oportunistai. Ne. Vystymasis į priekį, t. y. į komunizmą, eina per proletariato diktatūrą ir kitaip negali eiti, nes palaužti išnaudotojų kapitalistų priešinimosi negali niekas kitas ir negalima kitaip.

O proletariato diktatūra, t. y. engiamųjų avangardo suorganizavimas į viešpataujančiąja klasę engėjams nuslopinti, negali reikšti vien tik demokratijos išplėtimo. Nepaprastai išplėsdama demokratizmą, kuris pirmą kartą tampa demokratizmu neturtingiesiems, demokratizmu liaudžiai, o ne demokratizmu turtuoliams, proletariato diktatūra kartu daug kur m i varžo engėjų, išnaudotojų, kapitalistų laisvę. Juos mes turime nuslopinti, kad išvaduotume žmoniją iš samdomosios vergijos, jų priešinimąsi reikia palaužti jėga,— aišku, kad ten, kur yra slopinimas, yra prievarta, nėra laisvės, nėra demokratijos.

Engelsas tai puikiai išreiškė laiške Bėbeliui, pasakydamas, kaip skaitytojai prisimins, kad „proletariatui reikalinga valstybė ne laisvei, bet siekiant nuslopinti savo priešininkus, o kai bus galima kalbėti apie laisvę, tada nebebus valstybės“ [44].

Demokratija milžiniškai liaudies daugumai ir išnaudotojų, liaudies engėjų slopinimas jėga, t. y. išskyrimas iš demokratijos,— štai kaip pakinta demokratija, pereinant iš kapitalizmo į komunizmą.

Tiktai komunistinėje visuomenėje, kai kapitalistų priešinimasis jau galutinai palaužtas, kai kapitalistai yra išnykę, kai nebėra klasių (t. y. nebėra skirtumo tarp visuomenės narių pagal jų santykį su visuomeninėmis gamybos priemonėmis),— tiktai tada „išnyksta valstybė ir galima kalbėti apie laisvę“. Tiktai tada tėra įmanoma ir bus įgyvendinta tikrai visiška demokratija, tikrai be jokių išimčių. Ir tiktai tada demokratija pradės nykti dėl tos paprastos aplinkybės, kad, išvaduoti iš kapitalistinės vergijos, nuo nesuskaičiuojamų kapitalistinio išnaudojimo baisybių, žiaurumų, absurdų, niekšybių, žmonės palaipsniui įpras laikytis elementarių, nuo amžių žinomų, tūkstančius metų visose abėcėlėse kartojamų bendrojo gyvenimo taisyklių, laikytis jų be smurto, be prievartos, be pajungimo, be specialaus prievartos aparato, kuris vadinamas valstybe.

Posakis „valstybė nunyksta“ parinktas labai vykusiai, nes jis rodo ir proceso laipsniškumą, ir jo gaivališkumą. Tiktai įprotis gali šitaip paveikti ir, be abejo, paveiks, nes mes aplink save milijonus kartų matome, kaip lengvai žmonės įpranta laikytis būtinų jiems bendrojo gyvenimo taisyklių, jeigu nėra išnaudojimo, jeigu nėra nieko, kas kelia pasipiktinimą, sužadina protestą ir sukilimą, sudaro būtinumą slopinti.

Taigi: kapitalistinėje visuomenėje yra apkarpyta, skurdi, netikra demokratija, demokratija tiktai turtingiesiems, mažumai. Proletariato diktatūra, perėjimo į komunizmą laikotarpis, pirmą kartą suteiks demokratiją liaudžiai, daugumai ir kartu būtinai bus slopinama mažuma, išnaudotojai. Vien tik komunizmas gali duoti tikrai plačią demokratiją, ir kuo ji platesnė, tuo greičiau ji taps nebereikalinga, savaime nunyks.

Kitais žodžiais tariant: kapitalizmo sąlygomis būna valstybė tikrąja žodžio prasme, speciali mašina vienai klasei slopinti kitą ir, be to, mažumai—daugumą. Suprantama, kad tai galėtų buti sėkmingai atliekama, kad išnaudotojų mažuma galėtų sistemingai slopinti išnaudojamųjų daugumą, reikia slopinti juos nepaprastai žiauriai, žvėriškai, reikia kraujo jūrų, per kurias žmonija ir brenda savo kelią vergijos, baudžiavos, samdomojo darbo sąlygomis.

Toliau, pereinant iš kapitalizmo į komunizmą, slopinimas dar tebėra būtinas, bet jau išnaudojamųjų dauguma turi slopinti išnaudotojų mažumą. Specialus slopinimo aparatas, speciali mašina, „valstybė“ dar tebėra būtina, bet tai jau pereinamoji valstybė, tai jau nebe valstybė tikrąja prasme, nes slopinti išnaudotojų mažumą vakarykščių samdomųjų vergų daugumai dalykas toks palyginti lengvas, paprastas ir natūralus, kad tai pareikalaus kur kas mažiau kraujo negu vergų, baudžiauninkų, samdomųjų darbininkų sukilimų malšinimas, kad tai žmonijai atsieis kur kas pigiau. Ir tai suderinama su demokratijos išplėtimu tokiai didžiulei gyventojų daugumai, kad specialios slopinamosios mašinos reikalingumas pradeda nykti. Natūralu, kad išnaudotojai neįstengia nuslopinti liaudies be sudėtingiausios mašinos tokiam uždaviniui atlikti, bet liaudis gali nuslopinti išnaudotojus ir labai paprasta „mašina“, beveik be „mašinos“, be specialaus aparato, paprasta ginkluotų masių organizacija (kaip kad darbininkų ir kareivių deputatų tarybos — pažymėsime, užbėgdami į priekį).

Pagaliau tiktai komunizmas sukuria tokias sąlygas, kad valstybė tampa visiškai nebereikalinga, nes nebėra ko slopinti,—„nebėra ko“ klasės prasme, sistemingos kovos su tam tikra gyventojų dalimi prasme. Mes ne utopistai ir nė kiek neneigiame, kad bus galimi ir neišvengiami atskirų asmenų ekscesai ir kad būtinai reikės tokius ekscesus slopinti. Bet, pirma, tam nereikia specialios slopinamosios mašinos, specialaus aparato, tai darys pati ginkluota liaudis taip pat paprastai ir lengvai, kaip kad kiekviena civilizuotų žmonių minia net šių laikų visuomenėje išskiria besipešančius arba neleidžia smurto prieš moterį. O antra, mes žinome, kad pagrindinė socialinė priežastis, dėl kurios kyla ekscesai, pasireiškiantys bendrojo gyvenimo taisyklių laužymu, yra masių išnaudojimas, jų vargas ir skurdas. Pašalinus šią svarbiausiąją priežastį, ekscesai neišvengiamai ims „nykti“. Mes nežinome, kaip greitai ir kokiu laipsniškumu, bet žinome, kad jie nyks. Jiems nykstant, nunyks ir valstybė.

Marksas, nesileisdamas į utopijas, smulkiau apibrėžė tai, ką dabar galima apibrėžti, kalbant apie tą ateitį, būtent: žemesniosios ir aukštesniosios komunistinės visuomenės fazės (pakopos, etapo) skirtumą.

3. Pirmoji komunistinės visuomenės fazė

Gotos programos kritikoje“ Marksas detaliai paneigia Lasalio idėją, kad esant socializmui darbininkas gausiąs „nesumažintą“ arba „visą darbo produktą“. Marksas parodo, kad iš viso visuomeninio visos visuomenės darbo reikia išskaityti ir rezervinį fondą, ir fondą gamybai plėsti, ir „susidėvėjusių“ mašinų padengimą ir pan., o paskui iš vartojimo reikmenų — fondą valdymo išlaidoms, mokykloms, ligoninėms, senelių prieglaudoms ir pan.

Vietoj miglotos, neaiškios, bendros Lasalio frazės („visas darbo produktas — darbininkui“) Marksas blaiviai vertina tai, kaip būtent socialistinė visuomenė turės šeimininkauti. Marksas ima konkrečiai analizuoti gyvenimo sąlygas tokios visuomenės, kurioje nebebus kapitalizmo, ir sako:

„Čia susiduriame“ (nagrinėdami darbininkų partijos programą) „ne su tokia komunistine visuomene, kuri yra išsivysčiusi savo pačios pagrindu, bet su tokia, kuri ką tik iškilo kaip tik iš kapitalistinės visuomenės ir todėl visais atžvilgiais — ekonominiu, doroviniu ir protiniu — dar tebeturi liekanų senosios visuomenės, iš kurios gelmių ji išėjo.“

Štai šitą komunistinę visuomenę, kuri ką tik išėjo į dienos šviesą iš kapitalizmo gelmių, kuri visais atžvilgiais tebeturi senosios visuomenės antspaudą, Marksas ir vadina „pirmąja“, arba žemesniąja, komunistinės visuomenės faze.

Gamybos priemonės jau nebėra privatinė atskirų asmenų nuosavybė. Gamybos priemonės priklauso visai visuomenei. Kiekvienas visuomenės narys, atlikdamas tam tikrą visuomeniškai būtino darbo dalį, gauna iš visuomenės pažymėjimą, kad jis yra nudirbęs tiek ir tiek darbo. Pagal šį pažymėjimą jis gauna iš visuomeninių vartojimo reikmenų sandėlių atitinkamą produktų kiekį. Taigi, išskaičius tą darbo kiekį, kuris eina į visuomeninį fondą, kiekvienas darbininkas gauna iš visuomenės tiek, kiek jai yra davęs.
Viešpatauja tarytum „lygybė“.

Bet kai Lasalis sako, turėdamas galvoje tokią visuomenės santvarką (paprastai vadinamą socializmu, o Markso pavadintą pirmąja komunizmo faze), kad tai esąs „teisingas paskirstymas“, kad tai esanti „lygi kiekvieno teisė į lygų darbo produktą“, tai Lasalis klysta, ir Marksas išaiškina jo klaidą.

„Lygi teisė“ — sako Marksas — čia iš tikrųjų yra, tačiau tai dar „buržuazinė teisė“, kuri, kaip ir kiekviena teisė, numato nelygybę. Kiekviena teisė yra vienodo masto taikymas įvairiems žmonėms, kurie iš tikrųjų nėra vienodi, nėra vienas kitam lygūs; ir todėl „lygi teisė“ yra lygybės laužymas ir neteisingumas. Iš tikrųjų, kiekvienas, atidirbęs lygią su kitu visuomeninio darbo dalį, gauna lygią visuomeninio produkto dalį (išskyrus nurodytuosius išskaitymus).

O tuo tarpu atskiri žmonės nėra lygūs: vienas yra stipresnis, kitas silpnesnis; vienas vedęs, kitas ne, vienas turi daugiau vaikų, kitas mažiau, ir t. t.

„…Lygiai dirbant,— daro išvadą Marksas,— vadinasi, lygiai dalyvaujant visuomeniniame vartojimo fonde, vienas gaus iš tikrųjų daugiau negu kitas, bus turtingesnis už kitą ir t. t. Norint viso to išvengti, teisė, užuot buvusi lygi, turėtų būti nelygi. . .“

Taigi pirmojoje komunizmo fazėje dar negali būti teisingumo ir lygybės: turtingumo skirtumai liks, ir neteisingi skirtumai, bet žmogus negalės išnaudoti kito žmogaus, nes negalima bus gamybos priemonių — fabrikų, mašinų, žemės ir kt. užgrobti į privatinę nuosavybę. Kritikuodamas smulkiaburžuazinę neaiškią Lasalio frazę apie „lygybę“ ir „teisingumą“ apskritai, Marksas parodo, kaip vystosi komunistinė visuomenė, kuri turi iš pradžių panaikinti tik tą „neteisingumą“, kad gamybos priemonės užgrobtos atskirų asmenų, ir kuri negali iš karto panaikinti ir tolesnio neteisingumo, pasireiškiančio vartojimo reikmenų paskirstymu „pagal darbą“ (o ne pagal poreikius).

