Ivanas Andrejevičius Kozlovas (1888—1957) — tarybinis rusų rašytojas, lenininės revoliucionierių kartos atstovas, įžymus bolševikų pogrindžio veikėjas. Bene vertingiausia I. Kozlovo literatūrinio palikimo dalis yra jo atsiminimai, vaizduojantieji įvairius jo pogrindinės revoliucinės veiklos laikotarpius.
Dalis šių atsiminimų lietuvių skaitytojui jau yra žinoma. Retas mūsų nėra skaitęs I. Kozlovo knygos „Krymo pogrindyje“, kurioje aprašomas paskutinysis I. Kozlovo pogrindinės veiklos laikotarpis — nelegalus darbas vokiečių fašistų okupuotame Kryme Didžiojo Tėvynės karo metais; tada I. Kozlovas ėjo 64 metus ir buvo beveik visiškai aklas.
Šiais metais lietuvių kalba pasirodė antroji I. Kozlovo atsiminimų knyga „Gyvenimas — kova“. Si knyga supažindina mus su I. Kozlovo jaunyste ir pirmaisiais revoliucinės kovos metais. Knyga parodo kaimo varguolio sūnaus kelią į sąmoningo ir kovojančio proletariato, į jo lenininės partijos eiles, ryškiai atkuria neužmirštamus 1905 metų revoliucijos kovų vaizdus Pamaskvio rajone.
1905 m. revoliucija — šis pirmasis carizmo šturmas — pasibaigė skaudžiu revoliucijos didvyrių pralaimėjimu ir laikina reakcijos jėgų pergale. Atėjo sunkūs Stolypino reakcijos metai, kuriuos I. Kozlovui teko praleisti Vladimiro kalėjime.
„Katorga“ — trečioji I. Kozlovo atsiminimų knyga — yra jaudinantis pasakojimas apie tuos metus, kuriuos rašytojas praleido viename sunkiausių to meto carinės Rusijos kalėjimų — Vladimiro katorgos centrale.
Vladimiro katorgoje I. Kozlovui teko sėdėti 1911 — 1913 m. kartu su M. Frunze, V. Kapsuku ir kitais įžymiais 1905 m. revoliucijos veikėjais. Vladimire užsimezgė neišardoma dviejų proletarinių revoliucionierių — ruso 1. Kozlovo ir lietuvio V. Kapsuko -— draugystė, trukusi visą amžių.
V. Kapsukas buvo antrasis lietuvis revoliucionierius, su kuriuo teko susidurti „Katorgos“ autoriui. Dar 1905 m. I. Kozlovas užmezgė pažinti su įžymiu to meto Kolomnos bolševikų veikėju lietuviu B. Starkevičiumi. Knygoje „Gyvenimas — kova“ I. Kozlovas pateikia nemaža žinių apie šį, mums iki šiol beveik nežinomą lietuvį bolševiką.
„Katorga“ — savotiška knyga kitų I. Kozlovo memuarinių kūrinių tarpe. Joje I. Kozlovas pasakoja ne tiek apie save ir kitus rusų revoliucionierius, kiek apie V. Kapsuką ir jo tėviškę Lietuvą, kurią tuo metu I. Kozlovas pažino, galima sakyti, tik iš V. Kapsuko (gal iš dalies ir B. Starkevičiaus) pasakojimų. Todėl „Katorgą“ galima drąsiai vadinti I. Kozlovo atsiminimais apie jaunąjį (iki 1913 m.) V. Kapsuką.
I. Kozlovo „Katorga“ padeda mums giliau ir pilniau pažinti tą V. Kapsuką, kuris pradėjo formuotis dar 1905 metų revoliucijos išvakarėse — bebaimį revoliucionierių, pasišventusį kovotoją dėl kilnių socializmo idealų, dėl šviesesnės lietuvių ir kitų Rusijos tautų ateities.
* * *
V. Kapsuko (1880—1935) visuomeninės veiklos pradžia siekia Marijampolės gimnazijos laikus (V. Kapsukas nutraukė mokslą Marijampolės gimnazijoje 1897 m., turėdamas 17 metų amžiaus). Tačiau Marijampolės gimnazijoje V. Kapsuko visuomeninė veikla neišėjo iš taikaus kultūrinio darbo ribų. V. Kapsukas tuo metu dar nebuvo supratęs lietuvių buržuazinės ideologijos žalos ir daug kur siejo kovą dėl laimingesnės lietuvių tautos ateities su apgaulingais buržuazijos ideologų propaguojamais idealais.
Tuo paaiškinamas toks jo gyvenimo faktas, kaip aktyvus bendradarbiavimas lietuvių liberalų spaudoje („Varpe“, „Ūkininke“ ir kt.).
Tiesa, V. Kapsukas, matyti, niekada nebuvo socialistų priešas, priešingai, dar Marijampolėje, nekalbant jau apie Mintaujos laikus (1898—1901), jis godžiai skaitė visą nelegalią revoliucinę socialistinę literatūrą, kai tik ji pakliūdavo jam į rankas. Net pirmaisiais savo visuomeninės veiklos metais jis jautė tam tikras simpatijas socialistams: juk socialistai buvo tie žmonės, kurie kovojo dėl pagrindinių Lietuvos liaudies reikalų — jie buvo nesutaikomi caro valdžios ir bet kurios socialinės ir nacionalinės priespaudos priešai, jie smerkė imperialistinius karus, kurių sunkią naštą tuo metu stipriai jautė Lietuvos liaudis (daugelis lietuvių, tarnavusių carinės armijos daliniuose, 1900 m. buvo nusiųsta į Kiniją sukilusios liaudies malšinti, dėl išaugusių išlaidų karo reikalams smarkiai pasunkėjo Lietuvos darbininkų ir valstiečių gyvenimas). Netiesiogine revoliucinio ir socialistinio judėjimo Įtaka V. Kapsukui paaiškinami gana ryškūs demokratiniai jaunojo V. Kapsuko pasaulėžiūros bruožai,
Tikrasis perversmas V. Kapsuko pažiūrose prasideda 1902—1903 m., kada V. Kapsukas išvyksta mokytis j Šveicariją (Berno universitetą). Čia jis aiškiai pajunta rusų revoliucinio judėjimo galią, viešai susitinka su rusų revoliucionieriais, nekliudomai ir reguliariai skaito jų spaudą. V. Kapsukas ima suprasti, jog nėra kito lietuvių tautos socialinio ir nacionalinio išsivadavimo kelio, kaip vieningas revoliucinės įvairių Rusijos tautų kovos prieš carinę priespaudą kelias. Jis bando kelti šios vieningos kovos reikalą varpininkų spaudoje, mėgina „Ūkininką“ paversti „socialistiniu laikraščiu“. Tačiau jo pastangos susiduria su atkakliu varpininkų vadovybės pasipriešinimu: varpininkai, kaip liberaliosios lietuvių buržuazijos reikalų gynėjai, svajojo ne apie revoliucinę kovą prieš carizmą, o apie patogius sandėrius ir šiltą prieglobstį po carizmo sparneliu. Tada, 1902 metais, V. Kapsukas pasitraukia iš buržuazinės lietuvių demokratų varpininkų partijos ir ieško kelių įsijungti į socialistinį judėjimą.
Surasti šiuos kelius nebuvo taip lengva. Revoliucinis ir socialistinis judėjimas Lietuvoje jau buvo nuėjęs tam tikrą kelią ir turėjo gana turtingas tradicijas. Šio kelio linkmė buvo ta pati, kaip ir Rusijoje: jis vedė į bolševizmo kaip politinės srovės, kaip naujo tipo darbininkų klasės partijos susiformavimą. Tačiau pats judėjimo tempas buvo kiek lėtesnis negu Rusijoje. Čia buvo savos istorinės priežastys (lėtesnis stambiosios pramonės ir pramoninio proletariato augimas, agrarinis krašto ekonomikos pobūdis, darbininkų klasės įvairiatautiškumas, nacionalinė priespauda, kurią vykdė carizmas, ir kt.). Dėl šių istorinių priežasčių Lietuvoje iki Lietuvos Komunistų partijos susikūrimo nebuvo bolševikinių organizacijų ir socialistiniam judėjimui iki Spalio socialistinės revoliucijos didesnę įtaką negu Rusijoje turėjo oportunistiniai, smulkiaburžuaziniai elementai, darę pastangas nuvesti Lietuvos darbininkų klasę klaidingu buržuazinio nacionalizmo ir reformizmo šunkeliu.
XX amžiaus pradžioje Lietuvos teritorijoje pradėjo kurtis RSDDP organizacijos, kurios vaidino žymų vaidmenį tuometinėje revoliucinėje Lietuvos proletariato kovoje, nes jose buvo nemaža bolševikinės srovės šalininkų. Tačiau RSDDP organizacijose tuo metu buvo susitelkusi tik dalis Lietuvos sąmoningojo proletariato; šios organizacijos ne visada stovėjo tvirtose leninizmo pozicijose, nebuvo ryškiai atsiribojusios nuo menševikų, turėjo silpnus ryšius su kaimu. Lietuvoje veikė taip pat Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratijos organizacijos (LK ir LSD). LK ir LSD stovėjo internacionalizmo ir klasių kovos pozicijose ir įsijungė į RSDDP eiles. Tačiau ši partija nebuvo nuoseklaus revoliucinio marksizmo partija ir darė rimtų liuksemburginio pobūdžio klaidų, ypač agrariniu ir nacionaliniu klausimų, o tai trukdė jai išplėsti savo įtaką Lietuvos liaudies masėse.
