Apie Jungtinių Europos Valstybių šūkį

leninLaikraščio „Social-demokrat“ 40 numeryje mes pranešėme, kad mūsų partijos užsienio sekcijų konferencija nutarė atidėti „Jungtinių Europos Valstybių“ šūkio Klausimą, kol spaudoje bus apsvarstytas ekonominis klausimo aspektas*.

Diskusija šiuo klausimu mūsų konferencijoje įgijo vienpusišką politinį pobūdį. Iš dalies taip atsitiko galbūt todėl, kad Centro Komiteto manifeste šis šūkis tiesiog suformuluotas kaip politinis („artimiausias politinis šūkis…“—sakoma ten), ir ne tik iškeltos respublikinės Jungtinės Europos Valstybės, bet ir specialiai pabrėžta, kad, „jei nereikalaujama revoliuciniu būdu nuversti Vokietijos, Austrijos ir Rusijos monarchijas“, iššūkis yra beprasmiškas ir apgaulingas.

Prieštarauti tokiam klausimo kėlimui, turint galvoje politinį šio šūkio įvertinimą,— pavyzdžiui, tuo požiūriu, kad jis nustelbiąs arba sumenkinąs ir pan. socialistinės i evoliucijos šūkį, yra visiškai neteisinga. Tikrai demokratiniai politiniai pertvarkymai, o juo labiau politinės i evoliucijos, jokiu būdu, niekuomet, jokiomis aplinkybėmis negali nei nustelbti, nei sumenkinti socialistinės revoliucijos šūkio. Priešingai, jie visuomet ją priartina, išplečia jai bazę, įtraukia į socialistinę kovą naujus smulkiosios buržuazijos ir pusiau proletarinių masių sluoksnius. O antra vertus, politinės revoliucijos yra neišvengiamos vykstant socialistinei revoliucijai, į kurią negalima žiūrėti kaip į vieną aktą, bet kurią reikia, laikyti audringų politinių ir ekonominių sukrėtimų, smarkiausios klasių kovos, pilietinio karo, revoliucijų ir kontrrevoliucijų epocha.

Respublikinių Jungtinių Europos Valstybių šūkis, u sietas su revoliuciniu trijų reakcingiausiųjų Europos, monarchijų, visų pirma Rusijos monarchijos, nuvertimu yra visiškai nepaneigiamas kaip politinis šūkis, tačiau lieka dar ypač svarbus šio šūkio ekonominio turinio ir ekonominės reikšmės klausimas. Imperializmo ekonominių sąlygų požiūriu, t. y. turint omenyje, kad „pažangios“ ir „civilizuotos“ kolonijinės valstybės išveža kapitalą ir yra pasidalijusios pasaulį, Jungtinės Europos Valstybės esant kapitalizmui yra arba neįmanomos, arba reakcingos.

Kapitalas pasidarė internacionalinis ir monopolistinis. Pasaulis pasidalytas tarp saujelės didžiųjų valstybių, t. y. tų, kurios klesti smarkiai plėšdamos ir engdamos nacijas. Keturios didžiosios Europos valstybės: Anglija, Prancūzija, Rusija ir Vokietija, kuriose yra 250—300 milijonų gyventojų ir kurios užima apie 7 mln. kv. kilometrų plotą, turi kolonijų su beveik puse milijardo (494,5 mln.) gyventojų ir užimančių 64,6 mln. kv. km, t. y. beveik pusės žemės rutulio (133 mln. kv. km be poliarinės srities), plotą. Pridėkime čia tris Azijos valstybes: Kiniją, Turkiją, Persiją, kurias dabar drasko į dalis plėšikai, kariaujantys „išvaduojamąjį“ karą, būteny Japonija, Rusija, Anglija ir Prancūzija. Tose trijose Azijos valstybėse, kurias galima pavadinti pusiau kolonijomis (iš tikrųjų jos dabar 9/10-osiomis yra kolonijos), gyvena 360 mln. žmonių, ir jos užima 14,5 mln. kv. km plotą (t. y. beveik 1½ karto daugiau kaip visos Europos plotas).

Toliau, Anglija, Prancūzija ir Vokietija yra įdėjusius užsienyje ne mažiau kaip 70 milijardų rublių kapitalo Kad būtų galima gauti „teisėtą“ pelnelį iš šios malonios sumos,— daugiau kaip tris milijardus rublių pelnelio kuomet,— yra nacionaliniai milijonierių komitetai, vadinami vyriausybėmis, aprūpinti kariuomene ir karo laivynu, „kurdinantys“ kolonijose ir pusiau kolonijose „pono milijardo“ sūnelius ir brolelius vicekaraliais, konsulais, pasiuntiniais, visokiais valdininkais, kunigais ir kitokiomis siurbėlėmis.

Taip kapitalizmo aukščiausio išsivystymo epochoje yra suorganizuotas maždaug milijardo žemės rutulio gyventojų plėšimas — juos plėšia saujelė didžiųjų valstybių. Ir, esant kapitalizmui, kitaip negali būti. Atsisakyti kolonijų, „įtakos sferų“, kapitalo išvežimo? Galvoti apie tai reiškia nusižeminti iki kunigėlio, kuris kiekvieną sekmadieni turtingiesiems skelbia krikščionybės didybę ir pataria dovanoti neturtėliams.. . na, jei ne kelis milijardus, tai kelis šimtus rublių kasmet.