Vulgarieji ekonomistai, tarp jų buržuaziniai profesoriai, tarp jų „mūsų“ Tuganas, nuolat prikaišioja socialistams, kad jie užmirštą žmonių nelygybę ir „svajoją“ panaikinti tą nelygybę. Toks priekaištas, kaip matome, įrodo tik begalinį ponų buržuazinių ideologų nemokšiškumą.

Marksas ne tik kuo tiksliausiai atsižvelgia į neišvengiamą žmonių nelygybę, jis atsižvelgia taip pat į tai, kad vien tik gamybos priemonių perėjimas į bendrą visos visuomenės nuosavybę („socializmas“ įprastine to žodžio vartojimo prasme) nepašalina paskirstymo trūkumų ir „buržuazinės teisės“ nelygybės; „buržuazinė teisė“ tebeviešpatauja, kadangi produktai tebėra dalijami „pagal darbą“.

„ …Tačiau šie trūkumai,— rašo toliau Marksas,— yra neišvengiami pirmojoje komunistinės visuomenės fazėje, kokia ji po ilgų gimdymo skausmų yra ką tik atsiradusi iš kapitalistinės visuomenės. Teisė niekados negali būti aukštesnė už ekonominę santvarką ir jos sąlygojamą visuomenės kultūros išsivystymą. ..“

Taigi pirmojoje komunistinės visuomenės fazėje (kuri paprastai vadinama socializmu) „buržuazinė teisė“ panaikinama visiškai, bet tik iš dalies, tik tiek, kiek jau pasiektas ekonominis perversmas, t. y. tik gamybos priemonių atžvilgiu. „Buržuazinė teisė“ pripažįsta jas atskirų asmenų privatine nuosavybe. Socializmas daro jas bendra nuosavybe. Tiek — ir tiktai tiek —„buržuazinė teisė“ atkrinta.

Bet vis dėlto išlieka kita jos dalis, ji išlieka kaip produktų paskirstymo ir darbo paskirstymo tarp visuomenės narių reguliatorius (nustatytojas). „Kas nedirba, tas neturi valgyti“,— šis socialistinis principas jau įgyvendintas; „už lygų darbo kiekį lygus produkto kiekis“— ir šis socialistinis principas jau įgyvendintas. Tačiau tai dar ne komunizmas, ir tai dar nepašalina „buržuazinės teisės“, kuri nelygiems žmonėms už nelygų (faktiškai nelygų) darbo kiekį duoda lygų produkto kiekį.

Tai —„trūkumas“, sako Marksas, bet jis yra neišvengiamas pirmojoje komunizmo fazėje, nes, nesileidžiant į utopizmą, negalima manyti, kad, nuvertus kapitalizmą, žmonės iš karto išmoksta dirbti visuomenei be jokių teisės normų, o ir ekonominių tokio pasikeitimo prielaidų kapitalizmo panaikinimas iš karto nesudaro.

O kitų normų, išskyrus „buržuazinę teisę“, nėra. Ir tiek dar tebėra reikalinga valstybė, kuri, saugodama bendrą gamybos priemonių nuosavybę, saugotų darbo lygybę ir produkto dalijimo lygybę.

Valstybė nyksta, nes kapitalistų jau nebėra, klasių jau nebėra, todėl slopinti kurios nors klasės nebegalima.

Bet valstybė dar nėra visiškai nunykusi, nes tebesaugojama „buržuazinė teisė“, sankcionuojanti faktinę nelygybę. Kad valstybė visiškai nunyktų, turi būti visiškas komunizmas.

4. Aukštesnioji komunistinės visuomenės fazė

Marksas rašo toliau:

„ .. .Aukštesniojoje komunistinės visuomenės fazėje, po to, kai išnyks žmogų pavergiantis jo pajungimas darbo pasidalijimui; kai kartu su tuo išnyks protinio ir fizinio darbo priešingumas; kai darbas liausis buvęs tik priemone pragyventi, o pats taps pirmuoju gyvenimo poreikiu; kai, visapusiškai besivystant individams, kartu išaugs ir gamybinės jėgos ir visi visuomeninio turto šaltiniai ims lietis gausia srove,— tik tada bus galima visiškai įveikti siaurą buržuazinės teisės akiratį, ir visuomenė galės savo vėliavoje įrašyti: „Kiekvienas pagal sugebėjimą, kiekvienam pagal poreikius“.“

Tiktai dabar galime įvertinti, kokios teisingos buvo Engelso pastabos, kai jis negailestingai tyčiojosi iš absurdo, kuris susidaro sujungus žodžius „laisvė“ ir „valstybė“. Kol yra valstybė, nėra laisvės. Kai bus laisvė, nebebus valstybės.

Ekonominis visiško valstybės nunykimo pagrindas yra toks aukštas komunizmo išsivystymas, kurį pasiekus, išnyksta protinio ir fizinio darbo priešingumas, vadinasi, išnyksta vienas iš svarbiausių šių laikų visuomeninės nelygybės šaltinių ir, be to, toks šaltinis, kurio vien gamybos priemonių perėjimu į visuomenės nuosavybę, vien kapitalistų eksproprijavimu iš karto pašalinti niekaip negalima.

Eksproprijavus kapitalistus, bus galima smarkiai išvystyti gamybines jėgas. Ir, matydami, kad jau dabar kapitalizmas nepaprastai stabdo jų vystymąsi, kad daug ką būtų galima pastūmėti į priekį, remiantis šiuolaikine, jau išvystyta techniko, mes turime teisę visiškai įsitikinę pasakyti, kad neišvengiamas kapitalistų eksproprijavimo rezultatas bus smarkus žmonių visuomenės gamybinių jėgų išsivystymas. Bet kaip Aliutai jos vystysis toliau, kaip greitai jos išsivystys tiek, jog bus pašalintas darbo pasidalijimas, panaikintas protinio ir fizinio darbo priešingumas, darbas bus paverstas „pirmuoju gyvenimo poreikiu“, to mes nežinome ir negalime žinoti.

Todėl mes ir turime teisę kalbėti tik apie neišvengiamą valstybės nunykimą, pabrėždami to proceso ilgumą, jo priklausymą nuo aukštesniosios komunizmo iazės vystymosi greitumo ir palikdami visai atvirą klausimą dėl nunykimo laiko ar dėl konkrečių nunykimo formų, nes tokiems klausimams spręsti medžiagos nėra.

Valstybė galės visiškai nunykti tada, kai visuomenė įgyvendins taisyklę: „kiekvienas pagal sugebėjimą, kiekvienam pagal poreikius“, t. y. kai žmonės tiek įpras laikytis pagrindinių bendrojo gyvenimo taisyklių ir kai jų darbas bus toks našus, kad jie savo noru dirbs pagal sugebėjimą. „Siauras buržuazinės teisės akiratis“ verčiantis su Šeiloko [46] kietaširdiškumu skaičiuoti, kad tik netektų dirbti pusę valandos daugiau už kitą, kad tik negavus mažiau užmokesčio negu kitas,— šis kiauras akiratis bus tada peržengtas. Tada, skirstant produktus, nereikės, kad visuomenė normuotų kiekvieno gaunamų produktų kiekį; kiekvienas laisvai ims „pagal poreikį“.

Buržuaziniu požiūriu lengva tokią visuomenės santvarką paskelbti „gryna utopija“ ir šaipytis dėl to, kad socialistai žadą kiekvienam teisę gauti iš visuomenės, be jokios atskiro piliečio darbo kontrolės, kiek nori triufelių, automobilių, pianinų ir pan. Tokiu šaipymusi ir lig šiol tenkinasi dauguma buržuazinių „mokslininkų“, tuo parodydami, kad jie ir nemokšos, ir savanaudiškai gina kapitalizmą.

Nemokšos,— nes „pažadėti“, kad aukštesnioji komunizmo raidos fazė ateis, nė vienam socialistui į galvą neateidavo, o didžiųjų socialistų numatymas, kad ji ateis, spėja būsiant ir nedabartinį darbo našumą, ir nedabartinį miesčionį, kuris gali „be reikalo“— kaip kad Pomialovskio bursininkai — gadinti visuomenės turto sandėlius ir reikalauti to, kas negalima.

Iki to laiko, kol ateis „aukštesnioji“ komunizmo fazė, socialistai reikalauja, kad visuomenė ir valstybė kuo griežčiausiai kontroliuotų darbo matą ir vartojimo matą, tačiau toji kontrolė turi prasidėti nuo kapitalistų eksproprijavimo, nuo to, kad darbininkai kontroliuotų kapitalistus, ir turi būti vykdoma ne valdininkų valstybės, bet ginkluotų darbininkų valstybės.

Buržuaziniai ideologai (ir jų pakalikai, kaip kad ponai cereteliai, černovai ir K°) savanaudiškai gina kapitalizmą ir kaip tik ginčais bei kalbomis apie tolimąją ateitį pakeičia gyvybinį ir aktualų šiandieninės politikos klausimą: kad reikia eksproprijuoti kapitalistus, visus piliečius paversti vieno stambaus „sindikato“, būtent visos valstybės, darbuotojais bei tarnautojais ir visą viso šio sindikato darbą visiškai pajungti tikrai demokratinei valstybei, Darbininkų ir kareivių deputatų tarybų valstybei.

Iš tikrųjų, kai mokytas profesorius, o paskui jį miesčionis, o paskui jį ponai cereteliai ir černovai kalba apie neprotingas utopijas, apie demagogiškus bolševikų pažadus, apie negalėjimą „įvesti“ socializmą, jie turi galvoje kaip tik aukštesniąją komunizmo stadiją arba fazę, kurios niekas ne tik nežadėjo, bet ir negalvojo „įvesti“, nes jos „įvesti“ iš viso negalima.

Ir čia mes priėjome prie klausimo, koks yra mokslinis socializmo ir komunizmo skirtumas; šį klausimą palietė Engelsas anksčiau pateiktame samprotavime apie pavadinimo „socialdemokratai“ neteisingumą. Politiškai skirtumas tarp pirmosios, arba žemesniosios, ir aukštesniosios komunizmo fazės ilgainiui, reikia manyti, bus labai didelis, bet dabar, esant kapitalizmui, jį pripažinti būtų juokinga ir iškelti jį į pirmąją vietą galėtų nebent tik atskiri anarchistai (jeigu dar liko tarp anarchistų žmonių, kurie nieko neišmoko, kropotkinams, Gravui, Kornelisenui ir kitoms anarchizmo „žvaigždėms“ „plechanoviškai“ pavirtus socialšovinistais arba anarchotranšėjininkais, kaip kad yra pasakęs Gė, vienas iš nedaugelio anarchistų, nepraradusių garbės ir sąžinės).

Bet mokslinis socializmo ir komunizmo skirtumas yra aiškus. Tai, kas paprastai vadinama socializmu, Marksas pavadino „pirmąja“, arba žemesniąja, komunistinės visuomenės faze. Kadangi gamybos priemonės tampa bendra nuosavybe, tai žodis „komunizmas“ ir čia gali būti taikomas, neužmirštant, kad tai nėra visiškas komunizmas. Didžioji Markso aiškinimų reikšmė yra ta, kad jis ir čia nuosekliai taiko materialistinę dialektiką, vystymosi teoriją, laikosi pažiūros, kad komunizmas išsivysto iš kapitalizmo. Vietoj scholastiškai sugalvotų, „pramanytų“ apibrėžimų ir bergždžių ginčų dėl žodžių (kas yra socializmas, kas yra komunizmas) Marksas išanalizuoja tai, ką galima būtų pavadinti komunizmo ekonominio subrendimo pakopomis.

Pirmojoje savo fazėje, pirmojoje savo pakopoje komunizmas negali dar būti ekonomiškai visai subrendęs, visai laisvas nuo kapitalizmo tradicijų arba pėdsakų. Iš to atsiranda toks įdomus reiškinys, kaip „siauro buržuazinės teisės akiračio“ išlikimas — pirmojoje komunizmo fazėje. Žinoma, buržuazinė teisė vartojimo produktų paskirstymo atžvilgiu numato, kad neišvengiamai turi būti ir buržuazinė valstybė, nes teisė yra niekas be aparato, kuris gali priversti laikytis teisės normų.

Išeina, kad, esant komunizmui, tam tikrą laiką išlieka ne tik buržuazinė teisė, bet ir buržuazinė valstybė — be buržuazijos!