Iš kitų Lietuvoje veikusių socialdemokratinių partijų pažymėtinos: Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), Bundas ir Lenkų socialistų partija (PPS). Šiose organizacijose daugeliu atvejų vadovaujantį vaidmenį vaidino smulkiaburžuaziniai, nacionalistiniai ir oportunistiniai elementai. Tačiau greta jų minėtose partijose buvo ir žmonių, suvaidinusių įžymų vaidmenį revoliuciniame Lietuvos darbininkų judėjime ir anksčiau ar vėliau atėjusių į komunistų partijos eiles, aktyviai dalyvavusių Lietuvos Komunistų partijos kūrimo ir jos stiprinimo darbe.
Garbingą vietą šių žmonių tarpe užima V. Kapsukas.
V. Kapsuko socialistinės veiklos pradžia glaudžiai surišta su Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), įsikūrusia 1896 m. LSDP nuo pat jos įsikūrimo buvo nevienalytė organizacija. Salia nacionalistinių, oportunis- tinių veikėjų, ilgą laiką vadovavusių partijai, joje buvo ir tokių žmonių, kurie ryžtingai kovojo prieš buržuazinę ideologiją, prieš nacionalizmą ir oportunizmą. Tarp šių žmonių įžymiausias buvo F. Dzeržinskis, pradėjęs savo politinę veiklą Vilniuje ir Kaune LSDP eilėse. F. Dzeržinskis griežtai kritikavo oportunistinę LSDP vadovybę už tai, kad 1898 m., kada jis sėdėjo kalėjime, LSDP nedalyvavo Rusijos socialdemokratų partijos (RSDDP) pirmajame suvažiavime. Išėjęs iš kalėjimo ir protestuodamas prieš oportunistinę LSDP vadovų politinę liniją, jis pasitraukė iš LSDP ir pasireiškė kaip vienas įžymiausių internacionalistinės Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratijos, o vėliau bolševikų partijos veikėjų.
Oportunistinę nacionalistinę dešiniųjų LSDP vadovų politiką kritikavo ir tais pačiais metais (1896) įsikūrusi Lietuvos darbininkų Sąjunga (LDS), kurioje susibūrė revoliuciniai socialdemokratai, siekę sukurti darbininkų partiją proletarinio internacionalizmo pagrindais, rėmę visos Rusijos proletariato vienybės idėją. Tačiau LDS vadovai nesuprato darbininkų klasės sąjungos su valstiečiais svarbos revoliucinėje išsivadavimo kovoje, neigė nacionalinio klausimo reikšmę darbininkų judėjime. LDS netrukus įsiliejo į LK ir LSDP eiles.
V. Kapsukas užmezgė ryšį su LSDP tuo metu, kada joje vyravo žmonės, kartkartėmis kritikavę varpininkus, tačiau iš esmės nenutraukę visų ryšių su jais ir nestovėję principinėse klasių kovos pozicijose. Kaip smulkiosios buržuazijos ideologai, jie stengėsi užkrėsti darbininkų judėjimą nacionalizmo dvasia, buržuazijai naudingos tautinės klasių vienybės dvasia, sėjo nepasitikėjimą Rusijos revoliuciniu judėjimu, Rusijos darbininkų klase.
Prasidėjus 1905 m. revoliucijai, kada visa Rusijos liaudis sukilo į ginkluotą kovą prieš carizmą, dvarininkus ir kapitalistus, kada Lietuvoje V. Kapsukas taip pat ruošė ginkluotą sukilimą, LSDP organas „Darbininkų balsas“ pasisakė prieš ginkluotą sukilimą, prieš dvarų užėmimą ir siūlė valstiečiams susilaikyti nuo kovos prieš dvarininkus, kol būsiąs sušauktas Vilniaus seimas.
„Girdėtis dar apie vieną kelią, sodiečių vartojamą palengvinimui savo būvio,— rašė A. Janulaičio redaguojamas „Darbininkų balsas“.— Tariasi patys užimti dvarus, užpulti ant ponų ir jų žemę užvaldyti, bet tas nieko negelbės. .. Reikia vengti tokių būdų kovos, kurie neduoda naudos, o tuom tarpu tik pakelia naminę karę.“[1]
Stengdamiesi sulaikyti mases nuo bet kurios rimtesnės kovos prieš lietuvių buržuaziją, katalikų bažnyčią ir Lietuvos dvarininkus, nors šios socialinės jėgos buvo pirmoji ir svarbiausioji caro valdžios Lietuvoje atrama, oportunistiniai LSDP vadovai buvo griežtai priešingi bolševikinei kovos linijai, vedančiai prie internacionalinės revoliucinės darbininkų klasės, visų darbo žmonių ir visų pavergtųjų tautų vienybės kovoje prieš carizmą. Tas pats „Darbininkų balsas“ 1905 m. rašė:
„Nr. 1 „Proletarijaus“ (turimas galvoje bolševikinis rusų laikraštis „Proletarij“, redaguotas V. I. Lenino.— Red. pastaba) randame žinutę iš Rygos, kur rašoma, kad vietinė jų (atseit, bolševikų.— Red. pastaba) organizacija išleido atsišaukimą rusų ir latvių kalbose; dejuoja rusai, kad jie neturi raštų žydų, latvių, lietuvių kalbose… Matomai neturi iš lietuvių nė vieno, kas jiems būtų galėjęs padėti išleisti nors vieną lapelį. Padėti nėra reikalo.. .“[2]
V. Kapsuko raštuose, rašytuose iki 1905 m., mes dar nerandame gilios, teoriškai motyvuotos internacionalisto kritikos, nukreiptos prieš Bundo, PPS ir LSDP dešiniųjų vadovų smulkiaburžuaziškumą, nacionalizmą ir oportunizmą. Priešingai, kartais jaučiama jam pastarųjų neigiama idėjinė įtaka, pasireiškianti kai kurių nemarksistinių teiginių nekritišku kartojimu.
Tačiau neteisinga būtų nematyti to pagrindinio skirtumo, kuris pasireiškė dar iki 1905 m. revoliucijos pradžios tarp V. Kapsuko ir dešiniųjų socialistų. V. Kapsukas tuo metu dar nebuvo subrendęs socialistas ir daug kur klydo, tačiau jis karštai tikėjo revoliucija, buvo kupinas kilniausio pasiryžimo dirbti jos labui. Jis norėjo atiduoti visą savo energiją kovai dėl kilnių socializmo idealų. Jau 1902—1903 m. jis reiškė nepasitenkinimą tais „socialdemokratais“, dėl kurių revoliucija galėjo neskubėti.
Šį nepasitenkinimą reikia laikyti viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių 1902—1903 m. pirmoje pusėje V. Kapsukas susilaikė nuo stojimo į LSDP ir galvojo apie atskiros revoliucinės „Kovos“ organizacijos steigimą ir naujo revoliucinio laikraščio „Kova“ leidimą.
Be galo nepatenkintas buvo V. Kapsukas LSDP organo — „Darbininkų balso“ — politine linija. Kaip žinoma, varpininkus V. Kapsukas pirmiausia kritikavo dėl to, kad jų leidžiami laikraščiai stengėsi nutylėti Rusijos revoliucinį judėjimą ir jo reikšmę Lietuvai. Tačiau taip elgėsi ne tik „Varpas“ ir „Ūkininkas“. Apie Rusijoje vykusį revoliucinį judėjimą labai mažai rašė ir „Darbininkų balsas“. Šiam laikraščiui mažai rūpėjo tie klausimai, kuriuos kėlė nauja revoliucinio judėjimo banga, masinis darbo žmonių kairėjimas. Ypatingai buvo užleistas socializmo ir revoliucinio judėjimo teorijos klausimų, kitų socialistinių partijų patyrimo nagrinėjimas. V. Kapsukas kelia šių klausimų reikšmę. LSDP jis įstoja 1903 m. rudenį, kada buvo pasiektas susitarimas dėl LSDP teorinio laikraščio „Kova“ leidimo ir kada V. Kapsukui pasirodė, jog LSDP eilėse jis galės plačiai išvystyti revoliucinį darbą.
Tačiau V. Kapsuko pastangos pagyvinti LSDP darbą netrukus susiduria su atkakliu LSDP dešiniųjų vadovų pasipriešinimu. Prasideda konfliktai su „Darbininkų balso“ redakcija ir LSDP vadovybe. Kaip tų konfliktų išdava 1904 m. pasirodo V. Kapsuko redaguojamas žurnalas „Draugas“, o 1904 m. rudenį gimsta V. Kapsuko vadovaujama „Draugo“ organizacija, 1905 m. pasivadinusi Lietuvių socialdemokratų darbininkų partija (LSDDP).
Revoliucijos išvakarėse, prasidėjus rusų-japonų karui, darosi ryškesnės įvairių klasių pozicijos. Tuo metu, kai darbininkų klasė ir plačiosios liaudies masės reiškia vis didesnį pasiryžimą stoti į kovą prieš carizmą su ginklu rankoje, lietuvių klerikalinė ir liberalinė buržuazija mato naujos eros pradžią tose palyginti nežymiose ir neesminėse nuolaidose, kurias yra priverstas daryti carizmas augant revoliuciniam judėjimui.