Esant kapitalizmui, Jungtinės Europos Valstybės prilygsta susitarimui dėl kolonijų dalybų. Bet kapitalizmo sąlygomis negalimas kitoks dalybų pagrindas, kitoks jų principas, išskyrus jėgą. Milijardierius negali dalytis kapitalistinės šalies „nacionalinių pajamų“ su kuo nors kitaip, kaip laikydamasis proporcijos: „pagal kapitalą“ (ir, be to, dar su priedu, kad stambiausias kapitalas gautų daugiau, negu jam priklauso). Kapitalizmas yra privatinė gamybos priemonių nuosavybė ir gamybos anarchija. Skelbti „teisingą“ pajamų pasidalijimą tokiu pagrindu yra prudonizmas, miesčionio ir filisterio bukaprotiškumas. Negalima dalyti kitaip, kaip „pagal jėgą“. O jėga keičiasi vystantis ekonomikai. Po 1871 metų Vokietija sustiprėjo 3—4 kartus greičiau negu Anglija ir Prancūzija, Japonija — maždaug 10 kartų greičiau negu Rusija. Tikrajai kapitalistinės valstybės jėgai patikrinti nėra ir negali būti kitos priemonės, išskyrus karą. Karas neprieštarauja privatinės nuosavybės pagrindams, jis yra tiesioginė ir neišvengiama jos pagrindų raida. Esant kapitalizmui, atskiri ūkiai ir atskiros valstybės negali tolygiai ekonomiškai vystytis. Esant kapitalizmui, kartkartėmis pažeistos pusiausvyros negalima atstatyti kitokiomis priemonėmis, kaip pramonės krizės, karai dėl politikos.

Žinoma, galimi laikini susitarimai tarp kapitalistų ir tarp valstybių. Šia prasme galimos ir Jungtinės Europos Valstybės kaip Europos kapitalistų susitarimas… dėl ko? Tik dėl to, kaip išvien slopinti socializmą Europoje, išvien saugoti prisigrobtas kolonijas nuo Japonijos n Amerikos, kurios labai nuskriaustos esant dabartiniam kolonijų pasidalijimui ir kurios per pastarąją pusę šimtmečio nepalyginti greičiau sustiprėjo negu atsilikusi, monarchinė, dėl senatvės pradėjusi pūti Europa. Palyginti su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, visa Europa yra ekonomiškai sustingusi. Dabartiniu ekonominiu po grindų, t. y. esant kapitalizmui, Jungtinės Europos Valstybės reikštų reakcijos organizaciją spartesnei Amerikos raidai sutrukdyti. Tie laikai, kai demokratija ir socializmas buvo susiję tik su Europa, negrįžtamai praėjo.

Pasaulio (o ne Europos) Jungtinės Valstybės yra ta valstybinė nacijų susivienijimo ir laisvės forma, kurią mes siejame su socializmu,— kol, visiškai laimėjus komunizmui, galutinai išnyks bet kokia, taip pat ir demokratinė, valstybė. Tačiau kaip savarankiškas šūkis pa šaulio Jungtinių Valstybių šūkis vargiai būtų teisingas, pirma, dėl to, kad jis sutampa su socializmu; antra, dėl to, kad tada galėtų būti neteisingai aiškinama, jog socializmas negalįs laimėti vienoje šalyje, ir neteisingai aiškinami tokios šalies santykiai su kitomis.

Ekonominės ir politinės raidos netolygumas yra besąlygiškas kapitalizmo dėsnis. Dėl to reikia padaryti išvadą, kad socializmas iš pradžių gali laimėti nedaugelyje arba net vienoje kurioje nors kapitalistinėje šalyje. Laimėjęs tos šalies proletariatas, eksproprijavęs kapitalistus ir suorganizavęs savo šalyje socialistinę gamybą, stotų prieš visą kitą, kapitalistinį pasaulį, patrauktų į savo pusę kitų šalių engiamąsias klases, sukeltų tose šalyse sukilimą prieš kapitalistus, prireikus net su karine jėga stotų prieš išnaudotojų klases ir jų valstybes. Politinė forma visuomenės, kurioje, nuversdamas buržuaziją, laimi proletariatas, bus demokratinė respublika, vis labiau centralizuojanti tos nacijos arba tų nacijų proletariato jėgas kovai su valstybėmis, dar neperėjusiomis i socializmą. Negalima panaikinti klasių, neįvedus engiamosios klasės, proletariato, diktatūros. Laisvas nacijų susivienijimas esant socializmui neįmanomas be palyginti ilgos, atkaklios socialistinių respublikų kovos su atsilikusiomis valstybėmis.

Štai kokiais sumetimais, daug kartų apsvarsčius klausimą RSDDP užsienio sekcijų konferencijoje ir po konferencijos, СО redakcija padarė išvadą, kad Jungtinių Europos Valstybių šūkis yra neteisingas.


„Social-demokrat“, 1915 m. rugpjūčio 23 d., Nr. 44. Spausdinama iš laikraščio „Social-demokrat“ teksto. (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 26, p. 329-333).


* Žr. V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 26, p. 153.

Reklama