Tai gali atrodyti paradoksas arba tiesiog dialektinis proto bilsmas, kuriuo dažnai kaltina marksizmą žmonės, nė kiek nepasistengę išstudijuoti nepaprastai gilaus jo turinio.

O iš tikrųjų gyvenimas kiekviename žingsnyje, ir gamtoje, ir visuomenėje, rodo mums, kad naujame esama seno liekanų. Ir Marksas ne savavališkai įkišo „buržuazinės“ teisės gabalėlį į komunizmą, bet paėmė tai, kas ekonomiškai ir politiškai neišvengiama visuomenėje, kylančioje iš kapitalizmo gelmių.

Demokratija turi labai didelę reikšmę darbininkų klasės kovoje su kapitalistais dėl išsivadavimo. Bet demokratija visai nėra neperžengiama riba, o tik vienas iš etapų kelyje iš feodalizmo į kapitalizmą ir iš kapitalizmo į komunizmą.

Demokratija reiškia lygybę. Suprantama, kokią didelę reikšmę, turi proletariato kova dėl lygybės ir lygybės šūkis,— jeigu jis teisingai suprantamas klasių panaikinimo prasme. Bet demokratija reiškia tik formaliąją lygybę. Ir tuojau, įgyvendinus visų visuomenės narių lygybę gamybos priemonių valdymo atžvilgiu, t. y. darbo lygybę, darbo užmokesčio lygybę, žmonijai neišvengiamai iškils klausimas, kad reikia eiti toliau, nuo formalios lygybės į faktinę, t. y. įgyvendinti taisyklę: „kiekvienas pagal sugebėjimą, kiekvienam pagal poreikius“. Kokiais etapais, kokias praktines priemones panaudodama, Žmonija eis į tą aukščiausiąjį tikslą, mes nežinome ir negalime žinoti. Bet svarbu išsiaiškinti, jog be galo melagingas yra įprastinis buržuazinis supratimas, kad socializmas esąs kažkas negyva, sustingę, kartą visiems laikams duota, kai iš tikrųjų tiktai nuo socializmo prasidės greitas, tikras, iš tiesų masinis, dalyvaujant gyventojų daugumai, o paskui visiems gyventojams, žengimas į priekį visose visuomeninio ir asmeninio gyvenimo srityse.

Demokratija yra valstybės forma, viena iš jos rūšių. Vadinasi, ji, kaip ir kiekviena valstybė, yra organizuotas, sisteminga prievartos vartojimas žmonėms. Tai visų pirma. Tačiau, antra vertus, ji reiškia formalų piliečių lygybės pripažinimą, lygią teisę visiems spręsti, kokia turi būti valstybės santvarka, ir valdyti valstybę. O tai savo ruožtu susiję su tuo, kad tam tikroje demokratijos išsivystymo pakopoje ji, pirma, sutelkia revoliucinę prieš kapitalizmą klasę — proletariatą ir ją įgalina sudaužyti, į šipulius sulaužyti, nušluoti nuo žemės paviršiaus buržuazinę, kad ir respublikinę buržuazinę, valstybės mašiną, nuolatinę kariuomenę, policiją, valdininkiją, pakeisti jas demokratiškesne, bet vis dar valstybės mašina, kurią sudaro ginkluotos darbininkų masės, pereinančios prie visuotinio liaudies dalyvavimo milicijoje.

Čia „kiekybė pereina į kokybę“: toks demokratizmo laipsnis yra susijęs su išėjimu iš buržuazinės visuomenės rėmų, su jos socialistinio pertvarkymo pradžia. Jeigu tikrai visi dalyvauja valstybės valdyme, čia jau kapitalizmas nebegali išsilaikyti. Ir kapitalizmo raida savo ruožtu sukuria reikiamas prielaidas, kad tikrai „visi“ galėtų dalyvauti valstybės valdyme. Iš tokių prielaidų yra visuotinis raštingumas, kuris jau įgyvendintas kai kuriose labiausiai į priekį pažengusiose kapitalistinėse šalyse, paskui milijonų darbininkų „apmokymas ir sudrausminimas“, kurį atlieka pašto, geležinkelių, stambiųjų fabrikų, stambiosios prekybos, bankų ir t. t. ir pan. stambus, sudėtingas, suvisuomenintas aparatas.

Esant tokioms ekonominėms prielaidoms, visiškai galima tučtuojau, tą pačią dieną, pereiti prie to, kad, nuvertus kapitalistus ir valdininkus, jie būtų pakeisti — gamybos ir paskirstymo kontrolės srityje, darbo ir produktų apskaitos srityje — ginkluotais darbininkais, visuotinai ginkluota liaudimi. (Nereikia painioti kontrolės ir apskaitos klausimo su moksliškai apsišvietusio inžinierių, agronomų ir kt. personalo klausimu: šie ponai šiandien dirba klausydami kapitalistų, dar geriau dirbs rytoj klausydami ginkluotų darbininkų.)

Apskaita ir kontrolė — štai svarbiausi dalykai, kurių reikia, kad būtų galima „organizuoti“ pirmąją komunistinės visuomenės fazę, kad ji galėtų tinkamai funkcionuoti. Visi piliečiai čia virsta valstybės, kurią sudaro ginkluoti darbininkai, samdomaisiais tarnautojais. Visi piliečiai tampa vieno visuotinio, valstybinio „sindikato“ tarnautojais ir darbininkais. Svarbiausia yra tai, kad jie dirbtų lygiai, teisingai laikydamiesi darbo mato, ir lygiai gautų. Šito dalyko apskaitą, jo kontrolę kapitalizmas labai suprastino, iki be galo paprastų, kiekvienam raštingam žmogui prieinamų stebėjimo ir užrašymo operacijų, keturių aritmetikos veiksmų mokėjimo ir atitinkamų pakvitavimų išdavimo [46].

Kai liaudies dauguma pradės savarankiškai ir visur vykdyti tokią apskaitą, tokią kapitalistų (dabar paverstų tarnautojais) ir kapitalistinių įpročių tebesilaikančių ponų inteligentėlių kontrolę, tada toji kontrolė pasidarys tikrai universali, visuotino, visaliaudinė, tada jos niekaip negalima bus išvengti, „nebus kur dėtis“.

Visa visuomenė bus viena kontora ir vienas fabrikas su darbo lygybe ir užmokesčio lygybe.

Tačiau ši „fabrikinė“ drausmė, kurią nugalėjęs kapitalistus, nuvertęs išnaudotojus proletariatas išplės visai visuomenei, jokiu būdu nėra nei mūsų idealas, nei mūsų galutinis tikslas, bet tik pakopa, reikalinga, siekiant radikaliai išvalyti visuomenę nuo kapitalistinio išnaudojimo niekšybių bei šlykštybių ir toliau žengti į priekį.

Nuo to momento, kai visi visuomenės nariai ar bent didžiulė jų dauguma patys išmoko valdyti valstybę, patys ėmėsi ilo darbo, „nustatė“ kontrolę menkutei kapitalistų mažumai, ponaičiams, norintiems ir toliau laikytis kapitalistinių įpročių, darbininkams, kuriuos kapitalizmas smarkiai demoralizavo,— nuo to momento pradeda nykti apskritai bet kokio valdymo reikalingumas. Kuo platesnė yra demokratija, tuo arčiau momentas, kai ji pasidaro nebereikalinga. Kuo demokratiškesnė yra „valstybė“, susidedanti iš ginkluotų darbininkų ir esanti Jau nebe valstybė tikrąja žodžio prasme“, tuo greičiau pradeda nykti apskritai valstybė.

Nes kai visi išmoks valdyti ir iš tikrųjų savarankiškai valdys visuomeninę gamybą, savarankiškai vykdys veltėdžių, ponaičių, apgavikų ir į juos panašių „kapitalizmo tradicijų saugotojų“ apskaitą bei kontrolę,— tada išsisukti nuo šios visuotinės apskaitos ir kontrolės neišvengiamai bus taip sunku, tai bus tokia reta išimtis, už tai turbūt bus taip greit ir taip rimtai baudžiama (nes ginkluoti darbininkai yra praktinio gyvenimo žmonės, o ne sentimentalūs inteligentėliai ir vargu ar leis juokauti su jais), jog būtinumas laikytis nesudėtingų, pagrindinių kiekvieno žmonių bendrojo gyvenimo taisyklių labai greitai pasidarys įpročiu.

Ir tada bus atvertos iki galo durys pereiti iš pirmosios Komunistinės visuomenės fazės į aukštesniąją jos fazę, o kartu ir į visišką valstybės nunykimą.

VI SKYRIUS

KAIP OPORTUNISTAI SUVULGARINO MARKSIZMĄ

Valstybės santykio su socialine revoliucija ir socialinės revoliucijos su valstybe klausimas žymiausiems II Internacionalo (1889—1914) teoretikams ir publicistams labai mažai terūpėjo, kaip ir iš viso revoliucijos klausimas. Bet būdingiausia tam oportunizmo laipsniško augimo procesui, dėl kurio 1914 metais žlugo II Internacionalas, yra tai, kad net tuomet, kai buvo prieinama prie pat šio klausimo, buvo stengiamasi jį apeiti arba jis nebuvo pastebimas.

Apskritai imant, galima pasakyti, kad išsisukinėjimo proletarinės revoliucijos santykio su valstybe klausimu, išsisukinėjimo, naudingo oportunizmui ir jį maitinusio, padarinys buvo marksizmo iškraipymas ir visiškas jo suvulgarinimas.

Norėdami apibūdinti, bent trumpai, šį liūdną procesą, paimsime žymiausius marksizmo teoretikus — Plechanovą ir Kautskį.

1. Plechanovo polemika su anarchistais

Plechanovas anarchizmo pažiūros į socializmą klausimui paskyrė atskirą brošiūrą „Anarchizmas ir socializmas“, kuri išėjo vokiečių kalba 1894 metais.

Plechanovas įsigudrino svarstyti šią temą, visiškai apeidamas tai, kas aktualiausia, opiausia ir politiškai esmingiausia kovoje su anarchizmu, būtent revoliucijos santykį su valstybe ir apskritai valstybės klausimą! Jo brošiūroje išsiskiria dvi dalys: viena — istorinė literatūrinė, su vertinga medžiaga iš Štirnerio, Prudono ir kt. idėjų istorijos. Antra dalis: filisteriška, su grubiais samprotavimais apie tai, kad anarchisto neatskirsi nuo bandito.

Temų derinys be galo juokingas ir be galo būdingas visai Plechanovo veiklai Rusijos revoliucijos išvakarėse ir revoliucijos laikotarpiu: 1905—1917 metais Plechanovas taip ir pasirodė esąs pusdoktrinieris, pusfilisteris, politikoje vilkęsis buržuazijos uodegoje.

Mes matėme, kaip Marksas ir Engelsas, polemizuodami su anarchistais, kuo rūpestingiausiai išaiškino savo pažiūras į revoliucijos santykį su valstybe. Engelsas, 1891 metais leisdamas Markso „Gotos programos kritiką“, rašė, kad „tuomet, vos dvejiems metams praslinkus po (pirmojo) Internacionalo Hagos kongreso, mes (t. y. Engelsas ir Marksas) įnirtingai kovojome su Bakuninu ir jo anarchistais “ [48].

Anarchistai mėgino kaip tik Paryžiaus Komuną paskelbti, taip sakant, „sava“, patvirtinančia jų teoriją, ir jie visiškai nesuprato Komunos pamokų ir Markso tų pamokų analizės. Anarchizmas nepateikė nieko net apytikriai artimo tiesai konkrečiais politiniais klausimais: ar reikia sudaužyti senąją valstybės mašiną? ir kuo ją pakeisti?

Bet kalbėti apie „anarchizmą ir socializmą“, apeinant visą valstybės klausimą, nepastebint visos marksizmo raidos iki Komunos ir po jos, tai reiškė neišvengiamai riedėti į oportunizmą. Mat oportunizmui kaip tik labiausiai ir reikia, kad du Jūsų dabar paminėti klausimai visai nebūtų keliami. Tai jau yra oportunizmo pergalė.