Klerikalinė lietuvių buržuazija viešai, o liberalai kiek prisidengdami garbina „gerąjį“ carą už lietuvių spaudos draudimo panaikinimą, siunčia jam savo pasveikinimus ir žada remti imperialistiniame kare su japonais. Ypač džiugina lietuvių buržuaziją caro valdžios pažadai panaikinti kai kuriuos ekonominio pobūdžio suvaržymus, erzinusius lietuvių buržuaziją (pavyzdžiui, su kai kuriais sunkumais susidurdavo Lietuvoje katalikų tikybą išpažįstu dvarininkai, kapitalistai ir buožės, jei jie norėdavo įsigyti savo vardu daugiau kaip 60 dešimtinių žemės).
Tie klerikaliniai ir liberaliniai lietuvių buržuazijos atstovai, kuriuos Sipiagino ir Plėvės viešpatavimo laikais buvo palietusios kai kurios carizmo represijos, dabar naudojasi „nauja era“, rašo caro valdžiai malonės prašymus, kuri patenkina šiuos prašymus ir amnestuoja represuotuosius.
„Kur pasidėjo savo metu išgarsintieji lietuviškosios liberalinės buržuazijos kankiniai, kodėl negirdėti jų balso?“ — klausė 1904 m. vasarą V. Kapsukas.
„Dairomės po Lietuvą, žiūrime, o gi tie „kankintiniai“ jau beveik visi ramiai sau namie sėdi… kiti dirba po senovei, kiti… padėkavones carui siunčia už spaudos sugrąžinimą.“
Pasirodo, visi buržuaziniai „kankiniai“ jau seniai padavė malonės prašymus, ,,… paduodami prašymus beveik visi mušėsi į krūtinę, gailėjosi už savo nuodėmes, prižadėjo daugiau nebenusidėti. Ir caro vardu kiti jau pernai (1903 m. — Red. pastaba) žiemą, kiti pavasarį tapo paleisti namo.“[3]
V. Kapsukas lygina šį lietuvių buržuazijos nuolankumą ir baukštumą su rusų revoliucionierių elgesiu, kurie griežtai atsisako nuo bet kurių malonės prašymų ir toliau kovoja. Jis pabrėžia, kad darbo žmonėms nepakeliui nei su buržuaziniais „kankiniais“, nei su visa lietuvių buržuazija. Jis ragina Lietuvos darbo žmones sekti rusų revoliucionierių pavyzdžiu. Straipsnyje, rašytame spaudos draudimo panaikinimo proga, Y. Kapsukas nurodo, kad „ne pažemintą padėkavonę susilauks nuo mūsų caro valdžia, o dar didesnę kovą, kovą ne tik žodžiu ir raštu, bet ir su ginklais rankose“. Straipsnis baigiamas šiais programiniais žodžiais, atskleidžiančiais revoliucinį busimos „Draugo“ organizacijos pobūdį:
„Mes, jaunoji karta… žinoma, nė manyte nemanome pereiti į legališkąją pusę. Mūsų darbo pamatas — viešpataujanti klasių kova, mūsų minimum reikalavimas — savarankiška demokratinė Lietuvos respublika, mūsų idealas — privatiškos savasties išnaikinimas, o tiems idealams nėra vietos cenzūros retežiuose. Mes tvirtai tikime, kad tik kovodamas tegali ką laimėti.“[4]
V. Kapsukas kupinas revoliucinio optimizmo ir tikėjimo prieš carizmą kylančių liaudies masių jėga. Išvykdamas į Lietuvą su pirmuoju „Draugo“ numeriu, 1904 m. birželio 16 d. V. Kapsukas rašo M. Zauniūtei:
„… aš daug geriau turėčiau būdamas su varpiečiais, bet geriau badu padvėsiu, supūsiu kur kalėjime, o ne prie jų glausiuosi. Dar blogiau, bus pakeltas klausimas apie išmetimą manęs iš socialdemokratų partijos; už ką, žinai. Ir jei išmestų, aš vis tik anaiptol nesiglausiu prie var- piečių, norint be darbo būti negaliu. O, kad tu mokėtum maskoliškai skaityt, matytum, kokia etika yra išsidirbusi pas revoliucionierius •— tuoj atmestum tuos buržujus.“[5]
Charakterizuodamas tuometines V. Kapsuko nuotaikas, J. Biliūnas rašo, jog V. Kapsukas „kalba taip, tartum šimtai eskadronų paskui jį seka“[6]. Ryšių su LSDP nutrūkimas suteikia jam dar daugiau ryžtingumo. 1904 m. vasarą jis nutaria mesti mokslą Berno universitete ir galutinai pasišvęsti profesiniam revoliucionieriaus darbui. Nuo 1904 m. vasaros jis daugiausia važinėja po Lietuvą, platindamas nelegalią revoliucinę spaudą ir ruošdamas dirvą „Draugo“ organizacijai. Jis spėjo pabuvoti daugelyje Lietuvos kampelių ir užmegzti revoliucinius ryšius su Lietuvos darbininkais, valstiečiais ir kareiviais.
V. Kapsukas nesibijo revoliucinio darbo sunkumų. Reikalui esant, jis buvo pasiryžęs atiduoti revoliucijos labui net savo gyvybę. Jau minėtame laiške M. Zauniūtei jis rašė:
„Tai, gal būt, paskutinis mano žodis Tau, nes jeigu kur užklups, nesiduosiu, ginsiuosi.“[7]
Per trumpą laiką V. Kapsukas sukuria „Draugo“ organizaciją, kuri greitai pasirodo kaip rimta ir reali revoliucinė jėga.
1904 m. pabaigoje ir 1905 m. pradžioje „Draugo“ organizacija užtvindo Lietuvą lietuviška revoliucine literatūra. Jei V. Kapsukui 1903 m. rudenį įstojus į LSDP, pastaroji buvo pradėjusi leisti lietuviškus atsišaukimus masiniais (iki 32.000 egz.) tiražais, tai, V. Kapsukui pasitraukus iš LSDP, 1904 m. pabaigoje ir 1905 m. pirmajame pusmetyje atsišaukimus ir kitą revoliucinę spaudą panašiais tiražais leidžia tik „Draugo“ organizacija. LSDP centro veikla šioje srityje beveik visiškai apmiršta. Savo jėgomis ir žymiai menkesniais tiražais atsišaukimus leidžia daugiausia tik vietinės LSDP organizacijos. Net tie LSDP CK išleisti atsišaukimai, kuriuos ruošti dar padėjo V. Kapsukas, ilgai išguli neplatinami. Antai LSDP atsišaukimas „Spauda leista“ buvo išspausdintas birželio mėn. pradžioje (masiniu tiražu), o 1905 m. V. Kapsukas, kalbėdamas apie šio atsišaukimo likimą, rašė:
„Pagaliaus, 12 vasario tapo plačiai paskleisti Kauno gubernijoje LSDP atsišaukimai „Spauda leista“. Jau beveik metai sukako nuo jų leidimo, jau ir užmiršo apie tai žmonės, o štai dabar atsišaukimai. Be abejonės, pirmiausia tai liudija didelį organizacijos „stiprumą“.
V. Mickevičius-Kapsukas 1906 m.
Revoliucijos išvakarėse dešinieji LSDP lyderiai, matyti, buvo tos nuomonės, kad su spauda nereikia skubėti: ji gali „privesti“ prie ginkluoto sukilimo, prie „naminio“ karo lietuvių tarpe, gali „nuskriausti“ Lietuvos dvarininkus, kapitalistus ir buožes. Busimieji „socialistiniai“ buržuazinių vyriausybių lyderiai jau tada stengėsi veikti pagal savo „dvasios tėvų“— vokiškųjų oportunistų „evoliucinės veiklos“ principą — „langsam und ruhig“, atseit, dirbti iš lėto, nesiskubinant ten, kur reikalas lietė gyvybinius darbininko, darbo žmogaus interesus.
„Draugo“ organizacija nesitenkino revoliucinės spaudos leidimu ir platinimu, ji ėmėsi praktinių žygių tam „naminiam karui“ kurstyti, kurio taip bijojo dešinieji LSDP lyderiai, bet be kurio negalima buvo pasiekti galutinės pergalės prieš carizmą, galutinio socialinio ir nacionalinio išsivadavimo. Ji pirmoji atkreipė dėmesį į gausiausią ir labiausiai atsilikusią Lietuvos proletariato dalį — dvaro ir sodžiaus darbininkus, kurie tuomet sudarė žymią mūsų kaimo gyventojų dalį [8].
Lietuvos dvarų ir sodžiaus darbininkų būklė buvo sunki ir nepakenčiama. Tačiau jų protestas vargu būtų taip plačiai ir galingai išsiliejęs, jei nebūtų buvę V. Kapsuko sukurtos „Draugo“ organizacijos, kuri pirmoji pradėjo platesnę veiklą Lietuvos žemės ūkio darbininkų tarpe ir buvo reikšmingiausių 1905 m. streikų kaime organizatorė.
Dvaro ir sodžiaus darbininkų streikai įbaugino ne tik caro administraciją, bet ir stambius žemvaldžius, jų tarpe ir Lietuvos žemvaldžius, besidangsčiusius iki tol liberalinės opozicijos carizmui kauke. Kada V. Kapsuko suorganizuoti žemės ūkio darbininkai mesdavo darbą ir reikalaudavo gyvenimo ir darbo sąlygų pagerinimo, liberaliniai lietuvių žemvaldžiai pakeldavo nepaprastą triukšmą. Korespondencijose apie žemės ūkio darbininkų streikus V. Kapsukas vaizdžiai parodo tą pyktį ir sumišimą, kurį sukėlė dvarininkams ir buožėms streikai.