2. Kautskio polemika su oportunistais

Rusų literatūroje, be abejo, yra nepalyginamai daugiau Kautskio veikalų vertimų negu bet kurioje kitoje. Ne veltui kai kurie vokiečių socialdemokratai juokauja, kad Kautskis labiau skaitomas Rusijoje negu Vokietijoje (skliausteliuose pasakytina, kad to juoko istorinis turinys yra kur kas gilesnis, liejau įsivaizduoja tie, kurie jį paleido, būtent: Rusijos darbininkai, kurie 1905 metais reiškė nepaprastai smarkią, neregėtą geriausios pasaulyje socialdemokratinės literatūros geriausių veikalų paklausą ir gavo negirdėtą kitose šalyse tų veikalų vertimų ir leidimų kiekį, kartu, taip sakant, paspartintai perkėlė į jauną mūsų proletarinio judėjimo dirvą labai gausų gretimos, pažangesnės šalies patyrimą).

Ypač žinomas mums Kautskis, be savo populiaraus marksizmo išdėstymo, savo polemika su oportunistais ir su vadovaujančiu jiems Bernšteinu. Bet beveik nežinomas yra faktas, kurio negalima apeiti, norint pasekti, kaip Kautskis didžiausios 1914—1915 metų krizės laiku nusmuko iki nepaprastai gėdingo sumišimo ir socialšovinizmo gynimo. Tai būtent tas faktas, knd, prieš pasisakydamas prieš žymiausius oportunizmo atstovus Prancūzijoje (Miljeraną ir Zoresą) ir Vokietijoje (Bernšteiną), Kautskis labai svyravo. Marksistinis žurnalas „Zaria“ [49], ėjęs 1901—1902 metais Štutgarte ir gynęs revoliucines proletarines pažiūras, buvo priverstas polemizuoti su Kautskiu, vadinti „kaučiukine“ jo kompromisinę, išsisukinėjamąją, taikstomąją oportunistų atžvilgiu rezoliuciją 1900 metų Paryžiaus tarptautiniame socialistų kongrese [50]. Vokiečių literatūroje buvo išspausdinti Kautskio laiškai, kurie parodė jį ne mažiau svyravus, prieš leidžiantis į žygį prieš Bernšteiną.

Tačiau nepalyginamai didesnę reikšmę turi ta aplinkybė, kad, tyrinėdami naujausios Kautskio padarytos marksizmo išdavystės istoriją ir nagrinėdami, kaip būtent jis polemizuoja su oportunistais, kaip jis suformuluoja klausimą ir jį traktuoja, dabar pastebime, jog jis sistemingai nukrypsta į oportunizmą kaip tik valstybės klausimu.

Imkime pirmąjį stambų Kautskio veikalą prieš oportunizmą, jo knygą „Bernšteinas ir socialdemokratų programa“. Kautskis plačiai paneigia Bernšteiną. Tačiau štai kas būdinga.
Bernšteinas savo herostratiškai garsiose ,,Socializmo prielaidose“ kaltina marksizmą „blankizmu“ (nuo to laiko šį kaltinimą Rusijos oportunistai ir liberalieji buržua tūkstančius kartų kartojo prieš revoliucinio marksizmo atstovus, bolševikus). Čia Bernšteinas specialiai nagrinėja Markso „Pilietinį karą Prancūzijoje“ ir mėgina — kaip matėme, labai nesėkmingai — Markso požiūrį į Komunos pamokas sutapatinti su Prudono požiūriu. Ypač Bernšteino dėmesį patraukia toji Markso išvada, kurią jis pabrėžė „Komunistų manifesto“ 1872 metų pratarmėje ir kuri skamba: „darbininkų klasė negali paprastai sau pasiimti esamą valstybės mašiną ir paleisti ją veikti savo pačios tikslams“ [51].

Bernšteinui taip „patiko“ šis posakis, kad jis ne mažiau kaip tris kartus savo knygoje jį kartoja ir aiškina visiškai iškraipyta, oportunistine prasme.

Marksas, kaip matėme, nori pasakyti, kad darbininkų klasė turi sudaužyti, sulaužyti, susprogdinti (Sprengung, susprogdinimas,— Engelso pavartotas pasakymas) visą valstybės mašiną. O Bernšteinui išeina, kad Marksas tais žodžiais perspėjęs darbininkų klasę nuo per didelio revoliucingumo paimant valdžią.

Markso minties šiurkštesnio ir bjauresnio iškraipymo nė įsivaizduoti negalima.

Kaipgi pasielgė Kautskis, labai plačiai paneigdamas bernšeiniadą?

Jis vengė nagrinėti, kaip smarkiai šiuo klausimu oportunizmas iškraipė marksizmą. Jis pateikė anksčiau cituotą ištrauką iš Engelso parašytos Markso „Pilietinio karo“ pratarmės ir sakė, kad, pagal Marksą, darbininkų klasė negali paprastai sau pasiimti esamą valstybės mašiną, bet apskritai gali ją pasiimti, ir tiek. Apie tai, kad Bernšteinas priskyrė Marksui tiesioginę tikrosios Markso minties priešybę, kad Marksas nuo 1852 metų kėlė proletarinės revoliucijos uždavinį „sudaužyti“ valstybės mašiną [52], apie tai Kautskio veikale nėra nė žodžio.

Išėjo taip, kad Kautskis užtrynė esmingiausią marksizmo skirtumą nuo oportunizmo proletarinės revoliucijos uždavinių klausimu!

„Išspręsti proletarinės diktatūros problemos klausimą, — rašė Kautskis „prieš“ Bernšteiną,— mes visai ramiai galime palikti ateičiai“ (vok. leidimo 172 p.).

Tai ne polemika prieš Bernšteiną, bet iš esmės nuolaida jam, pozicijų užleidimas oportunizmui, nes oportunistams tuo tarpu nieko daugiau ir nereikia, kaip „visai ramiai palikti ateičiai“ visus pagrindinius klausimus dėl proletarinės revoliucijos uždavinių.

Marksas ir Engelsas nuo 1852 iki 1891 metų, keturiasdešimt metų, mokė proletariatą, kad jis turi sudaužyti valstybės mašiną. O Kautskis 1899 metais, matydamas, kad oportunistai visiškai išdavė marksizmą šiuo punktu, klausimą, ar būtinai reikia tą mašiną sudaužyti, pakeičia konkrečių sudaužymo formų klausimu ir slepiasi už „neginčijamos“ (ir bergždžios) misteriškos tiesos, kad konkrečių formų iš anksto mes negalime žinoti!!

Markso ir Kautskio pažiūras į proletarinės partijos uždavinį ruošti darbininkų klasę revoliucijai skiria tikra praraja.

Imkime kitą, brandesnį Kautskio veikalą, kuriame taip pat nemažai kritikuojamos oportunizmo klaidos. Tai — jo brošiūra rtpie „Socialinę revoliuciją“. Čia autoriaus pasirinkta speciali tema —„proletarinės revoliucijos“ ir „proletarinio režimo“ klausimas. Autorius pateikė labai daug nepaprastai vertingų dalykų, bet kaip tik valstybės klausimą apėjo. Brošiūroje vienur kalbama pie valstybės valdžios iškovojimą, ir tiek, t. y. nurinkta tokia formuluotė, kuri daro nuolaidą oportunistams, kadangi taria esant galimą valdžios iškovojimą, nesugriovus valstybės mašinos. Kaip tik tai, ką Marksas 1872 metais paskelbė esant „pasenus“ „Komunistų manifesto“ programoje [53], Kautskis atgaivina 1902 metais.
Brošiūroje specialus paragrafas skirtas „Socialinės revoliucijos formoms ir ginklams“. Čia kalbama ir apie masinį politinį streiką, ir apie pilietinį karą, ir apie tokius „šių laikų stammbiosios valstybės galios įrankius, kaip biurokratija ir armija“, bet apie tai, ko jau yra išmokiusi darbininkus Komuna, nė žodžio. Matyt, Engelsas ne veltui bus įspėjęs, ypač Vokietijos socialistus, dėl „prietaringos pagarbos“ valstybei.

Kautskis dalyką išdėsto taip: laimėjęs proletariatas „įgyvendins demokratinę programą“, ir išdėsto jos paragrafus. Apie tai, ką nauja davė 1871 metai klausimu dėl buržuazinės demokratijos pakeitimo proletarine demokratija, nė žodžio. Kautskis tenkinasi tokiomis „rimtai“ skambančiomis banalybėmis:

„Savaime aišku, kad mes nepasieksime viešpatavimo esant dabartinei santvarkai. Revoliucija pati numato ilgą ir giliai siekiančią kovą, kuri jau suspės pakeisti mūsų dabartinę politinę ir socialinę struktūrą.“

Nėra abejonės, kad tai „savaime aišku“, kaip ir ta tiesa, kad arkliai ėda avižas ir kad Volga teka į Kaspijos jūrą. Gaila tik, kad tuščia ir išpūsta fraze apie „giliai siekiančią“ kovą apeinamas revoliuciniam proletariatui gyvybinės reikšmės klausimas, kuo gi pasireiškia jo revoliucijos „gilumas“ valstybės atžvilgiu, demokratijos atžvilgiu, skirtingai nuo anksčiau buvusių, neproletarinių revoliucijų.

Apeidamas šį klausimą, Kautskis iš tikrųjų šiuo esmingiausiu punktu daro nuolaidą oportunizmui, skelbdamas jam žodžiais smarkų karą, pabrėždamas „revoliucijos idėjos“ reikšmę (ar daug verta toji „idėja“, jei bijoma propaguoti darbininkams konkrečias revoliucijos pamokas?) arba sakydamas: „revoliucinis idealizmas visų pirma“, arba paskelbdamas, kad Anglijos darbininkai dabar yra „vargu ar kas nors daug daugiau negu smulkūs buržua“.

„Socialistinėje visuomenėje,— rašo Kautskis,— gali būti greta viena kitos. .. įvairiausios įmonių formos: biurokratinė (??), tredjunionistinė, kooperatinė, pavieninė“. .. „Pavyzdžiui, yra įmonių, kurios negali išsiversti be biurokratinės (??) organizacijos, — tokie yra geležinkeliai. Čia demokratinė organizacija gali įgauti tokį pavidalą: darbininkai išrenka delegatus, kurie sudaro tam tikrą parlamentą, ir tas parlamentas nustato darbų tvarką ir prižiūri, kaip biurokratinis aparatas valdo. Kitas įmones galima perduoti darbininkų sąjungų žiniai, trečias galima organizuoti kooperatiniais pagrindais“ (rusiškojo vertimo 148 ir 115 p., 1903 metų Ženevos leidimas).

Šis samprotavimas klaidingas, yra žingsnis atgal, palyginti su tuo, ką aštuntajame dešimtmetyje aiškino Marksas ir Engelsas Komunos pamokų pavyzdžiu.

Geležinkeliai visiškai niekuo nesiskiria, tariamai būtinos „biurokratinės“ organizacijos požiūriu, nuo visų kitų stambiosios mašininės industrijos įmonių, nuo bet kurio fabriko, didelės krautuvės, stambios kapitalistinės žemės ūkio įmonės. Visose tokiose įmonėse technika reikalauja būtinai laikytis griežčiausios drausmės, didžiausio tikslumo, atliekant kiekvienam nurodytą darbo dalį, nes gresia pavojus, kad gali sustoti visas darbas arba sugesti mechanizmas, sugesti produktas. Visose tokiose įmonėse darbininkai, žinoma, „rinks delegatus, kurie sudarys tam tikrą parlamentą“.

Bet čia ir yra visa esmė, kad tas „tam tikras parlamentas“ ne bus parlamentas buržuazinių parlamentinių įstaigų prasme. Čia ir yra visa esmė, kad tas „tam tikras parlamentas“ ne tik „nustatinės tvarką ir prižiūrės, kaip biurokratinis aparatas valdo“, kaip kad įsivaizduoja Kautskis, kurio mintis neperžengia buržuazinio parlamentarizmo rėmų. Socialistinėje visuomenėje „tam tikras parlamentas“ iš darbininkų deputatų, žinoma, „nustatinės tvarką ir prižiūrės, kaip valdo“ „aparatas“, bet tas aparatas nebus „biurokratinis“. Darbininkai, išsikovoję politinę valdžią, sudaužys senąjį biurokratinį aparatą, sugriaus jį iki pamatų, nepaliks iš jo akmens ant akmens, pakeis jį nauju, susidedančiu iš tų pačių darbininkų ir tarnautojų, prieš kurių pavirtimą biurokratais bus tuojau įminsi priemonių, išsamiai išnagrinėtų Markso ir Engelso: 1) ne tik renkamumas, bet ir atšaukiamumas bet kuriuo laiku; 2) atlyginimas ne didesnis už darbininko atlyginimą; 3) neatidėliojamas perėjimas prie to, kad visi vykdytų kontrolės ir priežiūros funkcijas, kad visi laikinai taptų „biurokratais“ ir kad todėl niekas negalėtų tapti „biurokratu“.

Kautskis visiškai neapgalvojo Markso žodžių: „Komuna buvo ne parlamentinė, bet dirbanti korporacija, tuo pat metu ir leidžianti įstatymus, ir juos vykdanti“ [54].

Kautskis visiškai nesuprato skirtumo tarp buržuazinio parlamentarizmo, jungiančio demokratiją (ne liaudžiai) su biurokratizmu (prieš liaudį), ir proletarinio demokratizmo, kuris iš karto imsis priemonių biurokratizmui iš pašaknų pakirsti ir kuris įstengs tas priemones įvykdyti iki galo, iki visiško biurokratizmo panaikinimo, iki visiško demokratijos liaudžiai įvedimo.

Kautskis čia reiškia vis tą pačią „prietaringą pagarbą“ valstybei, „prietaringą tikėjimą“ biurokratizmu.

Pereikime prie paskutinio ir geriausio Kautskio veikalo prieš oportunistus, prie jo brošiūros „Kelias į valdžią“ (rodos, rusų kalba neišleista, nes išėjo 1909 metais, kai mūsų šalyje viešpatavo smarkiausia reakcija [55]. Ta brošiūra yra didelis žingsnis į priekį, nes joje kalbama ne apskritai apie revoliucinę programą, kaip kad 1899 metų brošiūroje prieš Bernšteiną, ne apie socialinės revoliucijos uždavinius, neatsižvelgiant j jos prasidėjimo laiką, kaip kad 1902 metų brošiūroje „Socialinė revoliucija“, bet apie konkrečias sąlygas, verčiančias mus pripažinti, kad „revoliucijų era“ prasideda.

Autorius aiškiai pabrėžia, kad pasmarkėjo klasių prieštaravimai apskritai ir kad imperializmas šiuo atžvilgiu vaidina ypač didelį vaidmenį. Po „1789—1871 metų revoliucinio laikotarpio“ Vakarų Europai nuo 1905 metų analogiškas laikotarpis prasideda Rytams. Pasaulinis karas artėja grėsmingai greitai. „Proletariatas jau nebegali kalbėti apie per ankstyvą revoliuciją“.. „Mes įžengėme į revoliucinį laikotarpį“. „Revoliucijų erа prasideda“.

Šie pareiškimai visai aiškūs. Ši Kautskio brošiūra turi būti kriterijus, norint palyginti tai, kuo Vokietijos socialdemokratija žadėjo būti prieš imperialistinį karą ir kaip žemai ji nusmuko (taip pat ir pats Kautskis), suliepsnojus karui. „Dabartinė situacija,— rašė Kautskis nagrinėjamojoje brošiūroje,— sudaro pavojų, kad mus (t. y. Vokietijos socialdemokratiją) lengva palaikyti nuosaikesniais, negu mes esame iš tikrųjų.“ O pasirodo, kad iš tikrųjų Vokietijos socialdemokratų partija yra nepalyginamai nuosaikesnė ir oportunistiškesnė, negu ji atrodė!

Juo būdingiau, kad Kautskis, taip aiškiai pareiškęs revoliucijų erą jau prasidėjus, ir brošiūroje, skirtoje, jo paties žodžiais, kaip tik „politinės revoliucijos“ klausimui nagrinėti, vėl visiškai apėjo valstybės klausimą.

Iš tų klausimo apėjimų, nutylėjimų, išsisukinėjimų sumos neišvengiamai ir atsirado visiškas perėjimas į oportunizmą, apie kurį tuojau kalbėsime.

Vokietijos socialdemokratija, Kautskio atstovaujama, lyg būtų pareiškusi: aš tebesilaikau revoliucinių pažiūrų (1899 m.). Aš ypač pripažįstu socialinės proletariato revoliucijos neišvengiamumą (1902 m.). Aš pripažįstu prasidėjus naują revoliucijų erą (1909 m.). Bet aš vis dėlto einu atgal, palyginti su tuo, ką Marksas sakė jau 1852 metais, jei keliamas proletarinės revoliucijos uždavinių valstybės atžvilgiu klausimas (1912 m.).

Kaip tik taip tiesiai buvo iškeltas klausimas Kautskio polemikoje su Panekuku.

3. Kautskio polemika su Panekuku

Panekukas pasisakė prieš Kautskį, kaip vienas iš atstovų tos „kairiųjų radikalų“ srovės, kurios gretose buvo Roza Liuksemburg, Karlas Radekas ir kiti ir kurią, ginant revoliucinę taktiką, jungė įsitikinimas, kad Kautskis pereina į poziciją „centro“, beprincipiškai svyruojančio tarp marksizmo ir oportunizmo. Kad ši pažiūra yra teisinga, visiškai įrodė karas, kai „centro“ (neteisingai vadinamo marksistiniu), arba „kautskizmo“ srovė visiškai parodė visą šlykščią savo menkystę.

Straipsnyje „Masiniai veiksmai ir revoliucija“(„Neue Zeit“ 1912, XXX, 2), kuriame buvo paliestas valstybės klausimas, Panekukas „Kautskio poziciją apibūdino kaip „pasyvaus radikalizmo“poziciją, „neveiklaus laukimo teoriją“. Kautskis nenori matyti revoliucijos proceso“(p. 616). Taip keldamas klausimą, Panekukas priėjo prie mus dominančios temos apie proletarinės revoliucijos uždavinius valstybės atžvilgiu.

„Proletariato kova,— rašė jis,— tai ne vien kova prieš buržuaziją dėl valstybės valdžios, bet kova prieš valstybės valdžią… Proletarinės revoliucijos turinys yra valstybės jėgos įrankių panaikinimas ir jų išstūmimas (pažodžiui: paleidimas, Auflösung) proletariato jėgos įrankiais… Kova pasibaigia tik tada, kai galutinis jos rezultatas yra tas, kad valstybinė organizaciją visiškai sugriaunama. Daugumos organizacija įrodo savo pranašumą tuo, kad sunaikina viešpataujančios mažumos organizaciją“ (p. 548).

Formuluotė, kuria Panekukas išdėstė savo mintis, turi labai didelių trūkumų. Bet mintis vis dėlto aiški, ir įdomu, kaip ją neigė Kautskis.

„Iki šiol,— rašė jis,— priešingumas tarp socialdemokratų ir anarchistų buvo tas, kad pirmieji norėjo iškovoti valstybės valdžią, antrieji —ją sugriauti. Panekukas nori ir vieno, ir antro“ (p. 724).

Panekuko dėstymui trūksta aiškumo ir konkretumo (nekalbant čia apie kitus jo straipsnio trūkumus, kurie nėra susiję su nagrinėjamąja tema), o Kautskis paėmė kaip tik Panekuko nubrėžtą principinę dalyko esmę ir pagrindiniu principiniu klausimu visiškai atsisakė marksizmo pozicijos, visai perėjo į oportunizmą. Skirtumas tarp socialdemokratų ir anarchistų jo apibrėžtas visiškai neteisingai, marksizmas be galo iškraipytas ir suvulgarintas.

Skirtumas tarp marksistų ir anarchistų yra tas, kad (1) pirmieji, užsibrėžę tikslą visiškai panaikinti valstybę, pripažįsta tą tikslą įvykdomu tik socialistinei revoliucijai panaikinus klases, sukūrus socializmą, kuriam esant valstybė nunyks; (antrieji nori visiškai panaikinti valstybę tą pačią dieną, nesuprasdami, kokiomis sąlygomis valstybė gali būti panaikinta. (2) Pirmieji pripažįsta esant būtina, kad proletariatas, iškovojęs politinę valdžią, visiškai sudaužytų senąją valstybės mašiną ir pakeistų ją nauja, susidedančia iš ginkluotų darbininkų organizacijos, pagal Komunos tipą; antrieji, gindami valstybes mašinos sudaužymą, visiškai neaiškiai įsivaizduoja, kuo proletariatas ją pakeis ir kaip jis naudosis revoliucine valdžia; Anarchistai net neigia, kad revoliucinis proletariatas panaudos, vilstybės valdžią, neigia jo revoliucinę diktatūrą. (3) Pirmieji reikalauja ruošti proletariatą revoliucijai, pasinaudojant dabartine valstybe; anarchistai tai neigia.

Šiame ginče prieš Kautskį marksizmui atstovauja kaip tik Panekukas, nes kaip tik Marksas mokė, jog proletariatas negali tiesiog iškovoti valstybės valdžios ta prasme, kad senasis valstybės aparatas pereitų į naujas rankas, o turi sudaužyti, nulaužyti tą aparatą, pakeisti jį nauju.

Kautskis nuo marksizmo pasitraukia pas oportunistus, nes jam visiškai dingsta kaip tik tas valstybės mašinos sudaužymas, visiškai nepriimtinas oportunistams, ir jiems lieka landa ta prasme, kad „iškovojimą“ jie galėtų aiškinti kaip paprastą, daugumos įgijimą.

Kautskis, norėdamas nuslėpti tai, kad jis iškraipo marksizmą, elgiasi kaip prisiskaitėlis: jis kiša „citatą“ iš paties Markso. 1850 metais Marksas rašė, kad reikia „griežtai centraliziuoti jėgą valstybės valdžios rankose“ [56]. Ir Kautskis triumfuodamas klausia: ar tik nenori Panekukas sugriauti „centralizmo?“

Tai jau tiesiog fokusas,— analogiškai pasielgė Bernšteinas, sutapatindamas marksizmo ir prudonizmo pažiūras į federaciją vietoj centralizmo.

„Citata“ Kautskio paimta nei į tvorą, nei į mietą. Centralizmas galimas ir su senąja, ir su naująja valstybės mašina. Jei darbininkai savo noru sujungs ginkluotas savo jėgas, tai bus centralizmas, bet jis remsis centralistinio valstybės aparato, nuolatinės kariuomenės, policijos, biurokratijos „visišku sugriovimu“. Kautskis elgiasi visai apgavikiškai, apeidamas puikiai žinomus Markso ir Engelso samprotavimus apie Komuną ir išpešdamas citatą, kuri nėra susijusi su klausimu.

,,.. .Galbūt Panekukas nori panaikinti valstybines valdininkų funkcijas? — rašo toliau Kautskis.— Bet mes neapsieiname be valdininkų ir partinėje, ir profesinėje organizacijoje, jau nekalbant apie valstybės valdymą. Mūsų programa reikalauja ne panaikinti valstybės valdininkus, bet kad valdininkus rinktų liaudis… Mes čia turime galvoje ne tai, kokį pavidalą įgaus valdymo aparatas „ateities valstybėje“, bet tai, ar mūsų politinė kova panaikina (pažodžiui: paleidžia, auflöst) valstybės valdžią, prieš mums ją iškovojus (Kautskio kursyvas). Kuri ministerija su jos valdininkais galėtų būti panaikinta?“ Išvardijamos švietimo, teisingumo, finansų, karinė ministerijos. „Ne, nė vienos iš dabartinių ministerijų nepašalins mūsų politinė kova prieš vyriausybę. .. Kartoju, norėdamas išvengti nesusipratimų: čia turima galvoje ne tai, kokią formą „ateities valstybei“ suteiks pergalingoji socialdemokratija, bet tai, kaip dabartinę valstybę keičia mūsų opozicija“ (p. 725).