„Ko jūs, vyrai, nuo manęs norite? — meilinosi prie streikuojančių darbininkų dvarininkas Tiknius.— Juk ir aš toks pat lietuvis, kaip ir jūs: mes visi lietuviai, mes visi mylime savo kraštą ir kalbą, tai už ką jūs mane norite prapuldyti“[9]
V. Kapsukas pasakoja, kaip besimeilindami Lietuvos žemvaldžiai buvo pasiryžę pavartoti prieš streikuojančius darbininkus ginklus, kviesti į pagalbą caro žandarus ir kariuomenę.
Organizuodamas Lietuvos žemės ūkio darbininkus į klasinę kovą, V. Kapsukas tuo pačiu griovė tą „nacionalinę“ vienybę, kuri buvo reikalinga savanaudiškiems antiliaudiniams lietuvių buržuazijos reikalams įgyvendinti. Jo veiksmai buvo iššūkis lietuvių „aukštajai visuomenei“; šis iššūkis sukėlė ne tik jos pasipiktinimą, bet tiesiog įtūžimą.
Pašvitinio apylinkės dvarininkė Jaloveckienė, kitados vaidinusi liberalę ir pažinusi V. Kapsuką dar tada, kai jis nebuvo revoliucionierius, piktai šūkavo: „Žaltį ant savo krūtinės užsiauginau.“[10]
Komentuodamas šį Jaloveckienės elgesį, V. Kapsukas „Caro kalėjimuos“ rašė, kad nei ji, nei kiti lietuvių liberalai jo niekada nepenėjo, ir tarp V. Kapsuko ir jų niekada artimesnių ryšių nebuvo. Jei jam tekdavo kartais su šiais ponais ir poniomis susitikti, tai tas „jokių pareigų ant manęs uždėt negalėjo, būk aš turiu visą amžių remt jų darbininkų išnaudojimą ir kontrrevoliucinius jų darbus“[11].
Kitas Pašvitinio apylinkės žemvaldys, busimasis lietuvių fašistinių vadeivų — Smetonos ir Tūbelio—uošvis, Gavenonių, Rimkūnų ir Krimlių dvarų valdytojas, dvarininkas Chodakauskas, kaip mini V. Kapsukas, „išėjęs su visais savo vaikais ir dukterimis, kaip tik mokėdamas prikalbėjo savo vyrus nusileisti“.
„Tai jūs dūšytės, tai širdytės, tai šiokie tai tokie.. . Juk aš viską jums iš tikros širdies pridėčiau, bet iš kur aš imsiu?“ — kalbėjo Chodakauskas.
„Ir daug dar prikalbėjo ponas vyrams meilių žodelių,— rašo V. Kapsukas,— papirosų užsirūkyt davė, vieną dargi pabučiavo.. .“[12]
Taip elgėsi Chodakauskas, kada jo dvare nelegaliai V. Kapsukas suorganizavo streiką. Kitaip prabilo tas pats Chodakauskas, kada pajuto, jog streiko organizatoriaus dvare nėra.
„Chodakauskas, kuris per streiką kaip lapė meilinosi darbininkams, dabar visai nė kalbėti su jais nebenori.
„To tu,— girdi,— perdaug nemandrauk! Tuoj atsidursi pas „zemską“!
Užmiršo jis ir savo prižadus, būk viską kuo gražiausiai darbininkams atlyginsiąs.. . O ką jau gąsdinimų, tai, tur būt, darbininkai niekur tiek nėprisiklauso kaip čia: viską jis suranda: ir policiją, ir pragarą. Savo keliu, susiėjęs taip kokius žmones, jis pasakoja, kad, esą, jo darbininkai patys atsisakę nuo pridėjimo! Oi tas lapė, lapė!..“[13]
Lietuvos miestų ir kaimo darbininkų streikai, beprasidedanti valstiečių „naminė karė“ prieš dvarininkus, platus ginkluoto kareivių ir plačiųjų liaudies masių sukilimo organizavimo darbas, kurio vienas įžymesnių vadovų buvo V. Kapsukas, smarkiai įbaugino viešpataujančių klasių atstovus Lietuvoje.
Lietuvių klerikalinė ir liberalinė buržuazija stengiasi visomis priemonėmis sulaikyti besivystančią revoliuciją. Kunigai tampa pirmaisiais žandarų talkininkais kovoje prieš revoliuciją. 1905 m. vasarą Lietuvoje visose bažnyčiose skaitomi Seinų vyskupijos valdytojo J. Antanavičiaus ir Žemaitijos bei Vilniaus vyskupų aplinkraščiai, kuriuose tikintieji raginami aktyviai bendradarbiauti su caro valdžia ir įdavinėti jai revoliucionierius.
Liberalinė lietuvių buržuazija jau 1905 m. išvakarėse ėmė kalbėti apie kovą prieš carizmą taikiomis priemonėmis tam, kad atitrauktų liaudį nuo revoliucinio kelio. Toliau ji dar labiau sustiprina demagogines kalbas apie „taikią“ revoliuciją, maskuodama šiomis kalbomis savo sandėrius su caro valdžia ir siekimą pasitenkinti konstitucine monarchija, atseit, tuo pačiu caru Nikolajum, tik kiek kitaip parėdytu.
Revoliucijos plėtojimasis priverčia net dalį katalikų dvasiškuos ir klerikalinės lietuvių buržuazijos pereiti nuo tiesioginių juodašimtiškų, žandariškų kovos prieš revoliuciją būdų prie kitų,— gudresnių, rafinuotesnių, liberalesnių. Net ištikimiausi caro tarnai iš buržuazinių nacionalistų tarpo, jei tik jie turi pakankamai proto, ima suprasti, kad kovoje prieš sukilusias liaudies mases reikia naudoti ne tik bizūno ir nagaikos, bet ir pyrago bei kisieliaus upių pažadų ir dalinių nuolaidų taktiką.
Įdomi šiuo požiūriu ta pozicija, kurią, 1905 m. revoliucijai vystantis, užėmė buvęs „Tėvynės Sargo“ redaktorius ir vienas įžymiausių sargiečių lyderių J. Tumas- Vaižgantas.
Plačiai žinoma tai, kad 1900 m. pabaigoje J. Tumo- Vaižganto redaguojamas „Tėvynės Sargas“ rašė, jog kiekviena valdžia esanti dievo pašvęsta ir kiekvienas tikintysis turįs būti jai paklusnus. Sis laikraštis tuomet įtikinėjo, kad „sargiečiai, o su jais visa konservatyviška lig kaulų smegenų Lietuva pripažįsta Rosijos ciesorių už tikrą savo valdovą“[14].
Kitaip laikėsi dalis sargiečių, kada pamatė, jog caro imperijos rūmas užsidegė ir šio gaisro ugnyje gali žlugti caro valdžia, o kartu su ja ir ta tvarka, kuri užtikrino katalikų bažnyčiai Lietuvoje didžiausius turtus, o Lietuvos dvarininkams ir buržuazijai neribotą darbo žmonių išnaudojimą.
Tuometinėmis sąlygomis bet kuri atvira agitacija prieš revoliuciją, bet kurie tiesioginiai reakcionierių raginimai ištikimai klausyti caro valdžios, revoliucionierių įdavimas žandarams būtų kirtę tą šaką, ant kurios sėdėjo sargiečiai ir kiti išnaudotojų klasių reikalų gynėjai. Norint sėkmingai kovoti prieš revoliuciją, reikėjo imtis kitų priemonių, lankstesnės taktikos. Tai suprato sargiečiai ir, visų pirma, buvęs „Tėvynės Sargo“ redaktorius J. Tumas-Vaižgantas.
J.Tumas, o kartu su juo ir dalis kitų sargiečių, 1905 metais pakeičia savo taktiką. Jie nustojo kalbėję apie carą kaip apie „tikrą savo valdovą“. Kaip ir jų broliai, lietuvių liberalai, jie tampa „kovotojais“ prieš carizmą, „revoliucionieriais“. Žinoma, toliau žodžių jų „revoliucinė kova“ nesiekia.
Aišku, kad revoliucija, apie kurią 1905 m. ima kalbėti varpininkai ir sargiečiai, visai ne ta, į kurią ragina tikrieji to meto revoliucionieriai. Si revoliucija „taiki“. Tai —•. „revoliucija“ be ginkluotos kovos, „revoliucija“ be jos revoliucinio turinio, „revoliucija“, siekianti ne carizmo nuvertimo, bet jo išgelbėjimo, patogių lietuvių buržuazijai sandėrių su carizmu. 1905 m. lietuvių buržuazijos gynėjai organizuoja Vilniaus seimą, kuriame jie tiesiog neriasi iš kailio, stengdamiesi įrodyti suvažiavusiems Lietuvos valstiečių atstovams „taikios revoliucijos“ reikalą.