Tai aiškus iškraipymas. Panekukas kėlė kaip tik revoliucijos klausimą. Tai ir jo straipsnio antraštėje, ir cituotosiose vietose aiškiai pasakyta. Peršokdamas į „opozicijos“ klausimą, Kautskis revoliucinį požiūrį kaip tik ir pakeičia oportunistiniu. Jam išeina taip: dabar opozicija, o išsikovoję valdžią, pakalbėsim atskirai. Revoliucija išnyksta! Čia yra kaip tik tai, ko ir reikėjo oportunistams.

Čia kalbama ne apie opoziciją ir ne apie politinę kovą apskritai, bet kaip tik apie revoliuciją. Revoliucija yra tai, kad proletariatas sugriauna „valdymo aparatą“ bei visą valstybės aparatą ir pakeičia jį nauju, susidedančiu iš ginkluotų darbininkų. Kautskis reiškia „prietaringą pagarbą“ „ministerijoms“, bet kodėl jos negali būti pakeistos, sakykim, specialistų komisijomis prie tikrą ir neaprėžtą valdžią turinčių Darbininkų ir kareivių deputatų tarybų?

Esmė visai ne ta, ar išliks „ministerijos“, ar bus „specialistų komisijos“ arba kitos kurios įstaigos, tai visiškai nesvarbu. Esmė yra ta, ar paliekama senoji valstybės mašina (tūkstančiais gijų susijusi su buržuazija ir kiaurai prisisunkusi rutinos ir inertiškumo), ar ji sugriaunama ir pakeičiama nauja.

Revoliucija turi būti ne tai, kad naujoji klasė komanduotų, valdytų, naudodamasi senąja valstybės mašina, bet tai, kad ji nudaužytų tą mašiną ir komanduotų, valdytų, naudodamasi naująja mašina,— šią pagrindinę marksizmo mintį Kautskis užtriną arba visiškai jos nesuprato.

Jo klausimas dėl valdininkų akivaizdžiai rodo, kad jis nesuprato Komunos pamokų ir Markso teorijos. „Mes neapsieiname be valdininkų ir partinėje, ir profesinėje organizacijoje…“

Mes neapsieiname be valdininkų esant kapitalizmui, viešpataujant buržuazijai. Proletariatas yra engiamas, darbo žmonių masės pavergtos kapitalizmo. Esant kapitalizmui demokratizmas yra susiaurintas, suspaustas, apkarpytas, sužalotas visų samdomosios vergijos, masių vargo ir skurdo aplinkybių. Dėl to, ir tik dėl to, mūsų politinėse ir; profesinėse organizacijose pareigūnai kapitalizmo aplinkos yra tvirkinami (arba, tiksliau sakant, turi tendenciją būti tvirkinami) ir turi tendenciją virsti biurokratais, t. y. atitrūkusiais nuo masių, aukštesniais už mases, privilegijuotais asmenimis.

Čia glūdi biurokratizmo esmė, ir kol kapitalistai neeksproprijuoti, kol buržuazija nenuversta, tol neišvengiamas tam tikras net proletarinių pareigūnų „subiurokratėjimas“.

Kautskiui išeina taip: jei tebebus renkami pareigūnai, vadinasi, esant socializmui tebebus ir valdininkai, tebebus biurokratija! Kaip tik tai ir yra neteisinga. Kaip tik Komunos pavyzdžiu Marksas parodė, kad esant socializmui pareigūnai nustoja buvę „biurokratais“, „valdininkais“, nustoja, įvedant, be renkamumo, dar atšaukiamumą bet kuriuo laiku ir dar užmokesčio sumažinimą iki vidutinio darbininko lygio, ir dar parlamentinių įstaigų pakeitimą „dirbančiomis, t. y. leidžiančiomis įstatymus ir juos vykdančiomis“ [57].

Iš esmės visa Kautskio argumentacija prieš Panekuką ir ypač puikus Kautskio argumentas, kad mes ir profesinėse, ir partinėse organizacijose neapsieiname be valdininkų, rodo Kautskį kartojant senuosius Bernšteino „argumentus“ apskritai prieš marksizmą. Savo renegatiškoje knygoje „Socializmo prielaidos“ Bernšteinas kovoja prieš „primityviosios“ demokratijos idėjas, prieš tai, ką jis vadina „doktrinierišku demokratizmu“— imperatyviniai mandatai, negaunantys atlyginimo pareigūnai, bejėgė centrinė atstovybė ir t. t. Norėdamas įrodyti to „primityviojo“ demokratizmo nepagrįstumą, Bernšteinas remiasi Anglijos tredjunionų patyrimu, kaip jį išaiškino Vebas su žmona [58]. Girdi, per septyniasdešimt savo vystymosi metų tredjunionai, kurie esą vystęsi „visiškoje laisvėje“ (vok. leid. 137 p.), įsitikino kaip tik primityviojo demokratizmo netinkamumu ir pakeitė jį įprastiniu: parlamentarizmas, sujungtas su biurokratizmu.

Iš tikrųjų tredjunionai vystėsi ne „visiškoje laisvėje“, bet visiškoje kapitalistinėje vergijoje, kurioje, žinoma, „negalima apsieiti“ be nuolaidų viešpataujančiam blogiui, prievartai, neteisybei, varguomenės nušalinimui nuo „aukštojo“ valdymo reikalų. Esant socializmui daug kas iš „primityviosios“ demokratijos neišvengiamai atgis, nes pirmą kartą civilizuotųjų visuomenių istorijoje gyventojų masės pakils iki savarankiško dalyvavimo ne tik balsavimuose bei rinkimuose, bet ir kasdieniniame valdyme. Esant socializmui visi valdys iš eilės ir greitai įpras, kad niekas nevaldytų.

Marksas savo genialiu kritiniu analitiniu protu įžiūrėjo, kad praktinės Komunos priemonės reiškia tą persilaužimą, kurio bijo ir nenori pripažinti oportunistai iš bailumo, iš nenoro galutinai nutraukti ryšius su buržuazija ir kurio nenori matyti anarchistai arba pernelyg skubėdami, arba iš viso nesuprasdami masinių socialinių pasikeitimų sąlygų. „Nereikia nė galvoti apie senosios valstybės mašinos sugriovimą, kur čia mes apsieisime be ministerijų ir be valdininkų“,— samprotauja oportunistas, kiaurai prisigėręs filisteriškumo ir iš esmės ne tik netikintis revoliucija, revoliucijos kūryba, bet mirštamai jos bijantis (kaip jos bijo mūsų menševikai ir eserai).

„Reikia galvoti tik apie senosios valstybės mašinos sugriovimą, nėra ko gilintis į konkrečias anksčiau buvusių proletarinių revoliucijų pamokas ir analizuoti, kuo ir kaip pakeisti tai, kas griaunama“,— samprotauja anarchistas (žinoma, geriausias iš anarchistų, o ne toks, kuris, sekdamas ponais kropotkinais ir KP, velkasi paskui buržuaziją); ir dėl to anarchistas laikosi nevilties taktikos, o ne reikalauja, kad būtų dirbamas negailestingai drąsus, kartu atsižvelgiant į praktines masių judėjimo sąlygas, revoliucinis darbas — sprendžiami konkretūs uždaviniai.

Marksas moko mus vengti abiejų klaidų, moko begalinio drąsumo, griaunant visą senąją valstybės mašiną, ir kartu moko kelti klausimą konkrečiai: Komuna įstengė per keletą savaičių pradėti kurti naują, proletarinę, valstybės mašiną štai šitaip, vykdydama sakytąsias priemones didesniam demokratizmui Įgyvendinti ir biurokratizmui išrauti. Mokykimės iš komunarų revoliucinės drąsos, praktines jų priemones vertinkime kaip praktiškai būtinų ir tuojau galimų priemonių numatymą ir tuomet, eidami tokiu keliu, mes visiškai sugriausime biurokratizmą.

Tokio sugriovimo galimumą laiduoja tai, kad socializmas milrumpins darbo dieną, pakels mases į naują gyvenimą, gyventojų daugumai sudarys sąlygas, leidžiančias visiems be išlmties vykdyti „valstybines funkcijas“, o dėl to visiškai nunyks apskritai bet kokia valstybė.

.. .Masinio streiko uždavinys,— rašo toliau Kautskis,— niekuomet negali būti sugriauti valstybės valdžią, bet tik išreikalauti iš vyriausybės nuolaidumo tam tikru klausiniu arba pakeisti vyriausybę, priešišką proletariatui, vyriausybe, jam palankia (entgegenkommende)… Bet niekuomet ir jokiomis aplinkybėmis tai“ (t. y. proletariato pergalė prieš priešišką vyriausybę) „negali nugriauti valstybės valdžios, o gali tik tam tikru mastu pakeisti (Verschie-hliny) jėgų santykį valstybės valdžios viduje… Ir mūsų politinės kovos tikslas čia tebėra, kaip ir ligi šiol, iškovoti valstybės valdžią, įgyjant daugumą parlamente, ir parlamentą paversti vyriausybės viešpačiu“ (p. 726, 727, 732).

Tai jau gryniausias ir vulgariausias oportunizmas, išsižadėjimas revoliucijos iš tikrųjų, pripažįstant ją žodžiais. Kautskio mintis nesiekia toliau „vyriausybės, palankios proletariatui“ — tai yra žingsnis atgal į filisteriškumą, palyginti su 1847 melais, kai „Komunistų manifestas“ paskelbė „proletariato suorganizavimą į viešpataujančiąja klasę“ [59].

Kautskis turės įgyvendinti savo pamėgtąją „vienybę“ su šeidemanais, plechanovais, vanderveldėmis, kurie visi sutinka kovoti dėl vyriausybės, „palankios proletariatui“.
O mes atsiskirsime nuo šitų socializmo išdavikų ir kovokime dėl visos senosios valstybės mašinos sugriovimo, kad imts ginkluotasis proletariatas būtų vyriausybė. Tai —„du laimi skirtingi dalykai“.

Kautskiui reikės būti malonioje kompanijoje legynų ir davidų, plechanovų, potresovų, ceretelių, černovų, kurie visai sutinka kovoti dėl „jėgos santykio pakeitimo valstybės valdžios viduje“, dėl „daugumos įgijimo parlamente ir dėl parlamento visavaldiškumo vyriausybės atžvilgiu“,— kilniausias tikslas, kuriame viskas oportunistams priimtina, viskas lieka buržuazinės parlamentinės respublikos rėmuose.

O mes atsiskirsime nuo oportunistų; ir visas sąmoningasis proletariatas bus su mumis kovoje ne dėl „jėgos santykio pakeitimo“, bet dėl buržuazijos nuvertimo, dėl buržuazinio parlamentarizmo sugriovimo, dėl Komunos tipo demokratinės respublikos arba Darbininkų ir kareivių deputatų tarybų respublikos, dėl revoliucinės proletariato diktatūros.

* * *

Dešinesnės už Kautskį tarptautiniame socializme yra tokios srovės, kaip „Socialistų mėnraštis“ Vokietijoje (Legynas, Davidas, Kolbas ir daugelis kitų, įskaitant skandinavus Stauningą ir Brantingą), žoresistai ir Vanderveldė Prancūzijoje ir Belgijoje, Turatis, Trevesas ir kiti Italijos partijos dešiniosios pakraipos atstovai, fabianininkai ir „nepriklausomiečiai“ („nepriklausomoji darbininkų partija“, kuri iš tikrųjų visada buvo priklausoma nuo liberalų) Anglijoje ir panašūs. Visi tie ponai, vaidindami didžiulį, labai dažnai pagrindinį vaidmenį parlamentiniame darbe ir partijos publicistikoje, stačiai neigia proletariato diktatūrą, skleidžia nepridengtą oportunizmą. Tiems ponams proletariato „diktatūra“ „prieštarauja“ demokratijai!! Jie iš esmės niekuo labai nesiskiria nuo smulkiaburžuazinių demokratų.