„Naminę karę“ mėginama užgesinti tik kalbomis apie revoliuciją. Išbadėjusius valstiečius, pakilusius į kovą prieš savo išnaudotojus darbininkus mėginama apgauti, kreipiant jų energiją ne į ginkluotos kovos ir revoliucinį socialinių pertvarkymų organizavimą, bet į tuščias maniloviškas svajones apie „gerąjį“ demokratinį Vilniaus seimą. Sis seimas kažin kada, dar neaiškioje ir, galimas daiktas, tolimoje ateityje tapsiąs tikru „amerikonišku dėde“ ir lyg iš gausybės rago pakersiąs visokių gėrybių ir išspręsiąs žemės valdymo ir darbininkų padėties klausimą.
O kol kas steigiamasis Vilniaus seimas apėjo tylomis savo nutarimuose reikalą kovoti dėl revoliucinių žemės valdymo pertvarkymų ir dėl revoliucinių darbininkų klasės reikalų patenkinimo.
Tačiau vienos kalbos ir demagoginiai pažadai galėjo nepatenkinti liaudies masių. Kas daryti toliau? „Būkime išmintingi“,— ragina gudresni lietuvių buržuazijos atstovai. Jei jau negalima išlaikyti senosios padėties, tai geriau daryti dalines nuolaidas savo pačių rankomis, bet nereikia leisti „purvinoms“ liaudies masėms visiškai nušluoti nuo žemės veido senąją santvarką.
V. Kapsukas sėkmingai organizuoja žemės ūkio darbininkus į revoliucinę kovą, vadovauja šiai jų kovai. Nuo kovos darbininkus galima atitraukti tik tais pačiais pažadais, kuriuos žada V. Kapsukas. Taip ir elgiasi J. Tumas-Vaižgantas. Siaurės Lietuvoje, kur 1905 m. vasarą V. Kapsukas organizavo streikus, J. Tumas 1905 m. gruodžio mėn. steigia Krikščionių demokratų partijos kuopas. I šias kuopas jis stengiasi įtraukti „visus luomus“, pradedant dvarininkais, baigiant žemės ūkio darbininkais.
Siekdamas kovoti prieš revoliuciją, J. Tumas-Vaižgantas, kaip vienas aktyviausių krikščionių demokratų politinės partijos kūrėjų, surengia 1905 m. gruodžio 11 d. Siaurės Lietuvos dvarininkų grupės pasitarimą, kuris svarstė dvarininkų ir kumečių santykius. Siame susirinkime J. Tumo vadovaujami dvarininkai nutaria nesipriešinti beveik visiems dvarų darbininkų reikalavimams, kuriuos jie, vadovaujami V. Kapsuko, buvo iškėlę per 1905 m. streikus. Šiems reikalavimams ne tik neprieštaraujama, jie įrašomi į vietinės Lietuvos krikščionių demokratų kuopos reikalavimus. J. Tumas ir vietiniai dvarininkai supranta — kitaip negalima: tai vienintelis kelias atitraukti darbininkus ir valstiečius nuo tokių revoliucionierių kaip V. Kapsukas, paimti juos krikščionių demokratų partijos globon ir nuvesti „taikios revoliucijos“, o faktiškai senojo režimo pagrindų išlaikymo keliu.
Lietuvių buržuazija labai aukštai vertino J. Tumo- Vaižganto 1905 m. parodytą socialinę demagogiją, jo pamokymus apie „aukas“, kurias kartais neišvengiamai reikia daryti, jei norima sustabdyti revoliuciją. J. Tumo žodžius ir jo veiklą 1905 metais lietuvių buržuaziniai politikai vėliau ne kartą prisimindavo. Kai kurie iš jų ne be pagrindo vadino Vaižgantą pirmuoju socialinių buržuazinės Lietuvos reformų, jų tarpe žemės reformos, sumanytoju, buržuazinės žemės reformos Lietuvoje vykdytojo klerikalo M. Krupavičiaus dvasiniu tėvu.
Revoliucijos spiriami, lietuvių klerikalinės buržuazijos atstovai naudojo naujas kovos prieš revoliuciją formas, žengė žingsnį link liberalų, bet anaiptol neatsisakė senų kovos metodų. Atvirai buvo šmeižiami socialistai ir lygiagrečiai keliami demagoginiai šūkiai apie „kovą“ dėl taikios revoliucijos, apie „kovą“ dėl darbininkų ir valstiečių reikalų patenkinimo.
J. Tumas-Vaižgantas ir kiti juo sekę sargiečiai visai nelaikė, kad tokia demagoginių pažadų ir nuolaidų politika turi likti visiems laikams. Tačiau revoliucijos sąlygomis, jų manymu, ši politika buvo neišvengiamas blogis. Atiduodami duoklę laiko dvasiai, besikuriančios krikščionių demokratų partijos lyderiai neužmiršo pagrindinės, dar 1900 m. „Tėvynės Sargo“ paskelbtos politinės linijos ir įrašė ją 1905 m. pabaigoje sudarytoje krikščionių demokratų partijos programoje.
Minėtoje programoje juodu ant balto buvo parašyta:
„Aiškiai pasakome, kad nuo Rosijos skirties neketiname. Nors tas ir be pasakymo žinoma, bet stambiais žodžiais tą išreiškiame, idant mūsų priešininkai negalėtų mums išmetinėti to noro atsiskirti.“[15]
Si krikščionių demokratų programa nebuvo paskelbta 1905 m. Buvo nepatogu ją skelbti tuo metu, kada J. Tumas kalbėjo Vilniaus Seime apie „taikią“ revoliuciją, o busimasis vyskupas ir vienas šios programos autorių P. Bučys buvo vienas Vilniaus seimo vicepirmininkų, kada vietinės krikščionių demokratų kuopos demagoginiais tikslais buvo priverstos įrašinėti į savo programas net tuos reikalavimus, kurie buvo patenkinti per Lietuvos žemės ūkio darbininkų streikus. Programa buvo paskelbta tik 1907 metais, kada jau aiškiai buvo matyti revoliucijos atoslūgis, kada galima buvo atmesti revoliucinę demagogiją kaip nereikalingą krūvį ir duoti pilną laisvę tokiems tiesioginiams caro valdžios šnipams ir jų žvalgybos agentams, kaip krikščionių demokratų partijos lyderis kunigas J. Olšauskas.
* * *
V. Kapsuko sukurta „Draugo“ organizacija taip sustiprėjo, kad su ja buvo priversta skaitytis ne tik Lietuvos kaimo išnaudotojų viršūnėlė, bet ir dešinieji LSDP lyderiai. Bijodami netekti masių įtakos, 1905 m. vasarą jie jau sutiko priimti V. Kapsuką ir jo organizaciją į LSDP. V. Kapsukas buvo tos nuomonės, kad LSDP ir „Draugo“ organizacijos susiliejimas gali sustiprinti revoliucines jėgas, todėl jis pritarė dviejų organizacijų susijungimui.
1905 m. rudenį tas susijungimas įvyko, ir tolesnė revoliucinė V. Kapsuko veikla vyksta jau LSDP eilėse.
Kaip LSDP veikėjas, V. Kapsukas tuo metu dar griežtai neatsiriboja nuo oportunistinių šios partijos elementų, neveda prieš juos atviros ir nuoseklios kovos, kaip, pavyzdžiui, rusų bolševikai. Klaidos, kurias jis tuo metu darė, paaiškinamos jo nepakankamu marksistiniu subrendimu ir užsigrūdinimu. Nenuslepiant šių klaidų ir šio nesubrendimo, taip pat negalima užmiršti, kad pagrindinė praktinės V. Kapsuko veiklos linija ir toliau buvo griežtai priešinga dešiniojo LSDP sparno linijai.
V. Kapsukas svajoja ne apie „naminę taiką“ ir revoliucijos „užbaigimą“. Jis kovoja už visokeriopą revoliucijos plėtimą, už jos peraugimą į ginkluotą sukilimą, už visišką ir galutinę pergalę prieš carizmą. Kaip LSDP Suvalkijos organizacijos vadovas, jis 1905 m. rudeni susiriša su revoliuciniais Marijampolės įgulos kareiviais ir ruošia jų ginkluotą sukilimą bei žygį į Kauną. Sis sukilimas turėjo vykti lygiagrečiai su partizaniniais vietos darbo žmonių kovos būrių veiksmais, pasireiškiančiais geležinkelio, telegrafo ir kitų carinės armijos susisiekimo kelių ardymu, carinės administracijos ir carinės žandarmerijos pajėgų likvidavimu.
V. Kapsuko taktika buvo iš pagrindų priešinga nacionalistinei-oportunistinei taktikai, paremtai tautinės neapykantos siundymu. V. Kapsukas ‘buvo tvirtai įsitikinęs, kad revoliucijos negalima laimėti be aktyvaus dalyvavimo joje visų Rusijos tautų liaudies masių. Todėl jis didelį dėmesį skiria kareivių agitacijai ir stengiasi rusų kareivių sukilimą suderinti su Lietuvos darbo žmonių sukilimu.
Caro valdžia suardo šiuos planus, numatytojo sukilimo išvakarėse — 1905 m. pabaigoje — suimdama Y. Kapsuką ir kitus aktyvius revoliucionierius, perkeldama revoliucinę Marijampolės kareivių įgulą į kitą vietą.
Prasideda pirmasis V. Kapsuko kalėjimo mokyklos periodas. Iš Marijampolės kalinys perkeliamas į Kalvarijos kalėjimą. Tačiau čia, kaip ir Marijampolėje, padėtis
labai netikra — kiekvieną dieną galima laukti liaudies sukilimo. Caro valdžia jaučia, kad revoliucionieriai ruošiasi išvaduoti Y. Kapsuką iš kalėjimo. Toks planas tikrai buvo ruošiamas. Tik jį įgyvendinti pasisekė jau ne Kalvarijoje, o Suvalkuose, kur žandarai dėl atsargumo nutarė perkelti V. Kapsuką.
1906 m. kovo 17 d. V. Kapsukas kartu su vienu RSDDP nariu pabėgo iš Suvalkų miesto ligoninės, kur jie dėl ligos buvo paguldyti. Trumpai pabuvęs užsienyje ir šiek tiek pataisęs sveikatą, V. Kapsukas grįžta į Lietuvą ir čia, jau slūgstant revoliucinei bangai, tęsia anksčiau pradėtąjį darbą. Jis —pirmųjų legalių lietuviškų socialdemokratinių laikraščių—-„Naujosios Gadynės“ ir „Skardo“ — redaktorius ir vienas aktyviausių šių laikraščių bendradarbių, jis — vienas įžymiausių to meto LSDP revoliucinių veikėjų.
1905 m. revoliucija buvo didžiausia mokykla tiek liaudies masėms, tiek ir jų vadams. Revoliucijos patyrimas, kasdieninė kova prieš carizmą aiškiai parodė vadovaujantį Rusijos darbininkų klasės ir jos lenininės partijos vaidmenį revoliucijoje, kiekvienas nuoširdus kovotojas pamatė, kad tik visų revoliucinių jėgų susibūrimas po revoliucinio marksizmo vėliava gali užtikrinti pergalę prieš carizmą. Revoliucijos metu tokiose partijose kaip LSDP ir PPS augo ir stiprėjo revoliucinė srovė, reikalavusi darbininkų klasės vienybės.
LSDP eilėse 1905—1907 m. didelį vaidmenį ėmė vaidinti tokie žymūs revoliucionieriai kaip V. Kapsukas, Z. Aleksa-Angarietis, J. Janulevičius ir kt. 1906 m. proletarinė LSDP organizacijos dalis pasisakė prieš opor- tunistinę partijos vadovybę —• atsirado vadinamoji Vilniaus opozicija. Partijoje prasidėjo kova tarp federalistų ir autonomistų srovių. Federalistų srovės vadovai buvo kartu ir dešiniojo LSDP sparno vadovai. Jie kaip ir anksčiau stengėsi skiepyti nepasitikėjimą Rusijos revoliuciniu judėjimu, Rusijos darbininkų klase ir laikėsi senųjų besąlyginės nepriklausomybės nuo Rusijos ir federacijos (su Lenkija) obalsių. Autonomistai, vadovaujami Z. Aleksos-Angariečio, pripažino Rusijos darbininkų klasės vadovaujantį vaidmenį, ragino LSDP susijungti su RSDDP bendrai kovai prieš carizmą ir kapitalizmą dėl didingųjų socializmo idėjų įgyvendinimo. Tačiau autonomistai dar nesivadovavo lenininiais teiginiais nacionaliniu klausimu, nevertino valstiečių kaip darbininkų klasės sąjungininkų.
PPS Lietuvos organizacija taip pat pradėjo atsiriboti nuo dešiniųjų PPS lyderių. Paėmę vadovavimą į savo rankas, kairieji PPS Lietuvos organizacijos veikėjai, kurių tarpe buvo tokia įžymi asmenybė kaip P. Eidukevičius, nutarė susijungti su LSDP. Abiejų partijų susivienijimas įvyko 1906—1907 m.
Suvienytos LSDP revoliucinis sparnas, vadovaujamas Z. Angariečio, V. Kapsuko ir P. Eidukevičiaus, vis tvirčiau ėmė reikalauti darbininkų klasės revoliucinių jėgų tolesnio suvienijimo. Kairiųjų elementų spaudžiama, LSDP vadovybė 1906 m. pabaigoje pradėjo vesti derybas su RSDDP dėl susijungimo į vieną partiją. 1907 m. rugpjūčio mėn. įvykęs septintasis LSDP suvažiavimas pripažino abiejų partijų susivienijimą būtiną ir pavedė LSDP CK rūpintis, kad šis nutarimas būtų kuo greičiau įgyvendintas.
Tačiau caro valdžios represijos, kurių metu revoliuciniai LSDP veikėjai buvo suimti, sutrukdė įgyvendinti šį nutarimą. Likę nesuimti dešinieji LSDP lyderiai (St. Kairys ir kt.) dėjo visas pastangas, kad šis nutarimas nebūtų įgyvendintas. Prasidėjus Stolypino reakcijai, jie, kaip ir rusų likvidatoriai, nutarė likviduoti bet kurią nelegalią partijos veiklą ir, susitelkę aplink savąjį žurnalą „Visuomenė“, giedojo himnus „taikiam darbui“, garbino lietuvių buržuazijai naudingą „tautinės klasių vienybės“ šūkį.
V. Kapsukui neteko dalyvauti net septintajame LSDP suvažiavime. Jis buvo suimtas 1907 m. gegužės mėn. ir pasodintas Vilniaus gubernijos kalėjiman. Jame V. Kapsukas išsėdėjo iki 1908 m. kovo mėn. Čia įvyko pirmasis V. Kapsuko teismas, kuris jį nuteisė 3 metams tvirtovės kalėjimo.
Iki 1909 m. pabaigos V. Kapsukas išbuvo Suvalkų kalėjime. Čia jam buvo iškelta antroji byla dėl 1906 m. pabėgimo iš Suvalkų kalėjimo. Pakartotinis teismas V. Kapsuką nuteisia 8 metams katorgos kalėjimo.
Iki 1911 m. pavasario V. Kapsukas kalinamas Varšuvos „Arsenale“, o iš ten pervežamas į Vladimiro katorgos centralą. 1913 m. kovo mėn. Romanovų dinastijos 300 metų jubiliejaus proga jam buvo pritaikyta dalinė amnestija — katorgos laikas sumažintas trečdaliu.
Sušvelninus bausmę, V. Kapsukas ištremiamas Sibiran, į Krasnojarsko gubernijos šiaurę, iš kur 1913 m. paskutinėm dienom pabėgo ir stojo vėl į revoliucinį darbą.
* * *
Skaitytojas, kiek plačiau susipažinęs su pirmuoju V. Kapsuko gyvenimo laikotarpiu, geriau galės suprasti ir įvertinti tai, ką rašo „Katorgoje“ apie jį I. Kozlovas.
I. Kozlovo ir V. Kapsuko gyvenimas iki jų susitikimo Vladimiro kalėjime daug kuo panašus. Abu jie aktyvūs 1905 m. revoliucijos dalyviai, pradėję ginkluotą kovą prieš carizmą (Kozlovas 1905 m. buvo Kolomnos darbininkų kovos būrio narys, vienos demonstracijos metu buvo kazokų sužeistas.) Abu antrą kartą ragavo carinio kalėjimo duoną. (I. Kozlovas pirmą kartą buvo suimtas 1908 m. birželio mėn., bet kalėjime, kaip ir V. Kapsukas 1906 m., tesėdėjo tik tris mėnesius ir tremiamas pabėgo.)
Salia bendrų gyvenimo bruožų matome ir nemaža skirtumo. V. Kapsukas buvo inteligentas, turėjo gana daug mokslo žinių ir gerai pažino to meto politines-visuomenines sroves. I. Kozlovui, savamoksliui Kolomnos ir Jegorjevsko fabrikų darbininkui, trūko pastarųjų dalykų. Tačiau I. Kozlovas turėjo tai, ko trūko iki caro kalėjimų mokyklos V. Kapsukui: revoliucinio darbo bolševikinėje organizacijoje, stambiosios pramonės darbininkų tarpe patyrimo.
Kalbėdamas apie savo kelią į bolševizmą, V. Kapsukas „Caro kalėjimuos“ rašo:
„Kuomet aš pirmą kartą pakliuvau į kalėjimą, aš dar tik pradėjęs buvau eiti nuo siauro lietuviško darbo j tarptautini. Aš jau buvau arti susirišęs su darbininkų klase, bet dar neįstengiau atsikratyti nuo siauro lietuviško, iš esmės smulkiai buržuazinio, užsiskleidimo.. . Pabėgęs iš kalėjimo, aš padariau šiuo atžvilgiu žymų žingsnį pirmyn, pamažu perėjau nuo federalistų prie autonomistų, stojau už socialdemokratų sujungimą, bet tvirtais marksizmo ir tarptautinės socialdemokratijos pamatais atsistojau tik antrą kartą pakliuvęs į kalėjimą ir nuodugniai susipažinęs su pamatiniais Markso, Engelso, Kautskio, Plechanovo, dalinai Lenino ir kitų veikalais. Vienok ir tuomet dar bolševikas aš nebuvau. Buvau antilikvidato- rius, revoliucinis tarptautinis socialdemokratas, bet dar ne bolševikas. Juo tapau tik didžiojo karo metais.“[16]
Vladimiro katorga ir Sibiras buvo paskutinis ir svarbiausias etapas tos kalėjimo mokyklos, kurios dėka V. Kapsukas tvirtai įsisavina marksizmo teorijos pagrindus, tampa socialdemokratu-internacionalistu.
Mes jau minėjome, jog revoliucinės V. Kapsuko veiklos pradžia yra 1902—1903 m. Partinio darbo stažas jam buvo užskaitytas nuo 1903 m. Jau tada karštas revoliucijos ir socializmo šalininkas. V. Kapsukas dar buvo gana stiprioje revoliucinių demokratų ir revoliucinių narodnikų idėjų įtakoje. Iš čia plaukė jo simpatijos individualaus teroro metodui ir kai kurie kiti klaidingi nusistatymai.