Atsižvelgdami į tą aplinkybę, turime teisę padaryti išvadą, kad antrasis Internacionalas — didžiulė jo oficialiųjų atstovų dauguma — visiškai nusirito į oportunizmą. Komunos patyrimas buvo ne tik užmirštas, bet ir iškraipytas. Darbininkų masėms ne tik nebuvo skiepijama, kad artėja laikas, kai jos turės pakilti ir sudaužyti senąją valstybės mašiną, pakeisti ją nauja ir šitaip savo politinį viešpatavimą paversti socialistinio visuomenės pertvarkymo baze,— masėms buvo skiepijama priešinga mintis, ir „valdžios iškovojimas“ buvo taip vaizduojamas, jog likdavo tūkstančiai landų oportunizmui.

Proletarinės revoliucijos santykio su valstybe klausimo iškraipymas ir nutylėjimas negalėjo nesuvaidinti didžiulio vaidmens tada, kai valstybės, su sustiprėjusiu dėl imperialistinio lenktyniavimo kariniu aparatu, pavirto karo pabaisomis, naikinančiomis milijonus žmonių, kad išspręstų ginčą, Anglija ar Vokietija, tas ar kitas finansinis kapitalas turi viešpatauti pasaulyje [60].

PIRMOJO LEIDIMO BAIGIAMASIS ŽODIS

Ši brošiūra parašyta 1917 metų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Aš jau buvau sudaręs planą tolesniam, septintajam skyriui: „1905 ir 1917 metų Rusijos revoliucijų patyrimas“. Tačiau, be antraštės, aš nespėjau iš to skyriaus parašyti nė eilutės: „sukliudė“ politinė krizė, 1917 metų spalio revoliucijos išvakarės. Tokia „kliūtimi“ galima tik džiaugtis. Bet antrąją brošiuros dalį (skirtą „1905 ir 1917 metų Rusijos revoliucijų patyrimui“) galbūt reikės atidėti ilgam; maloniau ir naudingiau „revoliucijos patyrimą“ vykdyti negu apie jį rašyti.

Autorius

Petrogradas. 1917 m. lapkričio 30 d.