Žymia dalimi iš revoliucinių demokratų ir narodnikų sėmėsi sau stiprybės V. Kapsukas ir Vilniaus kalėjime, nors jau ten jis pradėjo plačiau studijuoti marksistinę filosofiją bei politinę ekonomiją, ir marksizmo mokslas nepaprastai jį sužavėjo.
„Tiesiog nauja apyregė man atsidarė įgijus aiškią marksistinę pasaulėžiūrą ir supratus visuomenės plėtojimo kelius,—rašė jis pastabose prie Vilniaus kalėjimo užrašų.— Aš tiesiog poezijos rasdavau marksizmo moksle, jo geležinėj logikoj ir aiškume.“[17]!
Varšuvos „Arsenale“ V. Kapsukas arčiau susipažino su internacionalistinės Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratijos veikla. Didelį įspūdį jam padarė šios partijos nariai, vėliau tapę lenkų komunistais, o taip pat revoliucinė šios partijos spauda. „Tuomet tai,— rašė V. Kapsukas,— mano simpatijos ir nukrypo Lenkijos socialdemokratų pusėn. Aš priėmiau dargi klaidingą jos (LK ir LSD.— Red. pastaba) mokslą tautiniu klausimu.“[18]
Vladimiro katorgoje, o vėliau Sibire V. Kapsukui teko arčiau ir plačiau susipažinti su bolševikų partijos nariais iš eilinių pramonės darbininkų tarpo (I. Kozlovu, Boi- covu ir kt.), taip pat ir su marksizmo teorijos žinovais, Lenino bendražygiais (M. Frunze, J. Sverdlovu). Si pažintis turėjo didelės reikšmės V. Kapsuko idėjiniam brendimui. Ne atsitiktinai V. Kapsukas Vladimire, o ne kur kitur, parašė referatą, nukreiptą prieš rusų eserus, kuriems kitados jis simpatizavo. Neatsitiktinai, būdamas ištrėmime ir pabėgęs iš šio ištrėmimo, V. Kapsukas daug prisidėjo prie lietuvių darbininkų laikraščio „Vilnies“ organizavimo (jis ėjo 1913—1914 m.), kurį Leninas apibūdino“ kaip pravdistinį (besilaikantį bolševikinės „Pravdos“ linijos).
„Draugas Sverdlovas uždegė mane dideliu noru kuo greičiau mest ištrėmimą ir grįžt prie gyvo partijos darbo,—’Skaitome V. Kapsuko „Caro kalėjimuos“.— Jį (darbą — Red. pastaba) įsivaizdavau dabar tik tvirtai susi- rišusį su Rusijos socialdemokratų partija.“[19]
„Katorgoje“ I. Kozlovas nepaprastai šiltai atsiliepia apie V. Kapsuką kaip apie žmogų ir kaip apie revoliucionierių. Jis neskiria V. Kapsuko nuo bolševikų. Jis pasakoja, kiek daug jam davė bendradarbiavimas su V. Kapsuku. Jis kalba apie V. Kapsuką ne tik kaip apie vieną geriausių savo draugų, bet ir kaip apie vieną savo mokytojų. Ir tai visai teisinga. V. Kapsukas buvo nepaprasto taurumo ir plataus akiračio, plačių užmojų revoliucinis veikėjas. Besiveržiančiam į šviesą, ištroškusiam mokslo žinių savamoksliui darbininkui, koks tuo metu buvo I. Kozlovas, V. Kapsukas, be abejonės, galėjo daug duoti ir iš tikro davė.
Tačiau mums reikia atminti ir antrąją medalio pusę, kurią I. Kozlovas iš kuklumo nutyli. V. Kapsukas tuo metu buvo ne tik mokytoju, bet ir mokiniu. Jis daug ko mokėsi ne tik iš bolševikinės inteligentijos, bet ir iš paprastų darbininkų bolševikų. „Caro kalėjimuos“ jis mini, kaip jam buvo malonu, kada, vežamas etapu į Vladimiro katorgą, jis Maskvos Butirkų kalėjime susitiko su areštuotais darbininkais — streiko dalyviais, iš kurių padvelkė nauja bolševikinė dvasia. „Jų ūpas buvo jau pakilęs ir tarytum nauja gaivinančia oro srove mane užgavo“, — rašė V. Kapsukas[20]. Naują, bolševikinę ruso darbininko, Rusijos revoliucionieriaus dvasią gavo pažinti V. Kapsukas, nešdamas bendrą carinės katorgos naštą kartu su tokiais žmonėmis kaip Kozlovas, Boicovas, Frunzė. Sis pažinimas buvo vertingiausia dalis tų žinių, kurias įgijo V. Kapsukas carinių kalėjimų universitete. Vladimire ir Sibire V. Kapsukas aiškiai pajuto bolševizmo teorijos ir praktinės veiklos jėgą, buvo sužavėtas šia jėga, neįsivaizdavo jokio tolesnio revoliucinio darbo be glaudaus bendradarbiavimo su bolševikais. Jis pamatė, kad bolševikai geriausi šlovingų revoliucinių demokratų ir revoliucinių narodnikų, didvyriškosios „Proletariato“ partijos[21] žygių tęsėjai ir vystytojai.
Vladimiro katorga buvo pati sunkiausia iš visų, kur V. Kapsukui teko kalėti. Į Vladimiro kalėjimą V. Kapsukas pateko smarkiai palaužta sveikata. Sunkus katorgos režimas dar labiau ardė ją. V. Kapsuką kankino ne tik džiova, kurią jis buvo gavęs dar Vilniaus kalėjime. Prie džiovos prisidėjo kojų sutinimas, reumatas, vidurių kataras. Būdavo, kad V. Kapsukas netekdavo vilties gyvas išeiti iš šios katorgos.
Kai jam sumažino bausmę, sveikatos būklė buvo tokia, kad jis abejojo, ar ištvers kelionę iš Vladimiro kalėjimo į Sibirą. Bet net ir sunkiausiais Vladimiro katorgos metais V. Kapsukas nepalūžo, jis, kaip ir jo naujieji draugai bolševikai, buvo optimistas ir tvirtai tikėjo socialistine ateitimi.
„Katorga“— knyga, nuo kurios sunku atsitraukti. Ji įdomi ne tik kaip dokumentas, teisingai vaizduojantis sunkų revoliucionierių gyvenimą katorgoje. Mums, lietuviams, ši knyga įdomi dar ir dėl to, kad iš jos mes sužinome nemaža naujo apie V. Kapsuko gyvenimą ir revoliucinę veiklą.
Gali kilti klausimas, kiek teisingai pavaizduoti įvykiai ir aprašomi žmonės atsiminimuose, parašytuose daugiau kaip po 40 metų. Reikia pasakyti, kad I. Kozlovas savo darbą atliko tikrai sąžiningai ir su dideliu tikslumu. Kaip matyti, I. Kozlovas seniai galvojo apie tokius atsiminimus ir seniai jiems medžiagą kaupė (jam buvo nusiųstas ir „Caro kalėjimų“ dalies vertimas). Beveik visus atsiminimuose minimus faktus galima patvirtinti lietuviška medžiaga.
Imkime tokį, iki šiol nežinomą faktą, kaip anekdotinį V. Kapsuko „svečiavimąsi“ pas Chodakausko dukterį Jadvygą, busimojo fašistinio premjero Tūbelio žmoną. „Darbininke“ 1905 m. išspausdintose V. Kapsuko korespondencijose apie šiuos streikus vaizdžiai aprašyta visa Chodakauskų šeima ir darbininkų streikas šios šeimos valdomuose dvaruose. Sis aprašymas iš esmės sutampa su tuo, ką rašo I. Kozlovas, nors jam šios korespondencijos visai nebuvo žinomos. Atskiros detalės, žinoma, gali kai kur ir neatitikti. Pavyzdžiui, I. Kozlovas rašo, kad po to, kai V. Kapsukas buvo priverstas bėgti iš Chodakauskų dvaro, streikas šiame dvare neįvykęs. Iš V. Kapsuko korespondencijos žinome, kad streikas įvyko. Tačiau, galimas daiktas, kad I. Kozlovas nėra neteisus, rašydamas, kad streikas neįvykęs. Gal streikas įvyko, bet ne tuo metu, kada Chodakausko dvare gyveno V. Kapsukas.
I. Kozlovas rašo, kad V. Kapsukas mokėsi Mintaujos gimnazijoje. Mūsų turimomis žiniomis, tai ne visai tikslu. V. Kapsukas tik gyveno Mintaujoje ir eksternu rengėsi laikyti egzaminus iš viso gimnazijos kurso. Vienu metu jis buvo padavęs prašymą priimti Mintaujos gimnazijon, bet dėl kratos ir arešto nebuvo priimtas. Mintaujoje V. Kapsuką žandarai du kartus krėtė, bet atsakomybėn jis nebuvo patrauktas. Gal būt, surasime dar vieną kitą netikslią ar abejotiną detalę, bet patys įvykiai, pagrindiniai faktai neabejotinai visur aprašyti teisingai.
I. Kozlovas ne tik teisingai aprašo V. Kapsuko charakterį, jo didvyrišką laikyseną Vladimiro katorgoje, jo begalinę meilę paprastiems darbo žmonėms. Jis teisingai parodo didelį V. Kapsuko patriotizmą. Prieš mūsų akis iškyla žmogus, karštai mylįs savo kraštą, gimtąją kalbą, lietuvių kultūrą, literatūrą ir mokąs šią meilę derinti su kova dėl internacionalinės darbininkų klasės vienybės, dėl pagrindinių darbo žmonių reikalų kovoje už socializmą.
I. Kozlovo atsiminimuose minimi kai kurie lietuvių rašytojų vardai, kuriais domėjosi tuo metu ir apie kuriuos pasakojo V. Kapsukas savo draugams. Visa tai atitinka ir papildo tai, ką mes iki šiol žinojome apie V. Kapsuko literatūrines pažiūras ir literatūrinį darbą caro kalėjimuose.
Nekalbėsime plačiai apie J. Biliūną. Yra žinoma, kad Vladimiro kalėjime V. Kapsukas parašė savo rašinį apie „Draugo“ organizaciją, o išėjęs iš kalėjimo, 1914 m. išspausdino dalį J. Biliūno monografijos, kurią užbaigė vėliau. V. Kapsukas aukštai vertino ne tik šį savo jaunystės laikų draugą, bet jis taip pat gynė tas pačias realizmo tradicijas, kaip ir J. Biliūnas. Todėl V. Kapsukas visokeriopai kėlė senutės Žemaitės kūrybą ir neigiamai vertino lietuviškojo dekadanso reiškinius. Pritardamas tam aukštam Žemaitės kūrybos vertinimui, kurio ji susilaukė iš J. Biliūno, V. Kapsukas ragino lietuvių rašytojus eiti pažangių realistinio meno tradicijų keliu. Jis kritikavo S. Čiurlionienės ir B. Sruogos (Homunculo) pasisakymus prieš realistinę lietuvių literatūrą. Jis rašo:
„Čiurlionienė skelbia, kad lietuvių dvasiai realizmas esąs visai svetimas ir kad ji turinti ieškotis kitų kelių, kad apsireiškus. Ir visokie Homunculai tariasi radę tuos kelius. Pirmiausia jie šaukia apie tautinę dailę, o rašytojus matuoja „lietuviškumo“ mastu. Saukia prieš „išglebusius“, iš svetur atvilktus namon principus, norint ir patys taip pat iš svetur juos velka. Kartu su rusų ir Vakarų Europos dekadentais jie laukan veja iš dailės pilietiškumus, tyčiojasi iš „džonpolitikų“ ir „skystojo elemento“ piliečių… Jie tariasi laisvi ir nepriklausomi esą, tuo tarpu šimtais ryšių yra surišti su vis labiau ir labiau išsigimstančia buržuazija; jų „lietuviškumas“— tai tikrai augančios lietuvių buržuazijos dvasios reiškimas, kuri viską stengiasi nudažyti lietuviškumo spalvomis.“[22]
Rašytojams, besižavintiems visokiais Vakarų dekadanso „izmais“, V. Kapsukas primena: „… tiems, kurie sako, jog realizmas visai svetimas esąs lietuvių dvasiai, reikėtų atsimint, kad iki šiol geriausi lietuvių raštijos veikalai priklausė realistams[23].
Galima surasti panašių tvirtinimų, kaip ir „Katorgoje“, apie A. Mickevičiaus bei Maironio kūrybą. Aukštai A. Mickevičiaus kūrybą V. Kapsukas vertina „Caro kalėjimuos“, o J. Biliūno biografijoje J. Biliūno eilėraštį „Draugams“ lygina su A. Mickevičiaus „Ode jaunystei“.
Vladimiro kalėjime V. Kapsukas bandė rašyti apie „Aušros“ laikų grožinę lietuvių literatūrą. Jos apibūdinimą randame „Caro kalėjimuos“.
„Tai buvo neturtinga romantinė patriotinė (turimas galvoje buržuazinis patriotizmas.— Red. pastaba) lietuvių poezija, atatinkanti tų laikų lietuvių smulkiai buržuazinės inteligentijos, moksleivijos ir pasiturinčių ūkininkų dvasiai“[24],— rašė ten V. Kapsukas.
Aišku, kad šioje neturtingoje literatūroje Maironis buvo didelė figūra. Todėl suprantamas tas dėmesys, kurį jam skyrė V. Kapsukas. Skaitydami V. Kapsuko straipsnius apie J. Janonį, randame tokių vietų, iš kurių matyti, kad V. Kapsukas, kaip ir J. Janonis, aukštai vertino tuos Maironio lyrinius kūrinius, kurių grožio netemdo nacionalistiniai ir klerikaliniai poeto prietarai.
„Katorga“—- ne tik didžiulės reikšmės praeities kovų dokumentas. Ji — meno kūrinys, rodąs revoliucionierių-marksistų charakterių tvirtumą ir kilnumą, jų ryšius su darbo žmonėmis, su partija, kurios vadovaujama mūsų liaudis dabar žengia į komunizmą. Paskiri knygos vaizdai neišdildomai įstringa į skaitytojo atmintį. Pakanka prisiminti tokį epizodą, kaip I. Kozlovo ir V. Kapsuko susipažinimas Vladimiro katorgos karceryje. Viskas paprasta, jokių pagražinimų, jokio tikrovės „kilninimo“, „aukštinimo“. Nėra jokių nepaprastų žodžių. Kasdieniškas kalėjimo tikrovės vaizdas. O kaip jis veikia skaitytojo jausmus, kiek daug peno duoda jo širdžiai ir protui, kaip grūdina jo valią! Tokių vaizdų knygoje nemaža.
„Katorgos“ veikėjai gyvena nepaprastai sunkiose sąlygose, tačiau jie kupini nepalaužiamo optimizmo darbo žmonių revoliucine galia. Jie tokie pat optimistai, kaip M. Gorkio „Motinos“, N. Ostrovskio „Kaip grūdinosi plienas“ didvyriai. Ir tai nenuostabu. Optimistinė dvasia būdinga visai tarybinei literatūrai, aprašančiai didvyriškos darbininkų klasės kovų dalyvius ir vadus.
Optimizmo kupina, bet sunkiausius laikus aprašanti „Katorga“ buvo sukurta didvyriškomis autoriaus pastangomis. Iki pat paskutinės mirties valandos tikėdamas gyvenimu, I. Kozlovas, galima sakyti, plėšte išplėšė „Katorgą“, kaip ir kai kuriuos kitus dar neištisai paskelbtus savo atsiminimus, iš mirties nagų. Tas sąlygas, kuriose buvo rašoma „Katorga“ ir kiti autoriaus priešmirtiniai darbai, vaizdžiai aprašo I. Kozlovo žmona, A. Smirnovą, savo atsiminimuose apie I. Kozlovą, kurie paskelbti lietuviškajame I. Kozlovo knygos „Gyvenimas — kova“ leidinyje.[24] Ten skaitytojas ras platesnį, nors toli gražu nepilną, I. Kozlovo gyvenimo aprašymą.
I. Kozlovas buvo daug dėl ko dėkingas V. Kapsukui. Kartu su A. Frunze V. Kapsukas neabejotinai buvo vienas tų žmonių, kurie įžiebė I. Koziovui mintį būti ne tik didvyrišku darbininkų klasės kovų dalyviu, bet ir ne mažiau pasišventusiu šių kovų metraštininku. Bėgdamas 1913 m. pabaigoje iš Sibiro, V. Kapsukas padėjo pabėgti iš ten ir I. Kozlovui. (Atbuvęs katorgą, I. Kozlovas tais pačiais 1913 m. buvo ištremtas į Sibirą.) Pirmojo pasaulinio karo metais I. Kozlovas susitiko su V. Kapsuku Šveicarijoje. Čia V. Kapsukas supažindino I. Kozlovą su V. Leninu. Sunkiais laikais gimusi dviejų revoliucionierių draugystė simbolizavo neišardomą dviejų tautų draugystę. Šiai draugystei I. Kozlovas ir V. Kapsukas buvo ištikimi iki mirties.
Visa tai turint galvoje, mums pasidaro aišku, kodėl I. Kozlovas rūpinosi sukurti V. Kapsukui literatūrini paminklą, kodėl jo kovų metraščiuose kartu su kitomis knygomis atsirado tokia knyga kaip „Katorga“. „Katorgą“ I. Kozlovas rašė jau būdamas visiškai aklas ir beveik nesikeldamas iš patalo. Jis diktuodavo žmonai tada, kada leisdavo sunkios ligos, prieš mirti kankinusios rašytoją, kada po priepuolių atgaudavo sąmonę.
Pirmą kartą rusų kalba „Katorga“ buvo išspausdinta 1958—1959 m. laikraštyje „Sovietskaja Litva“. Ruošdama ši leidinį, A. Smirnovą sulygino I. Kozlovo prisiminimų medžiagą su lietuviškais šaltiniais ir padarė kai kuriuos nežymius patikslinimus ir pataisymus.
„Katorga“ — naudinga ir reikalinga šių dienų lietuvių skaitytojui, ypač jaunuomenei, knyga. Ji primena mums didingas liaudies išsivadavimo kovų dienas, ji auklėja mūsų žmones proletarinio internacionalizmo, tautų draugystės dvasia, ji ragina mus negailėti jėgų kovai dėl visiškos komunizmo pergalės.
J. Zinkus
Marksisto biblioteka 