[1] — žr. Engelsas F. Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė. V., 1970, p. 196—197. Toliau, tomo 217—218, 219, 220—221, 222—223 р., V. Leninas cituoja šį F. Engelso veikalą (žr. ten pat, p. 197—198, 198, 198—199, 200 — 201).—214
[2] — žr. F. Engelsas F. Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė V., 1970, p. 6—20 — 219
[3] — žr. Engelsas F. Anti-Diūringas. V., 1958, p. 241—242.—224
[4] — turimas galvoje K. Markso veikalas „Gotos programos kritika“ (IV skyrius) ir F. Engelso veikalas „Anti-Diuringas“, taip pat F. Engelso 1875 m. kovo 18—28 d. laiškas A. Bėbeliui (žr. Marksas K. Gotos programos kritika. V., 1977, p. 20—25; Engelsas F. Anti-Diuringas. V., 1958, .p. 241—242; Marksas K. Gotos programos kritika, p. 26—32).—226.[5] — Marksas K. Kapitalas. V., 1957. Т. I, p. 671.—226 .
[6] — žr. Engelsas F. Anti-Diūringas. V., 1958, p. 157.— 227.
[7] — žr. Маркс К., Энгельс Ф. Сочинения. 2-е изд., т. 4, с. 184 — 185.— 227.
[8] — žr. Marksas К., Engelsas F. Komunistų partijos manifestas. V., 1976,  p. 62.-227.
[9] — Gotos programa — Vokietijos socialistų darbininkų partijos programa, priimta 1875 metais Gotos suvažiavime, kuriame susijungė dvi iki tol atskirai veikusios Vokietijos socialistų partijos: eizenachiečiai (jiems vadovavo A. Bėbelis ir V. Lybknechtas ir idėjinę įtaką turėjo Marksas ir Engelsas) ir lasalininkai. Programa buvo eklektinė ir oportunistinė, nes svarbiausiais klausimais eizenachiečiai padarė nuolaidų lasalininkams ir priimė lasalininkų formuluotes. K. Marksas veikale „Gotos programos kritika“ ir F. Engelsas 1875 m. kovo 18—28 d. laiške A. Bėbeliui labai griežtai sukritikavo Gotos programos projektą, laikydami jį nemažu žingsniu atgal, palyginti su 1869 metų eizenachiečių programa (žr. Marksas K. Gotos programos kritika. V., 1977, p. 3—36).—227.
[10] — žr. Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1941, Т. I, p. 274—275.—232.
[11] — žr. Marksas К., Engelsas F. Komunistų partijos manifestas. V., 1976 p. 39, 47—48.-229.
[12] — žr. Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1941, Т. I, p. 274—275.—232.
[13] — žr. Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1940, Т. I, p. 198—199.—235.
[14] — „Die Neue Zeit“ („Naujieji laikai“) — teorinis Vokietijos socialdemokratų partijos žurnalas; ėjo 1883—1923 metais Štutgarte. Iki 1917 metų spalio mėnesio jį redagavo K. Kautskis, paskui H. Kunovas. žurnale „Efl Neue Zeit“ pirmą kartą buvo paskelbti kai kurie K. Markso ir F. Engelso veikalai. Engelsas padėdavo žurnalo redakcijai savo patarimais ir norelei ją kritikuodavo už žurnale pasitaikančius nukrypimus nuo marksizmo.
Paskutiniojo XIX amžiaus dešimtmečio antroje pusėje, F. Engelsui mirus, žurnale buvo sistemingai spausdinami revizionistų straipsniai, tarp jų E. Bernšteino straipsnių „Socializmo problemos“ serija, kuri pradėjo revizionistų žygį prieš marksizmą. Pirmojo pasaulinio karo metais (1914—1918) žurnalas — laikėsi centristinės pozicijos ir faktiškai pritarė socialšovinistams.
[15] — žr. Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1950 T. II, p. 408,—236
[16] — teiginį, kad proletariato diktatūros formos gali būti įvairios, Leninas pirmą kartą iškėlė jau 1916 metais straipsnyje „Apie marksizmo karikatūrą ir apie „imperialistinį ekonomizmą“ „, kuriame buvo kritikuojamos, oportunistinės Piatakovo pažiūros. Šis straipsnis buvo paskelbtas tik 1924 metais, po Spalio socialistinės revoliucijos analizuodamas istorijos raidą imperializmo sąlygomis, V. Leninas rašė: „Visos nacijos prieis socializmą, tai neišvengiama, bet visos prieis nevisiškai vienodai, kiekviena suteiks savitumo vienai ar kitai demokratijos formai, vienai ar kitai proletariato diktatūros atmainai, vienokiam ar kitokiam įvairių visuomenės gyvenimo sričių socialistinių pertvarkymų tempui“ (Raštai. V, 1954. T. 23, p. 5.
Tarptautinis išsivadavimo judėjimas po Spalio socialistinės revoliucijos ir ypač po antrojo pasaulinio karo iškėlė naują proletariato diktatūros formą — liaudies demokratiją, kuri įsitvirtino kai kuriose Centrinės bei Pietryčių Europos ir Azijos šalyse. Liaudies demokratija galėjo atsirasti dėl to, kad pasikeitė istorinės aplinkybės — jos išplėtė socialinę revoliucijos bazę, atspindėjo klasinius šių laikų kapitalistinio pasaulio poslinkius ir suartino, bendruosius demokratinius ir socialistinius revoliucijos uždavinius.
Genialų V. Lenino numatymą istorija visiškai patvirtina.—237.
[17] — Turimas galvoje tarp 1870 m. rugsėjo 6 ir 9 d. Londone Markso parašytas „Antrasis Tarptautinės darbininkų asociacijos Generalinės tarybos atsišaukimas dėl Prancūzijos ir Prūsijos karo. Tarptautinės darbininkų asociacijos nariams Europoje ir Jungtinėse Valstijose“ (žr. Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. T. I, p. 424—430).— 238 .
[18] — Turimi galvoje G. Plechanovo teiginiai straipsniuose „Mūsų padėtis“ ir „Dar kartą apie musų padėtį (Laiškas draugui X)“, kurie buvo paskelbti 1905 metų lapkričio ir gruodžio mėnesį leidinio „Dnevnik social-demokrata“ („Socialdemokrato dienoraštis“) 3 ir 4 numeryje.— 238.
[19] — žr. K. Markso 1871 m. balandžio 12 d. laišką L. Kūgelmanui (Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1950. T. II, p 418 419).— 238.
[20] — žr. Marksas K., Engelsas F. Komunistų partijos manifestas. V, 1976 p. 4.—238.
[21] — žr. Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. T. I, p. 446.—238.
[22] — žr. Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1950. T. II, p. 418.—239.
[23] — žr. Marksas K., Engelsas F. Komunistų partijos manifestas. V., 1976, p. 47.—241.[24] — žr. Marksas K. Pilietinis karas Prancūzijoje (Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. T. I, p. 447, 448, 449).
[25] — žr. Engelsas F. Butų klausimu (Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. Т. I, p. 485—553). Toliau, tomo 254, 254—255, 255 р., V. Leninas cituoja šį F. Engelso veikalą (žr. ten pat, p. 497, 548, 533—534).—253.
[26] — Turimas galvoje K. Markso straipsnis „Politinis indiferentiškumas“ ir F. Engelso straipsnis „Apie autoritetą“ (žr. Маркс К., Энгельс Ф. Сочинения 2-е изд., т. 18, с. 296—301; Marksas К., Engelsas F. Rinktiniai raitai dviem tomais. V., 1949. Т. I, p. 554—557). 256.
[27] — Marksas K. Politinis indiferentiškumas (žr. Маркс К., Энгельс Ф. Сочинения. 2-е изд., т. 18, с. 297).— 256 .
[28] — Engelsas F. Apie autoritetą (žr. Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V„ 1949. Т. I, p. 556).—257.
[29] — Engelsas F. Apie autoritetą (žr. Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. Т. I, p. 556—557).—258.
[30]  — žr. Marksas K. Gotos programos kritika. V., 1977, p. 5—25.— 290.
[31] — turimas galvoje K. Markso veikalas „Filosofijos skurdas“ (tt, Маркс К., Энгельс Ф.Сочинения. 2-е изд., т. 4, с. 65—185).— 259.
[32] — žr. Marksas K. Gotos programos kritika. V., 1977, р. 29—30.— 259.
[33] — žr. Engelsas F. Dėl socialdemokratų 1891 metų programos projekto kritikos (Маркс К., Энгельс Ф. Сочинения. 2-е изд., т. 22, с. 227—24,t), Toliau, tomo 261, 262, 262—263, 263—264, 264—265, 265—266 р., V. Leninas cituoja šį F. Engelso veikalą (žr. ten pat, p. 234, 236, 237, 238—2SB 239—240).—261.
[34] — Ypatingąjį įstatymą prieš socialistus Vokietijoje įvedė 1878 metais  Bismarko vyriausybė. Šio įstatymo tikslas buvo kovoti su darbininkų socialistiniu judėjimu: buvo uždraustos visos socialdemokratų partijos organizacijos, masiškos darbininkų organizacijos, darbininkų spauda; buvo konfiskuojama socialistinė literatūra; socialdemokratai buvo persekiojami ir tremiami. Tačiau represijos nepalaužė socialdemokratų partijos, kurios veikla buvo pertvarkyta pagal nelegalaus gyvavimo sąlygas: užsienyje buvo leidžiamas partijos centrinis organas — laikraštis „Socialdemokratas“ ir reguliariai rengiami partijos suvažiavimai (1880, 1883 ir 1887); Vokietijoje, pogrindyje, sparčiai ėmė atsigauti socialdemokratų organizacijos ir grupės, kurioms vadovavo nelegalus CK. Kartu partija plačiai panaudodavo legalias рrogas, kad galėtų stiprinti ryšius su masėmis, jos įtaka be paliovos didėjo: nuo 1878 iki 1890 metų už socialdemokratus per reichstago rinkimus balsavusiųjų skaičius padidėjo daugiau kaip tris kartus. Didžiulę pagalbą vokiečių socialdemokratams teikdavo K. Marksas ir F. Engelsas. 1890 metais, spaudžiant masiškam ir vis stiprėjusiam darbininkų judėjimui, ypatingasis įstatymas prieš socialistus buvo panaikintas.— 263.
[35] —žr. Engelsas F. K. Markso veikalo „Pilietinis karas Prancūzijoje“ įvadas (Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949.Т. I, p. 407—418). Toliau, tomo 267, 268, 268—269, 269, 270—271, 273 р., V. Leninas cituoja šį F. Engelso veikalą (žr. ten pat, p. 409, 413, 416,417).— 267.
[36] — Turima galvoje Laikinosios vyriausybės ministro menševiko Ceretelio kalba, pasakyta 1917 m. birželio 11 (24) d. Rusijos Tarybų I suvažiavimo prezidiumo, Petrogrado Darbininkų ir kareivių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto, Valstiečių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto ir visų suvažiavimo frakcijų biuro jungtiniame posėdyje svarstant klausimą dėl taikios Petrogrado darbininkų ir kareivių demonstracijos, kurią bolševikai buvo numatę surengti birželio 10 (23) d. Ceretelio kalba buvo šmeižikiška ir kontrrevoliucinga. Jis kaltino bolševikus sąmokslu prieš vyriausybę ir talkininkavimu kontrrevoliucijai, grasino imtis griežtų priemonių, kad darbininkai, einantys su bolševikais, būtų nuginkluoti.— 267.
[37] — Los-von-Kircne-Bewegung (atsiskyrimo nuo bažnyčios judėjimas), arba Kirchenaustrittsbewegung (pasitraukimo iš bažnyčios judėjimas), Vokietijoje tapo masiškas prieš pirmąjį pasaulinį karą. Kai 1914 metų sausio mėnesį žurnale „Die Neue Zeit“ buvo paskelbtas revizionisto Pauliaus Gėrės straipsnis „Kirchenaustrittsbewegung und Sozialdemokratie“ („Pasitraukimo iš bažnyčios judėjimas ir socialdemokratija“), žurnalo puslapiuose buvo pradėtas svarstyti klausimas, kokia yra Vokietijos socialdemokratų partijos pažiūra į šį judėjimą. Per diskusiją žymūs Vokietijos socialdemokratijos veikėjai nedavė atkirčio Gėrei, kuris teigė, kad partija turi neutraliai žiūrėti į pasitraukimo iš bažnyčios judėjimą ir uždrausti savo nariams partijos vardu
skleisti antireliginę ir antibažnytinę propagandą.
V. Leninas j šią diskusiją atkreipė dėmesį, rengdamas medžiagą knygai „Imperializmas — aukščiausioji kapitalizmo stadija“ (žr. Raštai. V., 1962. T. 39, p. 550).—268.
[38] Nominaliai tai sudaro apie 2400 rublių, o pagal dabartinį kursą apie 6000 rublių. Visai endovanotinai elgiasi tie bolševikai, kruei pavyzdžiui, siūlo nustatyti miestų dūmuose algas po 9000 ir nesiūlo įvesti visai valstybei maksimumo 6000 rublių,— pakankama suma.  — V. Lenino pateikiami galimų darbo atlygių skaičiai išreikšti 1917 metų antrosios pusės popierine valiuta.  Popierinis rublis Rusijoje pirmojo pasaulinio karo metais buvo gerokai nuvertintas.— 269.
[39] — žr. Маркс К., Энгельс Ф. Сочинения. 2-е изд., т. 22, с. 434—435.—272.
[40] — žr. Marksas К. Gotos programos kritika. V., 1977, р. 5—25.— 273.
[41] — žr. Marksas K. Gotos programos kritika. V., 1977, p. 26—32. 273.
[42] — žr. Marksas K. Gotos programos kritika. V., 1977, p. 21.  Toliau, tomo 275, 279—280, 280, 281, 282 р., V. Leninas cituoja tą patį K. Markso veikalą (žr. ten pat, p. 21, 12, 13—14).— 275.
[43] — žr. Marksas K., Engelsas F. Komunistų partijos manifestas. V., 1976, p. 47,-276.
[44] — žr. Marksas K. Pilietinis karas Prancūzijoje (Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. Т. I, p. 451).—277.
[45] — žr. Marksas K. Gotos programos kritika. V., 1977, p. 30.—277.
[46] — Šeilokas, V. Šekspyro komedijos „Venecijos pirklys“ personažas; žiaurus ir kietaširdis lupikautojas, pagal vekselio sąlygas būtinai reikalavęs išpjauti iš savo aplaidaus skolininko svarą mėsos.— 283
[47] Kai valstybė, turint galvoje svarbiausiąją jos funkcijų dalį, atlieka tik tokią apskaitą bei kontrolę ir ją vykdo patys darbininkai, tada ji nustoja buvusi „politinė valstybė“, tada „visuomeninės funkcijos iš politinių pavirsta notomis administracinėmis funkcijomis“ (plg. anksčiau, IV sk., 2 §, apie Engelso polemiką su anarchistais).
[48] — žr. Engelsas F. K. Markso veikalo „Gotos programos kritika“ pratarmė (Marksas K. Gotos programos kritika. V., 1977, p. 3—4).
1 Internacionalo Hagos kongresas vyko 1872 m. rugsėjo 2—7 d. Jame dalyvavo 65 delegatai, atstovavę 15 nacionalinių organizacijų. Rengiant kongresą, Marksas ir Engelsas atliko didžiulį darbą, telkdami revoliucines proletariato jėgas. Markso ir Engelso pasiūlymu buvo priimta darbotvarkė, numatyta kongreso sušaukimo data. Kongreso darbotvarkėje buvo du pagrindiniai klausimai: 1) dėl Generalinės tarybos teisių ir 2) dėl proletariato politinės veiklos.
Kongresas priėmė rezoliucijas dėl Generalinės tarybos įgaliojimų išplėtimo, dėl Generalinės tarybos buvimo vietos pakeitimo, dėl slapto „Socialistinės demokratijos aljanso“ veiklos ir kitas. Didelę šių rezoliucijų dalj parašė Marksas ir Engelsas. Kitos buvo pagrįstos jų pasiūlymais. Kongreso nutarime antruoju klausimu buvo sakoma, kad „iškovoti politinę valdžių dabar yra didi proletariato pareiga“, o norint „užtikrinti socialinės revoliucijos pergalę ir pasiekti galutinį jos tikslą — panaikinti klases“, reikia suorganizuoti proletariatą į politinę partiją (žr. Маркс К., Энгельс Ф. Сочинения. 2-е изд., т. 18, с. 143). Kongrese baigėsi ilgus metus trukusi Markso ir Engelso bei jų šalininkų kova su visų rūšių smulkiaburžuaziniu sektantiškumu. Anarchistų lyderiai M. Bakuninas, D. Gijomas ir kiti buvo pašalinti iš Internacionalo.
Marksas ir Engelsas tiesiogiai vadovavo visam Hagos kongresui ir labai aktyviai jame dalyvavo; kongreso nutarimai reiškė marksizmo pergalę prieš smulkiaburžuazinę anarchistų pasaulėžiūrą ir buvo pagrindas ateityje sukurti savarankiškas nacionalines politines darbininkų klasės partijas.— 288.
[49] — „Zaria“ („Aušra“)—marksistinis mokslo ir politikos žurnalas; leido legaliai 1901—1902 metais Štutgarte „Iskros“ redakcija. Iš viso išėjo keturi „Zarios“ numeriai (trys knygos). Žurnalo uždaviniai buvo apibrėžti „Iskros“ Ir „Zarios“ redakcijos pareiškimo projekte“, kurį V. Leninas parašė Rusijoje (žr. Pilnas raštų rinkinys. V., 1977. T. 4, p. 308—318). 1902 metais „Iskros“ ir „Zarios“ redakcijoje kilus nesutarimams ir konfliktams, G. Plechanovas pasiūlė atskirti žurnalą nuo laikraščio (norėdamas pats toliau redaguoti žurnalą „Zaria“), bet toks pasiūlymas nebuvo priimtas, ir šių leidinių redakcija visą laiką buvo bendra.
„Zarios“ žurnalas, gindamas teorinius marksizmo pagrindus, kritikavo tarptautinį ir rusiškąjį revizionizmą. „Zarioje“ buvo išspausdinti V. Lenino veikalai: „Atsitiktinės pastabos“, „Zemstvos persekiotojai ir liberalizmo hanibala“, „Ponai „kritikai“ agrariniu klausimu“ (veikalo „Agrarinis klausimas ir „Markso kritikai“ „ pirmieji keturi skyriai), „Vidaus apžvalga“, „Agrarinė Rusijos socialdemokratijos programa“, taip pat G. Plechanovo veikalai: „Mūsų kritikų kritika. D. 1. Ponas P. Struvė, atliekantis Markso socialinio! vystymosi teorijos kritiko vaidmenį“, „Cant prieš Kantą, arba p. Bernšteino dvasinis palikimas“ ir kiti.— 289.
[50] — Turimas galvoje penktasis tarptautinis II Internacionalo kongresas, kuris vyko Paryžiuje 1900 m. rugsėjo 23—27 d. Pagrindiniu klausimu „Politinės valdžios iškovojimas ir sąjungos su buržuazinėmis partijomis“, susijujusiu su tuo faktu, kad A. Miljeranas tapo kontrrevoliucinės Valdeko-Ruso vyriausybės nariu, dauguma balsų kongresas priėmė K. Kautskio pateiktą rezoliuciją. Rezoliucijoje buvo sakoma, kad „atskiro socialisto dalyvavimas“ buržuazinėje vyriausybėje negali būti laikomas normalia politinės valdžios iškovojimo pradžia, bet yra priverstinė laikina ir ypatinga kovos su sunkiomis aplinkybėmis priemonė“. Vėliau šiuo rezoliucijos punktu dažnai rėmėsi oportunistai, teisindami savo bendradarbiavimą su buržuazija.
1901 metų balandžio mėnesį žurnalo „Zaria“ 1 numeryje buvo paskelbtas G. Plechanovo straipsnis „Keletas žodžių apie paskutinį Paryžiaus tarptautinį socialistų kongresą (Atviras laiškas draugams, atsiuntusiems man įgaliojimą)“; jame buvo griežtai sukritikuota Kautskio rezoliucija.— 289.
[51] — žr. Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. Т. I, p. 446; Marksas K., Engelsas F. Komunistų partijos manifestas. V., 1976, p. 4.—290.
[52] — žr. Marksas K. Luji Bonaparto briumero aštuonioliktoji (Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. Т. I, p. 274—275).—290.
[53] — žr. Marksas K., Engelsas F. „Komunistų partijos manifesto“ vokiškojo 1872 metų leidimo pratarmė (Marksas K., Engelsas F. Komunistų partijos manifestas. V., 1976, p. 4).— 291.
[54] — žr. Marksas K. Pilietinis karas Prancūzijoje (Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. Т. I, p. 449).— 293.
[55] — K. Kautskio brošiūra „Der Weg zur Macht. Politische Betrachtungen über das Hineinwachsen in die Revolution“. Berlin, 1909 (Kelias į valdžią. Politiniai apmąstymai apie įaugimą į revoliuciją. Berlynas, 1909) išėjo tik 1918 metais.— 293.
[56] — žr. Marksas K., Engelsas F. Centro Komiteto kreipimasis į Komunistų sąjungą (Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. Т. I, p. 84).—295.
[57] — žr. Marksas K. Pilietinis karas Prancūzijoje (Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais. V„ 1949. Т. I, p. 449).—297.
[58] — Turima galvoje S. ir B. Vebų knyga „Anglijos tredjunionizmo teorija ir praktika“.— 297.
[59] — žr. Marksas K., Engelsas F. Komunistų partijos manifestas. V., 1976, p. 47—48.—299.
[60]  Rankraštyje toliau parašyta:
VII SKYRIUS
1905 IR 1917 METŲ RUSIJOS REVOLIUCIJŲ PATYRIMAS
Temą, nurodyta šio skyriaus antraštėje, taip neaprėpiamai didelė, jog apie ją galima ir reikia rašyti tomus. Suprantama, šioje brošiūroje reikės apsiriboti tik savrbiausiomis patyrimo pamokomis, tiesiogiai susijusiomis su proletariato uždaviniais revoliucijoje valstybės valdžios atžvilgiu“. (Čia rankraštis nutrūksta.)

Reklama